Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Glazjevo įrašai, Donbaso konflikto kilmė ir Minsko susitarimai (25)

Andreas Umland
2017 03 20

Kokia yra ginkluoto konflikto, alinančio Rytų Ukrainą nuo 2014 m., kilmė? Kokį vaidmenį Rusija vaidino eskaluojant beginklį pasipriešinimą Donbase po Euromaidano revoliucijos pergalės? Kada, kaip ir kokiu lygmeniu įsitraukė Maskva? Kokia buvo vietinių šaltinių svarba konfliktui, palyginti su išoriniais veiksniais, t. y. Kremliaus slaptais veiksmais Ukrainoje? Tai, kaip mes atsakysime į šiuos klausimus, turės ilgalaikių pasekmių Vakarų minčiai, politikai ir diplomatijai, nukreiptoms į Rusiją ir Ukrainą ateityje. Neseniai buvo paviešinta naujų įrodymų ir tyrimų rezultatų, geriau nušviečiančių situaciją.

Stebinčius padėtį Rusijoje neseniai suintrigavo paviešinti elektroniniai laiškai, siųsti į Vladislavo Surkovo, oficialaus prezidento Putino patarėjo, atsakingo už Rusijos užsienio politiką Ukrainoje ir Maskvos satelitinėse valstybėse Gruzijos šiaurėje, biurą ir iš jo. Surkovo laiškai sukėlė dar vieną bangą kalbų apie Rusijos dalyvavimą pseudopilietiniame kare ir „liaudies respublikų“ atsiradime Rytų Ukrainoje. Nutekinti laiškai darkart patvirtina, kad ginkluotas konfliktas Ukrainos Donbase yra – didžiąja dalimi – Kremliaus projektas.

O dviem mėnesiais anksčiau kitas laiškų nutekinimo atvejis pateikė įrodymų, kurie sukėlė arba turėjo sukelti abejonių dėl ankstesnės trinties Rytų ir Pietryčių Ukrainoje užuomazgų. Dokumentuose kalbama apie įvykių, kurie galiausiai išsirutuliojo į 2014 m. balandį prasidėjusį ir tebesitęsiantį mažo intensyvumo karą Donbase, priešistorę.

2016 m. rugpjūtį generalinis Ukrainos prokuroras paviešino vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota pokalbiai tarp Sergejaus Glazjevo, Rusijos prezidento patarėjo, ir kelių rusų ir ukrainiečių prokremliškų aktyvistų, buvusių ar gyvenančių Rytų ir Pietryčių Ukrainoje. Šie dialogai buvo įrašyti 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Jie iliustruoja Maskvos slaptą paramą antivalstybinėms protesto akcijoms rusakalbiuose Ukrainos regionuose po Euromaidano revoliucijos pergalės 2014 m. vasario 21 dieną. Įrašai atskleidžia pačios Rusijos valstybės arba formaliai nevyriausybinių, bet Kremliaus diriguojamų Rusijos grupių įsitraukimą inicijuojant, koordinuojant ir finansiškai remiant separatistų mitingus, demonstracijas, piketus ir kitas panašaus pobūdžio akcijas Kryme, taip pat regionų sostinėse Rytų ir Pietryčių Ukrainoje po Euromaidano revoliucijos pergalės.

Tarkim, 2014 m. kovo 1 d. Putino patarėjas Glazjevas štai apie ką informavo su juo kalbėjusį Anatolijų Petrovičių iš Pietryčių Ukrainos Zaporožės miesto: „Man įsakyta sukelti visus, sukelti žmones. Žmonės turėtų susirinkti aikštėje ir reikalauti Rusijos pagalbos kovojant su banderininkais. Specialiai apmokyti žmonės turėtų išmesti banderininkus iš regiono tarybos pastato. Tada jie turėtų surengti regiono tarybos posėdį, sukurti regiono veikimo komitetą, suteikti jam vykdomąją valdžią ir vadovavimą policijos pajėgomis. Gavau tiesioginius įsakymus iš vadovybės – sukelti žmones Ukrainoje, kur tik galime. Vadinasi, mums reikia išvesti žmones į gatves, kaip kad išvedėm Charkove! Kuo greičiau! Prezidentas jau pasirašė įsakymą. Operacija jau prasidėjo, mes gavome informacijos, kad kariuomenė jau pajudėjo. Ko jie laukia? Vien tik jėga mums nieko nepavyks. Jėga naudojama tik tam, kad paremtų žmones, ne daugiau. Jeigu ne žmonės, apie kokią paramą galima kalbėti?“

Svarbiausias Glazjevo įrašų aspektas yra ne turinys. Būtina suprasti, kad pokalbiai buvo įrašyti 2014 m. vasarį–kovą, t. y. kelios savaitės prieš tai, kai po Euromaidano pilietinis konfliktas Rytų Ukrainoje virto pseudopilietiniu karu Donbase.

Prieš Glazjevo įrašų paskelbimą visuotinai priimta Rusijos ir Ukrainos karo kilmės interpretacija buvo tokia: Maskva įsikišo, pirma su sukarintų grupuočių, o paskui su reguliariosios kariuomenės pagalba į stiprėjančią proukrainietiškų ir prokremliškų Ukrainos piliečių konfrontaciją Donbase. Keli rimti stebėtojai net abejojo, ar Kremliaus vaidmuo buvo lemtingas beginklį – nors ir ne be kraujo praliejimo – konfliktą, vykusį žiemą Rytų ir Pietų Ukrainos miestų gatvėse, paverčiant tariamai pilietiniu karu 2014 m. pavasarį. Vis dėlto tarp ukrainiečių ir užsienio stebėtojų netilo ginčai dėl prokremliškų protesto akcijų, kurios vyko anksčiau ir tariamai sukėlė ginkluoto konflikto protrūkį, kilmės.

Net kai kurie „rusocentriškos“ Donbaso konflikto interpretacijos šalininkai sutiko, kad kultūriniai ir regioniniai skirtumai tarp rusakalbių Ukrainos rytų ir pietų ir ukrainietiškai kalbančių vakarų ir dvikalbio centro buvo pagrindinė trinties po Euromaidano tokiuose rusiškai kalbančiuose miestuose kaip Charkovas, Luhanskas, Doneckas ar Odesa priežastis. Po revoliucijos daugelio Ukrainos rusakalbių veikla – bent jau taip buvo manoma – sukėlė konfrontaciją su nauja provakarietiška ir nacionalistine vadovybe, atsidūrusia valdžioje. Vietinės reikšmės nesutarimai, atrodė, privedė prie konflikto Donbase, į kurį, kaip galiausiai Kremlius suprato, būtina arba tiesiog pravartu – priklausomai nuo aiškintojo – įsiterpti.

Aišku, įrodymai, esantys Glazjevo įrašuose, nepaneigia Ukrainos regioninių skirtumų kaip Donbaso konflikto kilimo faktoriaus. Tiesą sakant, paviešintuose pokalbiuose minimas ne Donbasas, o kiti rusakalbės Rytų ir Pietryčių Ukrainos regionai. Iš tų įrašų tik galima daryti prielaidą, kad panašaus pobūdžio įsiterpimas vyko ir pačiame Donbase ir kad jau dokumentuotas Kremliaus dalyvavimas tam tikrose vietovėse tėra ledkalnio viršūnė.

Glazjevo įrašai, tiesą sakant, galėtų būti vertinami kaip argumentas, sustiprinantis regioninių skirtumų pačioje rusakalbėje Ukrainoje aktualumą – sena posovietinių tarpnacionalinių studijų tema. Jie atskleidžia, kad Maskva buvo įsitraukusi į platesnio masto bandymą destabilizuoti rusakalbius Ukrainos regionus, bet jai pavyko įžiebti pseudopilietinį kartą tik Donbase. Rusijos informacinė įtaka buvo nepakankamai stipri, kad taip nutiktų ir kituose rusakalbiuose regionuose, kuriuose Glazjevas su vietiniais bendrininkais – kaip įrodo įrašai – aktyviai rėmė separatistines nuotaikas. Nutekinimą galima vertinti kaip ankstesnių interpretacijų, laikančių specifinius regioninius faktorius lemiamais skylant Ukrainai, įrodymą.

Kita vertus, įrašų chronologija ir dokumentuotas Glazjevo įsitraukimo į šiuos Ukrainos įvykius mastas palaiko ir kitokį naratyvą. Šis naratyvas implikuoja, kad Rusija tikrai nebuvo trečias papildomas veikėjas arba faktorius, įsiterpęs vėliau, kai protestai įgijo smurtinį charakterį ir sukėlė pirmuosius susirėmimus 2014 m. balandį. Glazjevo įrašai rodo, kad Maskva jau buvo įsivėlusi į didžiąja dalimi neginkluotus protestus Rytų ir Pietryčių Ukrainoje iškart po Euromaidano pergalės, 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Kremlius yra atsakingas bent jau už dalį separatistinių veiksmų kelias savaites iki tikrojo karo pradžios. Vis dėlto slapti Maskvos prieškariniai veiksmai neatnešė didesnių rezultatų pagrindinėje Ukrainos dalyje 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Stebėtina, bet ganėtinai silpna Ukrainos valstybė – ką tik sukrėsta didelio masto revoliucijos – buvo pakankamai stipri, kad atsilaikytų prieš slaptą Rusijos nekarinį pasikėsinimą į jos vientisumą ir suverenumą. Vienintele išimtimi 2014 m. vasarį tapo Krymas, kur – kaip mes jau žinome – Rusijos specialiosios tarnybos suvaidino svarbiausią vaidmenį kurstant separatistinę veiklą.

Rusijos ir Ukrainos konflikto kilmė po Glazjevo įrašų paviešinimo atrodo kiek kitaip. Dabar matyti, kad Maskva, arba bent jau dalis Rusijos valdžios, 2014 m. vasario pabaigoje bandė aneksuoti ne tik Krymą, bet ir didelius žemės plotus Pietryčių ir Rytų Ukrainoje, siekdama sukurti vadinamąją Novorosiją. Kad pasiektų šį tikslą, vietiniai prorusiški aktyvistai pirma turėjo pateikti teisinį ir/arba politinį pretekstą oficialiam Rusijos kariniam įsikišimui. Rusijos karių naudojimas užsienyje buvo ką tik padarytas teisėtu (pačios Rusijos), 2014 m. kovo 1 d. priėmus specialiąją Federalinės Tarybos rezoliuciją, suteikiančią prezidentui teisꠄnaudoti Rusijoskarines jėgas Ukrainoje, siekiant pagerinti visuomeninę ir politinę tos šalies padėtį“. Nepaisant to, Rusijos publikai ir tarptautinei bendruomenei vis tiek reikėjo svaraus tokio pobūdžio ekspansionizmo pagrindimo, sklindančio iš pačios Ukrainos. Todėl oficialus (arba į tokį panašus) dokumentas arba ypač opus politinis įvykis turėjo atsirasti pačiame Ukrainos regione, kurį norima užgrobti, taip pateikiant šovinių Kremliaus propagandos kulkosvaidžiui. Toks pirminis žingsnis viename ar kitame Ukrainos regione būtų išpūstas Rusijos žiniasklaidos kaip svari priežastis paruošti ir įvykdyti ginkluotą „humanitarinę“ Maskvos jėgų intervenciją į Ukrainos teritoriją, galiausiai aneksuojant tas žemes (formaliai arba neformaliai).

Šis scenarijus daugmaž išsikristalizavo Kryme. Glazjevo pokalbiai su Rusijos politikais-imperialistais Konstantinu Zatulinu ir Krymo prorusišku separatistu Sergejumi Aksionovu atskleidžia kai kurias smulkmenas. Netgi Simferopolyje lemtinga autonominės respublikos parlamento sesija, inicijavusi Krymo atsiskyrimą, turėjo būti surinkta ir priversta balsuoti su Maskvos sukarintų pajėgų pagalba, kaip vėliau duotame interviu pripažino prastai pagarsėjęs narys Igoris Girkinas (Strelkovas). Kažkas panašaus – kaip įrodo Glazjevo įrašai – buvo bandyta arba bent jau planuota Charkove, Odesoje ir kituose miestuose. Ir vis dėlto ukrainiečių pagalbos šauksmas Maskvai nepasigirdo, kaip buvo planuota, porą savaičių po Euromaidano. „Pilietinis“ karas, prasidėjęs tik po mėnesio Donbase, matyt, buvo Maskvos atsarginis planas. Galbūt tai buvo visiškai improvizuotas scenarijus, išsirutuliojęs iš pirmiau neginkluotos, bet veiksmingos kovos siekiant diskredituoti Ukrainos valstybę, kurią vykdė Rusijos diriguojami aktyvistai tų metų vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Reikės daugiau įrodymų, kad ši įvykių seka būtų deramai patvirtinta ir dokumentuota.

Bet jau dabar Glazjevo įrašai pateikia tiesioginių įrodymų to, ką ankstesni empiriniai tyrimai jau buvo atskleidę. Bent vienas svarbus žmonių ratas Kremliuje jau aktyviai kurstė Rytų Ukrainos socialinį konfliktą kelias savaites prieš slaptą sukarintų Rusijos pajėgų invaziją. Jie taip pat parodo, kokio atlygio prorusiški „antifašistai“ sulaukė iš Kremliaus ir Kremliui pavaldžios grupės.

Visus šiuos dalykus galima buvo numanyti ir prieš pasirodant Glazjevo įrašams. Egzistavo du akivaizdūs prieštaravimai „ukrainocentriškame“ Donbaso konflikto kilmės naratyve: visų pirma, keistai „necivilizuoti“ Ukrainos Donbaso visuomenės bruožai. Ryčiausios Ukrainos dalies gyventojai buvo apibūdinami kaip labiau prosovietiški ir patriarchališki nei kitų Ukrainos sričių. Ukrainai 1991 m. tapus nepriklausoma, svarbiausios Donbaso socialinės, politinės ir ekonominės struktūros buvo didžiąja dalimi užgrobtos pusiau kriminalinio Donecko klano ir jo politinio sparno Regionų partijos. Turint tai omeny, keista, kad 2014 m. pavasarį didžiausią nostalgiją sovietinei praeičiai jaučianti Donbaso visuomenė sugebėjo (kaip atrodo) savo jėgomis surengti priešvyriausybinį protestą be (oficialios) regione dominuojančio Donecko klano pagalbos. Net dar nepasirodžius Glazjevo įrašams ši istorija – neatsiejama Rusijos ir Ukrainos konflikto kaip pilietinio karo naratyvo dalis – atrodė nevisavertė.

Antra, nors prieš konfliktą Ukrainos Donbasui buvo būdingos tam tikros socialinės ir kultūrinės patologijos, jo socialinis gyvenimas vis tiek buvo funkcionalus ir struktūruotas. Kaip ir bet kuriame kitame šiuolaikinio pasaulio regione, Donecke prieš slaptą Rusijos invaziją egzistavo daugybė įtvirtintų ir tarpusavy susijusių politinių, industrinių, edukacinių, kultūrinių ir kitų institucijų su formaliais vadais ir neformaliais lyderiais, žinomais didžiajai daugumai Donbaso gyventojų. Bet nė vienas iš vietinių žymių žmonių neprisidėjo ir tikrai nevadovavo Donbaso „sukilimui“ 2014 m. pavasarį. Nors Donbase – kaip ir bet kurioje kitoje bendruomenėje – buvo nemažai regionui svarbių politikų, žurnalistų, gydytojų, verslininkų, rašytojų ir t. t., susidaro įspūdis, kad nė vienas neprisidėjo – jei ne kaip lyderis, tai bent kaip aktyvus dalyvis – prie vadinamojo „Rusų pavasario“ 2014 metais.

Vienintelis svarbus Ukrainos politikas, oficialiai įsivėlęs į vadinamąjį sukilimą Donecke, buvo Olegas Cariovas, prastai pagarsėjęs Ukrainos parlamento prieš Euromaidaną narys. Cariovas kurį laiką buvo dabar jau iširusio Novorosijos – vadinamųjų Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ – parlamento pirmininkas. Reikia pabrėžti, kad Cariovas yra kilęs ne iš Donbaso, o iš gretimos Dniepro srities, ko gero, atkakliausiai proukrainietiško rusiškai kalbančio šalies regiono. Donbaso sukilimo ir vadinamųjų „liaudies respublikų“ lyderiai buvo Rusijos piliečiai, tokie kaip pasižymėję ultranacionalistai Igoris Girkinas arba Aleksandras Borodajus, arba iki tol nežinomi arba mažai žinomi Donbaso atstovai, tokie kaip pirmasis Donecko „liaudies gubernatorius“ Pavelas Gubarevas, taip pat rusų ultranacionalistas.

Glazjevo įrašai padėjo paaiškinti šių prieštaravimų priežastis. Neva daugybės palaikymo balsų sulaukęs sukilimas Rytų ir Pietryčių Ukrainoje nuo pat pradžių 2014 m. pavasarį buvo kruopščiai kontroliuojamas ir palaikomas Maskvos. „Rusų pavasariui“ Donbase nereikėjo aktyvios vietinės pilietinės visuomenės. Politinius lyderius ir resursus pateikė Maskva, o vietinės svarbos žmonių įsitraukimas nebuvo būtinas.

Šis aiškinimas turėtų pakeisti ne tik viešąjį dialogą apie „Ukrainos krizę“, bet ir Vakarų požiūrį į Minsko susitarimus. Vakarai turėtų permąstyti savo poziciją dėl Ukrainos politinių Minsko susitarimų reikalavimų greito įvykdymo. Akivaizdu, kad Ukraina buvo priversta politiškai nusileisti Maskvai, kol ta vykdė prieš ją aukų pareikalavusius karinius veiksmus pirmųjų (2014 m. rugsėjį) ir antrųjų (2015 m. vasarį) Minsko susitarimų metu.

Glazjevo įrašai taip pat parodo, koks menkas yra socialinis naujų politinių taisyklių, Minsko susitarimų numatytų Donbasui, pagrindimas. Vakaruose populiarus Minsko susitarimų numatyto nuolaidžiavimo separatistams aiškinimas yra toks: iš pilietinės visuomenės valios kilęs pasipriešinimas Donbase turėtų atsispindėti jo ateities statuse. Glazjevo įrašai rodo, kad visas Rytų Ukrainos sukilimas buvo mažiau žmonių palaikymo sulaukęs fenomenas, nei buvo manyta. Jeigu mes suvokiame Rusijos vaidmenį ir imperinę, o ne lokalią sukilimo dimensiją, Minsko susitarimų siūlomas kompromisas nušvinta kita spalva.

Minsko kompromisas nebeatrodo kaip tam tikrų Donbaso ypatumų įsisąmoninimas iš Ukrainos ir Vakarų pusės. Priešingai, pasirodžius Glazjevo įrašams, būsimas ypatingas šiuo metu okupuotų teritorijų statusas atrodo kaip keistas apdovanojimas už Rusijos laimėjimus kurstant savaime silpnas separatistines tendencijas Rytų Ukrainoje po Euromaidano pergalės. Nuo 2014 m. Ukrainoje jaučiama bendra decentralizacijos tendencija, nesusijusi su Minsko susitarimais ir esanti tiesioginiu Euromaidano revoliucijos laimėjimu. Dėl šios priežasties ypatingas šiuo metu okupuotų teritorijų statusas, numatytas Minsko susitarimų, neturi prasmės. Visi Ukrainos regionai jau įgijo arba įgis naujų teisių, daugiau pareigų ir didesnę autonomiją. Jeigu šiuo metu Maskvos valdomos teritorijos taps vėl pavaldžios Kijevui, jos taip pat gaus naudos iš platesnio masto Ukrainos decentralizacijos. Du Ukrainos vyriausybės ir separatistinių pseudorespublikų Minske pasirašyti susitarimai labiau atspindi ne specifinius Donbaso regiono interesus, o Rusijos laimėjimus vykdant slaptas operacijas. Vakarai privalo turėti tai omeny, nagrinėdami klausimą, kaip ir kada Kijevas turėtų (ir ar išvis turėtų) įgyvendinti atitinkamus Minsko susitarimų punktus.

Andreasas Umlandas yra Euroatlantinės kooperacijos instituto Kijeve vyriausiasis mokslinis darbuotojas ir Vokietijoje leidžiamos dvikalbių knygų „Soviet and Post-Soviet Politics and Society“ redaktorius. 

Nuotrauka T. Vinicko/DELFI.


Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 25)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras