Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Judėjimas "Kita Rusija". Genezė, raida, perspektyvos

Evaldas Mikutis
2007 05 27

Pastaruoju metu žiniasklaidoje  buvo plačiai aptarinėjami prezidento Vladimiro Putino oponentų žygiai, pavadinti „nepritariančiųjų maršu”. Tiksliau, ne tiek patys maršai, kiek neadekvati valdžios reakcija, kai milicijos ir OMON pareigūnai guminėmis lazdomis daužė nesirinkdami: senukus, moteris, vaikus. Tikslas buvo vienas: neutralizuoti ir įbauginti potencialius opozicionierius, kad jie nedalyvautų tokio pobūdžio renginiuose, ypač artėjant „didžiajam lošimui” – 2008 metų Rusijos prezidento rinkimams. „Nepritariančiųjų maršą” organizavo  judėjimas „Kita Rusija”.

Judėjimas pradėjo rastis dar iki 2006 metų, bet organizacines formas įgavo vykstant  G-8 viršūnių susitikimui Sankt Peterburge -  Maskvoje įvairių opozicinių grupių ir organizacijų atstovai susirinko į Visos Rusijos piliečių kongresą. Tai buvo iššūkis Rusijos valdžiai ir prezidentui V. Putinui, nes, režimui pompastiškai ruošiantis sutikti pasaulio galinguosius, buvo pareikšta, kad šio naujo opozicinio judėjimo uždavinys -panaikinti dabartinį politinį režimą Rusijoje. Prie Kremliui priešiškos koalicijos prisijungė įvairaus pobūdžio organizacijos: nuo žmogaus teisių gynimo, kaip antai „Memorialas”, Maskvos Helsinkio grupė, Kalmukijos teisių gynimo centras, „Beslano balsas”, iki skandalais pagarsėjusio Eduardo Limonovo vadovaujamos Nacionalbolševikų partijos, kurią neseniai Maskvos teismas pripažino ekstremistine, kas faktiškai prilygsta jos uždraudimui, nes  toks sprendimas sudaro teisines prielaidas jos narių persekiojimui. Svarbiausiomis  „Kitos Rusijos“ judėjimo figūromis, be minėto E. Limonovo, laikomi Garis Kasparovas ir jo vadovaujamas Jungtinis piliečių frontas (JPF) bei buvęs Rusijos premjeras Michailas Kasjanovas ir jo Liaudies demokratinė sąjunga.

Ši spalvinga opozicionierių trijulė turi nevienodas Rusijos ateities vizijas ir jų supratimas apie būsimą „kitą Rusiją” yra labai skirtingas.

Kita Rusija pagal Kasparovą

Garis Kasparovas, visame pasaulyje garsus šachmatininkas profesionalas, pasirinko politiko karjerą.  Jis dalyvavo B. Jelcino rinkimų kampanijoje, tačiau stojo į opoziciją Kremliui, kai naujasis prezidentas Vladimiras Putinas ėmėsi triuškinti nepriklausomą žiniasklaidą, pirmiausia – NTV televiziją. 2005 metais G. Kasparovo iniciatyva buvo įkurtas Jungtinis piliečių frontas, siekiantis prezidento V. Putino nušalinimo. JPF pasisako už Rusijos demokratizaciją, lygiateisės politinės konkurencijos sąlygų,  be kurių neįmanoma Rusijos pažanga ir modernizacija, sukūrimą. Keliami siekiai panaikinti „valdžios vertikalę”, apriboti prezidento ir specialiųjų tarnybų įgaliojimus. JPF teigia esantis už ideologijų ribų. G. Kasparovas regi Rusiją liberalia demokratine valstybe.

Kita Rusija pagal Kasjanovą

Antrasis  koalicijos „Kita Rusija” dalyvis – buvęs V. Putino premjeras Michailas Kasjanovas. Jis vertinamas kaip politinę patirtį turintis veikėjas, „politikos sunkiasvoris“, pažįstantis Kremliaus ir vadinamųjų „Baltųjų rūmų“, t. y. Rusijos vyriausybės, kuluarus bei turintis šalininkų  Rusijos galingos biurokratijos džiunglėse. Svarbiausias pavojus, kurį Kremlių valdanti politinė grupuotė regi M. Kasjanovo asmenyje –  galimas balotiravimasis 2008 metais į Rusijos prezidentus, nes jo vadovaujama Liaudies demokratinė sąjunga nėra tokia radikali kaip G. Kasparovo Jungtinis piliečių frontas ar E. Limonovo nacionalbolševikai. Tai labiau centristinių pozicijų politinė organizacija, deklaruojanti socialiai orientuotos teisinės valstybės su žodžio, spaudos laisve, nepriklausomais teismais ir įstatymų viršenybe kūrimą Rusijoje, o tai gali patraukti režimu nusivylusius nuosaikiuosius visuomenės sluoksnius.

Kita Rusija pagal Limonovą

Skandalingiausia ir daugiausia kritikos sulaukusi „Kitos Rusijos“ figūra – rašytojas ir politikas radikalas Eduardas Savenko, kurį Rusija ir pasaulis žino kaip Limonovą. Jis vadovauja laikomai  ekstremistine Nacionalbolševikų partijai. Ši partija propaguoja rusišką nacionalizmą, siekia „nacionalinės ir socialinės revoliucijos.“ Sunku apibrėžti jos ideologinius rėmus, nes vertinimų spektras svyruoja nuo atviro neofašizmo iki naujojo rusų nacionalizmo. Limonovininkai, arba „nacbolai“, dažnai rengė radikalias akcijas, nukreiptas tiek prieš Rusijos valdžią, tiek prieš kitas valstybes: apsvaidė NATO generalinį sekretorių supuvusiais pomidorais per viršūnių susitikimą Prahoje, ne kartą mėtė dažus ant Latvijos ir Estijos ambasadų sienų Maskvoje. Gali kilti klausimas, kodėl tokie solidūs veikėjai kaip Kasjanovas ir Kasparovas priėmė ir Limonovo organizaciją. Ogi todėl, kad limonovininkai  iš esmės yra jauni, aktyvūs, nebijantys milicijos prievartos, galintys „iš idėjos“ kovoti prieš režimą. Tokie žmonės reikalingi „Kitos Rusijos“ judėjimui, kaip buvo reikalingi V. Juščenkai jaunimo judėjimo „Pora“ („Metas“)  nariai, kurie šiuo metu jau tapo Ukrainos politine partija. Tiesa, egzistuoja ir M. Kasjanovą remiantis rusiškasis jaunimo judėjimas „Pora“, tačiau „nacbolai“ visuomenei geriau žinomi dėl savo radikalių akcijų, be to, jie turi didesnę susidūrimų su valdžios struktūromis patirtį.

Galimybės ir perspektyvos

Kuo labiau artėja 2008 metai, tuo politinė atmosfera Rusijoje labiau kaista. Jei Putinas pasitrauks, tai konkreti įpėdinio figūra nėra svarbi, nes valdžios grupuotei vis tiek reikės užtikrinti sklandų rinkimų procesą ir valdžios perdavimą. Jau dabar darosi aišku, jog Kremlius gali imtis visų priemonių, kad užkirstų kelią alternatyvoms, nes savo rankose turi visus svertus: žiniasklaida kontroliuojama, jėgos struktūros tvirtai remia Kremlių, visuomenė palaiko prezidentą V. Putiną ir daug rinkėjų ketina balsuoti už jo rekomenduotą kandidatą. Be to, valdžia gali panaudoti visas „juodąsias“ ir „baltąsias“ politines technologijas, kontroliuoja masines komunikacijos priemones, nes turi kontroliuojamus jaunimo judėjimus: „Našy“ („Mūsiškiai“) ir „Jaunoji Rusija“ („Rossija molodaja“). Politinės manipuliacijos galimybės buvo pademonstruotos: V. Putino priešininkų tarpe keletas demonstrantų laikė plakatus su šūkiu „Mes su tavimi, Berezovski!“ Pastarasis  nėra mėgstamas Rusijoje, todėl valdžia siekia pavaizduoti opozicijos koaliciją kaip pabėgusio oligarcho įrankį arba kaip užsienio valstybių politinį svertą, nukreiptą prieš prezidento V. Putino pastangas stiprinti Rusijos valstybę tarptautinėje arenoje. „Kitos Rusijos“ perspektyvos nėra geros: vis dėlto šio judėjimo neremia platūs visuomenės sluoksniai, kadangi neegzistuoja politinė prezidento ir jo politikos kritika, žiniasklaidos priemonėms draudžiama publikuoti net interviu su opozicinio judėjimo lyderiais, nes tų priemonių savininkai patiria spaudimą tiek iš Kremliaus, tiek iš saugumo organų ( FST). „Nepritariančiųjų maršai“ parodė, kad galima sutelkti kelis ar net keliolika tūkstančių potencialių režimo priešininkų, tačiau G. Kasparovo vizija apie šimtus tūkstančių Kremliaus oponentų, protestuojančių prieš valdžią kol kas nereali, be to, valdžia be skrupulų naudoja jėgą prieš demonstrantus. Oranžinis įvykių scenarijus greičiausiai nepasikartos.

Žymus prancūzų mąstytojas Étienne de La Boétie ( Etjenas de la Boesi) XVI a. rašė, kad norint nuversti tironiją, nereikia sunkiai ir atkakliai kovoti, paprasčiausiai reikia NIEKO nedaryti ir tironija savaime žlugs. Tik kažin ar tai tinka Vladimiro Putino Rusijai, kur opozicijai palikta veiklos erdvė apsiriboja keliomis gatvėmis ir aikštėmis, ir tai ne pačiomis svarbiausiomis. Šiaip ar taip 2008-ieji  metai pasakys ar teisus buvo  Étienne de La Boétie.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras