Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Šaltasis karas baigėsi, bet KGB metodai ir principai toliau gyvuoja (804)

Parengė Aidanas Praleika, Lietuvos žinios
2018 01 12

Kremlius dažnai mėgsta kaltinti Vakarus, kad santykiuose su Rusija jie vadovaujasi Šaltojo karo laikų mąstysena. Tačiau patys Vladimiro Putino bendražygiai iki šiol mielai vadovaujasi principais, išdėstytais sovietmečiu sudarytoje instrukcijoje KGB darbuotojams. 

Kaip portale thedailybeast.com rašo Michaelas Weissas, suprasti šios instrukcijos nuostatas, reiškia suprasti, kaip mąsto dabartiniai prezidento Vladimiro Putino bendražygiai. Kaip teigia buvęs JAV Nacionalinės žvalgybos tarybos vadovas Jamesas Clapperis, Vladimiras Putinas yra geras operatyvininkas, mokantis, kaip efektyviai išnaudoti žmones. „Jis – KGB karininkas. Toks jų darbas. Jie verbuoja agentus. Dabar jie pradėjo žaidimą pas mus (JAV) ir dirba su gana svarbiu objektu (JAV prezidentu Donaldu Trumpu)“, – sakė Jamesas Clapperis.

Naudingi tarpininkai 

Kaip tai veikia šiandieninėje politikoje? Michaelas Weissas pateikia pavyzdį, kaip net ir ne JAV piliečiai gali darbuotis Kremliaus labui Vašingtone. Federalinio tyrimų biuro surinktoje medžiagoje pasirodė profesoriaus Josepho Mifsudo vardas. Ilgą laiką jis dirbo gimtosios Maltos Užsienio reikalų ministerijoje ir gyrėsi, kad jo nuomonės paisoma Maskvoje, o Vladimiras Putinas jam net buvo paskyręs asmeninę audienciją. Pats Josephas Mifsudas neigė dirbęs Rusijos naudai, tačiau FTB „plikas“ paneigimas neįtikino. Per savo karjerą jis ne kartą patarinėjo Maltos valstybinėms institucijoms ir teigė dirbęs neaiškios kilmės Europos mokymo įstaigose bei analitiniuose centruose, kaip pavyzdžiui, Londono diplomatijos akademija arba Slovėnijos Europos – Viduržemio jūros universitetas. Daugelį sykių jis skaitė paskaitas Rusijoje. Tačiau įdomiausia tai, kad FTB žiniomis, apie rusų programišių įsilaužimą į JAV Demokratų partijos serverius jis žinojo gerokai anksčiau, nei šis incidentas tapo žinomas viešai. Ne tik žinojo, bet ir pranešė apie tai vienam Donaldo Trumpo rinkimų komandos nariui, su kuriuo susitiko Italijoje.



FTB įtaria, kad buvęs Maltos diplomatas Josephas Mifsudas padėjo Rusijos žvalgybai užmegzti ryšius su Donaldo Trumpo komanda./washingtonexaminer.com nuotrauka.

Susipažino jie lyg ir netyčia, neva atsitiktinumo dėka atostogavę toje pačioje vietoje. Donaldo trumpo kampanijos darbuotojas užėmė nereikšmingas pareigas, tačiau Josephas Mifsudas pasistengė jam atverti svaiginančias galimybes – supažindino su Rusijos ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje ir moterimi, kurią pristatė kaip „Vladimiro Putino dukterėčią“ (vėliau pasirodė, kad tai – netiesa). Amerikietis netruko pasigirti naujomis pažintimis Vašingtone, o Josephą Mifsudą netrukus ėmė vadinti „geru draugu“.

Tačiau „geras draugas“ netrukus nutraukė ryšius su amerikiečiu ir paliko jį Rusijos prezidento „dukterėčios“ ir vieno neaiškaus, Kremliaus finansuojamo analitinio centro globai. Naujieji „draugai“ ėmė aktyviai domėtis galimybėmis užmegzti ryšius su Donaldo trumpo aplinkos žmonėmis.

Kaip pažymėjo FTB, maltiečio profesoriaus vaidmuo idealiai atitiko slaptųjų tarnybų tarpininko apibrėžimą. ES pilietis „suvedė“ Donalfo Trumpo rinkimų komandos narį George‘ą Papadopoulą su reikiamais žmonėmis Rusijoje ir ramiai pasitraukė iš žaidimo. Savo vaidmenį jis suvaidino. Ši schema, išdėstyta ir minėtoje KGB instrukcijoje: civilis užsienio valstybės pilietis užverbuojamas tam, kad padėtų Rusijos žvalgybai užmegzti kontaktus su trečiųjų šalių piliečiais, potencialiai galinčiais tapti žvalgybos agentais arba pasitarnauti Maskvos interesams kitais būdais, galbūt patiems to net nesuprantant. Anot FTB, Rusijos žvalgyba visada mėgo naudotis nekaltai atrodančių, akademinei bendruomenei priklausančių tarpininkų paslaugomis.

Gali būti, kad Josephas Mifsudas ir pats nebuvo užverbuotas ir net nesuvokė, kad atlieka potencialių agentų žvalgytojo darbą. Rusijos žvalgyba galėjo „sužaisti“ jo savimyla ir puikybe, sudarydama sąlygas niekam nežinomam profesoriui girtis svarbiomis pažintimis Maskvoje. O gal vienos iš viešnagių Maskvoje ir Sankt Peterburge metu jis pateko į diskredituojančią situaciją, kurios Rusijos žvalgyba jam niekada neleis pamiršti. 

Daugiausiai duomenų apie tai, kaip tokie tarpininkai „šaltojo karo“ metu darbavosi KGB naudai, Vakarai gavo iš garsiųjų perbėgėlių – Olego Gordijesvkio, Sergejaus Tretjakovo, Olego Kalugino ir kitų į Vakarus pabėgusių KGB karininkų. Pačiame sovietų imperijos saulėlydyje neįkainojamą informaciją britų žvalgybai perdavė KGB archyvo darbuotojas Vasilijus Mitrochinas, ne tik pabėgęs į Vakarus, bet ir išgabenęs didžiulį kiekį ranka perrašytų KGB dokumentų. Jo perduoti dokumentai leido Vakarų kontržvalgybos tarnyboms susidaryti išsamų vaizdą, ką KGB rinkosi verbavimui ir kaip jiems pavykdavo apsukti priešininkus.

Instrukcijos nesikeičia 

Savaime suprantama, kad KGB paslaptys „šaltojo karo“ metais buvo laikomos po devyniais užraktais, tačiau ir po Sovietų Sąjungos žlugimo padėtis beveik nepasikeitė. Net ir visiško susitaikymo su Vakarais siekęs prezidentas Borisas Jelcinas išdrįso išslaptinti tik menką dalį KGB archyvų, nes baiminosi rusų reakcijos, jei šie sužinotų visą tiesą apie tai ką ir kaip darė visagalis KGB. Į valdžią atėjus Vladimirui Putinui ir gausybei kitų buvusių KGB karininkų, apie bet kokias liustracijas pamiršta ilgam. Pasak Michaelo Weisso, tikėtina, kad tokiu būdu Rusijos prezidento aplinkos „čekistai“ pasirūpino nuslėpti savo pačių nusikaltimus prieš sovietų piliečius.

Į thedailybeast.com žurnalistų rankas pateko vis dar įslaptintas 108 puslapių dokuentas, šiandieninėje Rusijoje vadinamas „Politinė žvalgyba iš SSRS teritorijos“. 1989 metais išleistoje instrukcijoje puikuojasi prierašas: „Patvirtinta SSRS KGB PGU (Pirmoji vyriausioji (išorinės žvalgybos) valdyba, – aut. past.), kaip mokomoji priemonė Andropovo raudonosios vėliavos instituto (slaptųjų tarnybų operatyvininkus rengusi mokymo įstaiga, – aut. past.) studentams ir išorinės žvalgybos darbuotojams“. 

Šioje instrukcijoje patariama, kaip verbuoti užsienio valstybių piliečius, besilankančius SSRS. Ieškoti tokių verbavimo objektų patariama Užsienio reikalų, Užsienio ekonominių ryšių, Kultūros ministerijose, Mokslų akademijoje bei kitose su mokslu ir kultūra susijusiose įstaigose. „Standartinis“ būdas užmegzti santykius su užsieniečiu – įstumti jį į probleminę situaciją ir padėti iš jos išbristi. Tokiomis situacijomis galėtų būti muitinės tvarkos pažeidimas, eismo įvykis arba bet kokių kitų sovietinių įstatymų ir reikalavimų pažeidimai.

Šiuo tikslu užsieniečius viešumoje turi prižiūrėti KGB darbuotojai, nedelsiant įsikišantys į bet kokią konfliktinę situaciją, o jei tokia neiškyla – galintys ją sukurti. 

Thedailybeast.com šią instrukciją perdavęs vienos iš ES valstybių kontržvalgybos tarnybos darbuotojas teigė, kad ji vis dar naudojama kaip mokymo priemonė Rusijos slaptųjų tarnybų mokymo įstaigose. Pasak jo, viena vertus, dabartiniai Rusijos žvalgai labai didžiuojasi „šaltojo karo“ laikų KGB, o kita vertus, sovietmečiu suformuluoti agentūrinės veiklos metodai puikiausiai pritaikomi ir šiandien.

Tai, kad sovietinė mokymo priemonė naudojama ir šiandien, nestebina JAV žvalgų. Kaip thedailybeast.com teigė buvęs CŽA darbuotojas Stevenas Hallas: „Šnipinėjimas ne veltui vadinamas antra seniausia profesija. Šie dalykai per daug nesikeičia. Šiandien mes tiesiog geriau suprantame tuos dalykus, apie kuriuos žinojome ir anksčiau“.

Žvalgyba iš savos teritorijos 

Agentūrinė sovietų žvalgybos veikla iš savos teritorijos ilgą laiką Vakarams buvo menkai suprantama. PGU šiam tikslui buvo sukurtas atskiras padalinys RT (razvedka s teritorii, – aut. past.), su kuriuo, pasak tos pačios instrukcijos, bendradarbiavo apie 2 000 sovietų diplomatų ir šimtai žurnalistų ir prekybos atstovybių darbuotojų, nurodydavusių KGB verbavimui tinkamus užsieniečius. Jie taip pat galėdavo ir patys rinkti žvalgybinę informaciją, „nekaltai“ besišnekučiuodami su užsienio piliečiais. Šiam darbui KGB pasitelkė net poetus, dainininkus, balerinas ir prostitutes. Pastarosiomis savo laiku buvo tiesiog pjudomas Prancūzijos prezidento Charleso De Gaulle‘io pasiuntinys Maskvoje.

Michailo Gorbačiovo „perestroikos„ laikais RT akiratyje buvo keletas tūkstančių užsienio valstybių vyriausybių atstovų, jų šeimų nariai bei šimtai Vakarų verslininkų, sumaniusių įžengti į beatsiveriančias Rytų bloko rinkas. Ne mažiau dėmesio KGB skyrė ir į tėvynę vėl galintiems sugrįžti išeivijos atstovams. KGB rinko informaciją apie 2 milijonus ukrainiečių, 1,5 milijonus rusų ir apie 800 tūkstančių Baltijos šalių išeivių.



Į SSRS atvykusiems užsieniečiams KGB sukurdavo problemų, kurias padėdavo "išspręsti" mainais į bendrdarbiavimą./e-bay.com nuotrauka.

Socialinių mokslų atstovai, kaip aukščiau minėtas Jospehas Mifsudas, ir sovietmečiu ir šiais laikais ypatingai domino KGB, nes savo specializacijos dėka dažnai būdavo ir būna samdomi savo valstybių vyriausybinių institucijų, o jų nuomonės paisoma formuojant ekonominę ir net gynybos politiką. Dėl tos pačios priežasties RT darbuotojai aktyviai dirbo ir su užsienio valstybių studentais, įvertindami kiekvieno jų potencialą ir tikimybę, kad po studijų jie dirbs savo valstybių vyrausybinėse žinybose. Kaip taikliai pažymėta KGB instrukcijoje, SSRS dirbę užsienio piliečiai, kaip greičiausiai ir jų kolegos dabartinėje Rusijoj, negalėjo apsieiti be pažinčių autoritarinėje sistemoje, o tai gerokai palengvino KGB pastangas užmegzti naudingas pažintis.

Numatyti ir saugikliai: rekomenduota dirbti su pakankamai didelėmis užsieniečių delegacijomis, kad sumažinti agento išaiškinimo tikimybę ir niekada nemėginti verbuoti delegacijos vadovo. Taip pat patariama, kad pažintį su užsieniečiu pirmiausia užmegztų su KGB bendradarbiaujantis jo sovietinis kolega, o KGB operatyvininkas darbo imtųsi tik tada, kai „klientas prisirpęs“. 

Pradiniame operacijos etape būsimasis agentas būdavo įvertinamas, apie jį surenkama detali informaciją, o jei santykius pavykdavo perkelti į aktyvaus šnipinėjimo lygmenį, kontaktus su šiuo asmeniu palaikydavo ne tik RT padalinio darbuotojai – jie dalindavosi savo šaltiniu ir su kitais KGB padaliniais.

Suvilioti arba priversti 

Nors visos žvalgybos tarnybos mieliau renkasi agentus, savo noru sutinkančius joms dirbti, visais laikais nebuvo numojama ranka ir į galimybę pasinaudoti kompromituojančia informacija. KGB instrukcijoje nurodoma, kad asmuo gali būti priverstas bendradarbiauti su KGB ne tik dėl grasinimų paviešinti žinias apie kokį nors jo įvykdytą nusikaltimą, bet ir pasinaudoti žmogiškomis silpnybėmis ir klaidomis. Pavyzdžiui, pokalbio metu išgauti iš jo bet kokią informaciją, kuri tėvynėje galėtų būti laikoma valstybės paslaptimi ir įtikinti asmenį, kad kontržvalgybos požiūriu, jis jau dirba KGB. Net jei tuo patikėjęs asmuo namie kreipdavosi į savo šalies kontržvalgybą, išsisukti nuo šnipų žaidimo jam galėjo ir nepavykti, nes saviškiai tikėtinai taip pat priversdavę jį tapti dvigubu agentu. Dar blogiau, jei kontržvalgyba asmenį išaiškindavo ir progai pasitaikius, apkeisdavo jį į SSRS sugautą tos valstybės agentą. Į KGB pinkles įkliuvusiam mokslininkui arba valstybės tarnautojui tekdavo likusį gyvenimą praleisti Maskvoje ir daugiau niekada nebepamatyti savo draugų ir artimųjų.

RT savo „šaltojo karo“ istoriją gali iliustruoti tikrais žymiais pasiekimais – būtent šio padalinio pastangomis buvo užverbuoti garsiausi Maskvos „kurmiai“ Vašingtone – Aldrichas Amesas (CŽA) ir Robertas Hanssenas (FTB). 

Tradicijų tęstinumas 

Kaip rašo garsus slaptųjų tarnybų tyrinėtojas Andrėjus Soldatovas: „SSRS teritorija buvo paversta gigantiškais pelėkautais“, o į šalį atvykstančių užsieniečių verbavimas jokiu būdu nenugrimzdo praeitin kartu su KGB. Pasak jo, Vladimiras Putinas į valdžią 1999 metais atėjo neatsitiktinai. Tuo metu, žvalgybos funkcijų netekusi saugumo tarnyba FSB siekė jas susigrąžinti ir tai padaryti pavyko, pasinaudojus RT tinklo likučiais. Buvusi PGU dešimtajame dešimtmetyje tapo atskira tarnyba (SVR), tačiau FSB ir vėl aktyviai vykdo žvalgybą iš savos teritorijos.



"Aktyviųjų priemonių" estafetę iš KGB perėmė Kremliaus žiniasklaidos kanalai "Russia Today" ir "Sputnik"./Reuters/Scanpix nuotrauka.

Šiandien Rusijos slaptosios tarnybos neužmiršo ir KGB instrukcijoje plačiai aprašytų „aktyviųjų priemonių“ – KGB išradimo, skirto demoralizuoti Vakarų visuomenes. Šiais laikais jos vykdomos pasitelkiant melagingų naujienų ir propagandos kanalus žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Šioje srityje rusų žvalgyba lieka nepralenkiamais virtuozais. Jų taikiniais tampa politikai, visuomenės veikėjai, partijos ir nevyriausybinės organizacijos arba verslo įmonės, aktyviosios priemonės, kaip ir sovietų laikais, padeda pasiekti norimų rezultatų derybose arba sukiršinti kitas valstybes tarpusavyje. 

Šiandien SVR, FSB ir GRU gali tiesiog nebekreipti dėmesio į sovietinėje mokymo priemonėje išvardytus ideologinius niunasus ir sėkmingai toliau naudoti tuos pačius metodus. Be to, rašo Michaelas Weissas, kartą ideigtos idėjos, Rusijoje išlieka labai ilgam ir keiačiasi tik tiek, kiek turi atitikti modernias realijas. Kaip ir sovietų laikais, Maskvos dezinformacija skleidžiama ne tam, kad ja kas nors patikėtų, o tam, kad sėti abejonę žmonių protuose ir priversti abejoti viskuo, tiesiogine to žodžio prasme.

KGB vadovėlyje aiškinta, kaip naudinga viešinti informaciją apie „prieš Sovietų Sąjungą rengiamus sąmokslus“ ir šitaip kurstyti antiamerikietiškas nuotaikas užsienio valstybėse, o šiandien tokiu pačiu būdu diskredituojama „rusofobija“. 

Anot thedailybeast.com autoriaus, vargu ar dar kuri nors pasaulio slaptoji tarnyba taip išnaudojo žiniasklaidą, kaip tai darė KGB. RT darbuotojai itin aukštai vertino agentus užsienio žiniasklaidoje, o šiandien estafetę informaciniame kare perėmė „Russia Today“ ir „Sputnik“. Tam tikra prasme, jų pastangos yra net efektyvesnės, nes dezinformaciją socialiniuose tinkluose platina naivūs vartotojai, įskaitant ir aukštus postus užimančius politikus ir tam nereikia gaišti daug laiko užimančiose verbavimo operacijose.

Kaip thedailybeast.com teigė vienas geriausių Rusijos ekspertų CŽA Stevenas Hallas: „šiandien Rusijos žvalgyba veikia dar rafinuočiau ir geriau, nei „šaltojo karo“ laikais“, nes Vladimiras Putinas jai suteikė dar daugiau išteklių, nei turėjo KGB. Internetas suteikė Rusijos žvalgybai nepalyginamai didesnes galimybes, nei tradicinė KGB žaidimų aikštelė – televizija, radijas ir spauda – o Vladimiras Putinas įkūnijo Aleksandro Herceno košmarą, tapęs „Čingischanu su telegrafu“. Moderniausios technologijos puikiai dera su Lenino laikų ČK suformuluotais metodais. Tuo at metu, anot Steveno Hallo, naivūs Vakarai dabar tik pradeda atsitokėti nuo šoko, kad Rusijos žvalgyba nuo KGB neatsilieka nei priemonėmis, nei agresyvumu.

Žaidimai trečiose šalyse 

Šnipų žaidimuose vartojama „trečiosios šalies“ sąvoka reiškia, kad agentas gali būti verbuojamas apsimetant, kad su juo kontaktuoja visai kita valstybė, nei ta, kuriai iš tiesų dirba žvalgas, veiksmai prieš priešišką šalį vykdomi per neutralios valstybės atstovus ar pasinaudojant jos teritorija ir pan. 

Tokia šnipų žaidimų arena „šaltojo karo“ metais buvo tapę Artimieji Rytai, kur SSRS sėkmingiau kovėsi su Vakarais dėl įtakos, nei šiandieninė Rusija. Michaelas Weissas pateikia jau istorija tapusį pavyzdį: 1969 metais KGB užverbavo libaniečių karo pilotą, kad jis į Sovietų Sąjungą nuskraidintų prancūzų gamybos karo lėktuvą „Mirage“ III-E.



Septintajame dešimtmetyje KGB susivokė, kad norint pagrobti prancūzų karo lėktuvą „Mirrage“ III-E pakanka užverbuoti libaniečių pilotą./wikipedia.org nuotrauka.

Sovietams nepasisekė – libaniečiai atskleidė jų planą ir nukovė 2 GRU agentus, dėsčiusius pilotui paskutines instrukcijas. Tačiau ši istorija iliustruoja tai, kad ir šioje srityje seni metodai tinka ir šiandien. Anuomet užverbuoti libaniečių pilotą ir gauti pažangų NATO šalies lėktuvą buvo žymiai lengviau, nei įtikinti prnacūzų inžinierių išduoti to lėktuvo brėžinius, o tuo labiau, įtikinti į SSRS su lėktuvu pabėgti prancūzų pilotą. 

Iki pat sovietų eros pabaigos KGB laikėsi nuomonės, kad esant galimybei, būtina išnaudoti tokias valstybes, kaip arabų šalys, siekiant pakenkti JAV ir jų sąjungininkams. Kontržvalgybos prasme, KGB veikla šiose šalyse buvo laikoma saugesne, nei tiesioginiai bandymai įsiskverbti į JAV įstaigas ir organizacijas. O ir įsiskverbimas į šias organizacijas buvo lengvesnis, pasinaudojant trečiųjų šalių piliečiais. Tai detaliai aprašyta 1988 metais išleistoje instrukcijoje „Agentų verbuotojų parengimas, siekiant įsiskverbti į JAV institucijas (remiantis Šiaurės Afrikos šalių pavyzdžiais)“. Šį vadovėlį thedailybeast.com taip pat gavo iš neįvardijamos Europos saugumo tarnybos.

Kaip ir anksčiau minėtoje instrukcijoje, kur aiškinti agentų verbavimo SSRS teritorijoje privalumai, pastarasis vadovėlis taip pat moko, kad prieš amerikiečius lengviau dirbti kitose valstybėse, pasinaudojant tų valstybių piliečių paslaugomis. Ši mokymo priemonė Rusijoje taip pat vis dar įslaptinta ir iš jos taip pat vis dar mokosi būsimieji Rusijos žvalgai. 

Kaip ir sovietų laikais, pažymima, kad Vakarų valstybių piliečiai arabų šalyse gali būti taip pat pažeidžiami, kaip ir lankydamiesi Maskvoje ir jų nusižengimais bei silpnybėmis galima pasinaudoti. Šiandien, kai JAV pozicijos silpsta Sirijoje, Irake, Egipte, Turkijoje ir kai kuriose kitose regiono šalyse, seni KGB metodai vėl tampa aktualūs, o Rusijos žvalgyba vėl tikisi atsigriebti už „šaltojo karo“ pabaigoje patirtus pralaimėjimus.

Emigrantai žvalgybos taikinyje 

KGB vadovėlyje taip pat skirta nemažai dėmesio darbui su rusų emigracija. Michaelas Weissas klausia: ar KGB veteranas Vladimiras Putinas išmoko ir šią pamoką? 

Paskutinių JAV prezidento rinkimų kampanijos metu į viešumą išplaukė informacija apie tai, kad rusų diplomatas Michailas Kulaginas iš tiesų buvo žvalgas, mokėjęs dideles pinigų sumas agentams iš rusų emigrantų tarpo. Kaip įtaria amerikiečių teisėsauga, į abi puses keliavo žvalgybiniai duomenys ir informacija apie rusų oligarchus ir jų šeimas. Tyrimas atskleidė, kad po diplomatine priedanga dirbantys Rusijos žvalgai intensyviai išnaudojo rusų išeiviją Niujorke, Vašingtone ir Majamyje. Būtent Majamis ypatingai sudomino amerikiečių kontržvalgybą, nes šiame mieste nėra diplomatinių Rusijos atstovybių, tačiau ten ėmė aktyviai reikštis rusų diplomatai. Majamyje gyvena didelė rusų diaspora, o miessas tapo populiaria rusų milijardierių atostogų vieta.

Kontržvalgybos dėmesį patraukė ir neįprastas Michailo Kulagino elgesys. Prieš atvykdamas į JAV, jis dirbo ambasadoje Lietuvoje ir Vašingtone taip pat dažnai bendravo su Baltijos šalių atstovais. Darbą JAV 2010 metais jis pradėjo politikos skyriuje, o po dviejų metų ėmėsi vadovauti ekonomikos skyriui. Keista, bet ekonominėmis temomis jis praktiškai nekalbėdavo, o susitikimuose su Baltijos šalių diplomatais labiau stengėsi parodyti, kad yra „svarbesnis“, nei aukštesnes pareigas užimantys jo kolegos Rusijos ambasadoje. 

Kaip thedailybeast.com teigė vienas ES diplomatas, Michailas Kaluginas padarė stulbinančią karjerą: ką tik buvęs nereikšmingu pres-sekretoriumi ambasadoje Lietuvoje, jis staiga tapo dideliu šulu pasiuntinybėje JAV. 

Neįprasta Michailo Kulagino karjera ir akivaizdus jo nesidomėjimas tiesioginėmis pareigomis bei neadekvatus dėmesys rusų emigrantams lėmė FTB tyrėjų išvadą, kad svarbiausia jo funkcija buvo užtikrinti prieš Demokratų partiją veikusių programišių finansavimą.



Vladimiro Putino vizija - "globoti" visus pasaulio rusus, nepaisant to, ar jie to nori, ar ne./Reuters/Scanpix nuotrauka.

Michaelas Weissas pažymi, kad JAV kontržvalgyba jau seniai pastebėjo padidėjusį Rusijos slaptųjų tarnybų susidomėjimą rusų diaspora, jos nuotaikomis, pažiūromis ir veikla. 

Labiausiai Rusijos žvalgybą domina „priešiški elementai“ – prieš Vladimiro Putino valdymą pasisakantys ir veikiantys emigrantai. Šią neblėstančią rusų žvalgybos tradiciją patvirtina beveik šimtmečio atskirtos politinės žmogžudystės – Leono Trockio 1940 metais ir Aleksandro Litvinenkos 2006 metais. 

Vienas JAV Valstybės departamento darbuotojas sykį pavadino Rusiją „virtualia mafijos valstybe“. Pasak Michaelo Weisso, tai nestebina, nes sovietmečiu pogrindyje tūnojęs rusų organizuotas nusikalstamumas po SSRS žlugimo netruko išbujoti ir pasklisti po visą Europą ir už jos ribų. Kaip tvirtino Aleksandras Litvinenka, rusų mafija apie 2000 metus tapo neliečiama ir galėjo nesibaimindama vykdyti nusikaltimus, nes mainais už neliečiamybę žudė asmenis, kuriuos jai nurodydavo FSB ir SVR. Už tokius teiginius pats Aleksandras Litvinenka sumokėjo gyvybe. Kaip mano jo nužudymą tyręs britų žurnalistas Luke‘as Hardingas: „Aleksandras Litvinenka tapo grėsme jų pinigams. Todėl jie jį nužudė“.

Buvusio FSB karininko nužudymo užsakovai – galingi žmonės. Tokie galingi, kad pasak daugelio žmogžudystę tyrusių žurnalistų, Londonas taip ir neišdrįso oficialiai juos įvardyti, bijodamas sugadinti santykius su Kremliumi ir sustabdyti rusiškų milijardų upę, tekančią į Londono nekilnojamojo turto rinką. Tik praėjusiais metais Aukščiausiojo teismo teisėjas seras Robertas Owenas ryžosi pareikšti, kad Aleksandro Litvinenkos nužudymą veikiausiai užsakė tuometinis FSB vadovas Nikolajus Patruševas, veikęs Vladimiro Putino paliepimu. 

Apie tai, kokia svarbia atrama Kremliui galėjo tapti rusų emigracijos atstovai byloja ir Rusijos prezidento požiūris. Jis pavadino SSRS žlugimą didžiausia geopolitine XX amžiaus katastrofa ir apgailestavo, kad „dešimtys milijonų mūsų piliečių atsidūrė už Rusijos ribų“. Šie žodžiai puikiai iliustruoja jo požiūrį į rusus užsienyje ir į „neteisingas“ šiuolaikines valstybių sienas, kurių Vladimiras Putinas jau seniai nebepaiso. 

Todėl Rusijos slaptosios tarnybos jaučiasi įpareigotos „globoti“ tėvynainius net tada, kai jie šito neprašo. Kaip sakė buvęs CŽA Rusijos operacijų vadovas Johnas Sipheris, „Putino politika visada buvo tokia: ten, kur yra rusų – yra ir Rusija“. Pasak amerikiečių žvalgybos veterano, įtarimai, kad rusų emigracijos atstovai „pumpuoja“ iš Rusijos pinigus, skirtus įtakoti JAV vidaus politiką yra pagrįsti, nes tokie veiksmai atitinka Kremliaus deklaruojama užsienio politiką.

Tam net sukurtas specialus „rusų pasaulio“ terminas, kuriuo preziumuojama tam tikra pasaulinė bendruomenė, vienijama kultūros, kalbos ir stačiatikių tikėjimo. Iškėlęs „rusų pasaulio“ vėliavą, Vladimiras Putinas gali rengti karinę agresiją prieš Ukrainą ir kitas valstybes, o slaptosios tarnybos ir Užsienio reikalų ministerija finansuoti skaitlingas nevyriausybines organizacijas, neva kovojančias prieš Vakaruose atgimstantį nacizmą. 

Taigi, dabartinis Kremliaus požiūris į rusų emigraciją yra beveik tapatus tam, kurio laikėsi KGB „šaltojo karo“ metais: visi emigrantai skirtsytini į dvi dalis – tuos, kuriuos reikia užverbuoti ir tuos, kuriuos reikia užčiaupti, nes juos turbūt užverbavo Vakarai.

Apie tai byloja ir trečiasis thedailybeast.com gautas KGB vadovėlis „Kultūrinių ryšių su tėvynainiais užsienyje komiteto panaudojimas, užtikrinant valstybės saugumo tarnybų interesus“. Šiame vadovėlyje taip pat nuodugniai aprašomi pavojai, kuriuos kelia Vakarų užverbuoti emigrantai ir būtinybė jų tarpe turėti kuo daugiau sovietinei tėvynei dirbančių agentų. Pastarųjų KGB daugiausiai ieškojo tarp tų sovietinių emigrantų, kuriems gyvenimas Vakaruose nesukrovė išsvajotų turtų. 

Šiais laikais migracija niekaip neribojama ir daugybė rusų turtuolių kaupia pinigus ne tėvynėje, o užsienyje, kur juos laikyti žymiai saugiau – nei vienas jų nėra užtikrintas, kad Kremlius vieną dieną nenuspręs, kad jie turi pasidalinti savo turtais su tėvyne. Šie turtuoliai nėra emigrantai tradicine šio žodžio prasme, tačiau jie puikiai iliustruoja, kokia yra Vladimiro putino valdoma Rusija, o FSB ir SVR įtikinti juos bendradarbiauti tapo lengviau, nei kadaise KGB: sovietmečiu dažniausiai verbavimui naudotą nostalgiją tėvynei pakeitė daug paprastesnė paskata – pinigai.

Sovietmečiu parašytos KGB mokymo priemonės tarnauja ir moderniems Rusijos šnipams. salon.com nuotrauka. 





Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 804)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (4)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (10)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (30)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras