Pirmoji straipsnio dalis

Kalbant apie „oranžinės“ revoliucijos perspektyvas, būtina išskirti tris pagrindinius šio proceso dalyvius – tautą (minia aikštėje ir dauguma prie televizoriaus ekranų), opoziciją ir valdžią. Šiuo atveju negalima griežtai pasakyti, kas kieno atžvilgiu yra poveikio subjektas, o kas objektas. Pavyzdžiui, opozicijos užduotis - naudojant politines technologijas mobilizuoti tautą. Išeitų, kad opozicija yra poveikio subjektas, o tauta - objektas. Kita vertus, pati opozicija gali būti neutralizuota valstybės valdžios kaip subjekto. Valdžia savo ruožtu priklauso nuo tautos valios (legitimumo mandatas), tačiau, pasitelkdama administracinius resursus, ji irgi gali daryti poveikį tautai. Trumpai sakant, „oranžinės“ revoliucijos atveju mes galime kalbėti apie šių trijų subjektų trikampį. Jų tarpusavio santykiai galiausiai ir nulemia „oranžinės“ revoliucijos baigtį.

Tautos nepasitenkinimo potencialas

Žinoma, teoriškai galima teigti, kad turint daug pinigų ir gerus politinių technologijų specialistus „oranžinę“ revoliuciją galima padaryti nors ir Austrijoje ar Liuksemburge. Tačiau labai svarbi yra objektyvi tautos nepasitenkinimo šalies valdžia bazė, kurią politiniai technologai turi surasti ir marginalizuoti. Jei reikia, šią bazę galima net sukurti, bet paprastai valstybėje visada yra kuo nors nepatenkintų. Todėl svarbu atskleisti jų nepasitenkinimo priežastis ir – jeigu tų nepatenkintųjų yra mažuma – padaryti taip, kad mažumos nepasitenkinimas virstų (realiai ar virtualiai, t. y. tariamai) daugumos nepasitenkinimu ar kad dauguma bent jau būtų pasyvi valdžios likimo atžvilgiu. 

Taigi, kuo galėtų būti nepatenkinta rusų tauta? Pirmas ir rimčiausias revoliucinio potencialo šaltinis yra Rusijos gyventojų socialinė ekonominė padėtis. Kaip savo paskutiniame metiniame pranešime pasakė Vladimiras Putinas: „Sunkiais reformų metais daugelis, o jeigu kalbėsime atvirai – dauguma,  pensininkų atsidūrė už skurdo ribos. Visų pirma, dėl pensijų sistemos, neadekvačios rinkos sąlygoms, žlugimo. Mes negalime kartoti praeities klaidų ir turime imtis visų įmanomų priemonių, kad garantuotume pensininkams padorų gyvenimą ateityje.“ Kita vertus, šiandien ekonominė padėtis Rusijoje stabilizavosi. Tačiau svarbiausia - ar įvyks proveržis į priekį, ar tai tik konjunktūrinė stabilizacija dėl aukštų naftos kainų. Pastaroji situacija yra, žinoma, palankesnė „oranžinėms“ nuotaikoms plėtotis.

Apskritai rusų tautos kantrumas yra didžiulis, tačiau kai rusų kantrybė baigiasi... Nėra nieko baisiau už rusišką maištą. Grėsmę stabilumui kelia ir tokios nesėkmingos reformos kaip pašalpų monetarizavimo reforma (kurią daug kas Rusijoje laiko valdžios pasityčiojimu iš žmonių). Dar vienas eilinius rusus nervinantis aspektas yra valdžios kalbos, kad milžiniškos Stabilizacinio fondo lėšos, gaunamos iš naftos ir dujų prekybos, negali būti panaudotos šalies viduje, nes, neduok Dieve, padidės infliacija. Ir tai tuomet, kai patys valdininkai nepraleidžia progos pasipelnyti iš išaugusių šalies pajamų (korupcijos problema). Paskutinėje savo kalboje Rusijos Federalinio Susirinkimo nariams V. Putinas išryškino praktiškai visus minėtuosius momentus. Tai rodo, kad Kremlius vis realiau suvokia potencialius pavojus.

Antras svarbus tautos nepasitenkinimo valdžia šaltinis - Rusijos didybės žlugimas. Tai apima daug aspektų: geopolitinis atsitraukimas posovietinėje erdvėje, kariuomenės (taip pat ir karinio laivyno, be kurio šiandien pasaulinio lygio galia neįsivaizduojama) susilpnėjimas, aukštųjų technologijų pramonės žlugimas (pavyzdžiui, civilinės aviacijos srityje). Neatsitiktinai rusai ne tik kad neapsidžiaugė „oranžine“ revoliucija Ukrainoje, bet faktiškai apkaltino V. Putiną, kad jis „atidavė“ Ukrainą (сдал Украину). Manytina, kad griežti Kremliaus pareiškimai dėl JAV planų dislokuoti Europoje PRGS elementus ir galimo pasitraukimo iš Įprastos ginkluotės sutarties - sumanus Kremliaus bandymas suvirpinti didžiavalstybines rusiškos sielos stygas.

Kalbant apie rusų tautos „oranžinį“ potencialą svarbiausia yra tai, kad (kaip rašo Sergejus Kara-Murza) „Dabartinis didėjantis nepasitenkinimas valdžia turi du  galus. Jis gali pasireikšti per šios valdžios atmetimą ir jos keitimą „oranžinės“ revoliucijos būdu. Tačiau jis taip pat gali tapti politiniu projektu, kurio tikslas - nesveikos valdžios gydymas ir „oranžinių“ užgniaužimas. Intuityviai dauguma linksta prie antrojo varianto, ir Ukrainos patirtis labai prisidėjo prie šito.“

Opozicijos galimybės

Kad opozicijai pavyktų pakeisti ką tik paminėtą rusų tautos nuostatą, jai reikia kelių dalykų. Pirma, idėjos ir lyderio, kuris įkūnytų šią idėją. Šiandien Rusijos „nepritariantieji“ deklaruoja - „mes prieš Putiną.“ Nors šis šūkis atspindi „oranžinių“ technologijų tradiciją (paprasta antiidėja, be aiškios porevoliucinės strategijos pristatymo), jis nėra visai tinkamas Rusijos sąlygomis. Pirmiausia, nors V. Putino populiarumas šiek tiek sumažėjo, jis vis dar yra gana didelis. Be to, šiandien faktiškai nėra nė vieno opozicijos lyderio, kuris galėtų jam prilygti kaip tinkama alternatyva. Gario Kasparovo trūkumas yra tas, kad jis yra žydas. Žydas rusų lyderio vaidmenyje – labai sunkiai įsivaizduojama. Michailas Kasjanovas irgi nėra tinkama revoliucijai asmenybė. Kaip pareiškė Borisas Berezovskis: „Aš manau, kad Kasjanovas – ideali figūra skirtingoms jėgoms, opozicinėms Putino režimo atžvilgiu, konsoliduoti. Ir dešiniųjų, ir kairiųjų, ir rusų, ir ne rusų, o svarbiausia – kaip žmogus, buvęs valdžioje, jis yra gerai susipažinęs su situacija regionuose, o su daugeliu gubernatorių yra pažįstamas asmeniškai.“ Tačiau ir B. Berezovskis, ir įvairūs analitikai sunkiai įsivaizduoja M. Kasjanovą ant barikadų. Lyginant, pavyzdžiui, su Julija Tymošenko, jis net arti jų nestovėjo. Apie Eduardą Limonovą (nacionalbolševikų vadovą) kaip opozicijos lyderį iš viso kalbėti neverta. Ką galima būtų pasiūlyti antiputiniškai opozicijai? Čia reikėtų ko nors iš esmės naujo, originalaus. Galbūt tai galėtų būti „Didžiosios demokratinės Rusijos“ (Великая демократическая Россия) idėja. Ypatinga yra tai, kad ji suderina savyje didybę (reikalingą kaip masalas rusų žmonėms) ir demokratiją (kurią opozicija priešina valdžiai ir kurios negali atsisakyti kaip jau neatsiejamos savo įvaizdžio dalies). Kalbant paprastai, dabartinė opozicija – tai demokratija be didybės (demokratija rusams asocijuojasi su chaosu), o dabartinė valdžia – didybė be demokratijos (valdžiai niekaip nepavyksta suteikti savo politikai demokratinį foną). Šių dalykų sujungimas galėtų būti veiksmingas ir patrauklus tiek Rusijos žmonėms, tiek Vakarams (didybės elementas, žinoma, pastaruosius gąsdintų, bet idealu niekada nebūna).

Antrasis momentas -  jaunimo parama. Jeigu pažvelgsime į jaunimo judėjimus Rusijoje, tai pagrindine revoliucine jėga šiuo atveju galėtų tapti nacionalbolševikai, o jų priešininkais – judėjimo „Naši“ aktyvistai, partijos „Vieningoji Rusija“ jaunimas ir Aleksandro Dugino jaunieji eurazistai. Pažymėtina, kad valdžiai palankus jaunimas realiai prilygsta opozicionieriams pajėgumu ir organizuotumu. Be to, Kremliaus „jaunimo produktai“ kuo toliau, tuo daugiau pinigų gaus „antioranžinei“ veiklai. O už pinigus ir „Spartako“ ar CSKA sirgaliai „oranžinius“ „pamokys“.

Kita rimta opozicijos kliūtis yra žiniasklaida: ji praktiškai visa kontroliuojama valdžios. Vienintelis laisvas (kol kas neribojamas, bet valdžios ganėtinai aktyviai išnaudojamas) informacijos šaltinis yra internetas. Šiandien jo vartotojų Rusijoje yra per 25 milijonus. Kiek realiai internetas padėtų, neaišku. Galbūt reikėtų tikėtis, kad, kilus revoliucinei bangai, šiandieniai valdžią palaikantys žurnalistai pakeis savo poziciją. Manytina, jog dalis jų dirba Kremliui tik todėl, kad nenori prarasti pajamų šaltinio.

Dar vienas svarbus momentas -  revoliucijos teritorinė bazė. Jau Vladimiras Leninas suvokė, kad Rusijoje viskas sprendžiasi sostinėje – Maskvoje, galbūt dar Peterburge. Tačiau esama tam tikrų niuansų: nors čia gyventojai yra demokratiškesni negu kiti rusai, šių miestų valdžia yra ryškiai prokremliška. Todėl labai abejotina, kad Valentina Matvijenko ar Jurijus Lužkovas nuspręs pagelbėti „oranžiniams“, kaip tai darė Kijevo meras.

Pagaliau ne paskutinėje vietoje yra finansavimas. Paprastai „oranžiniai“ gauna pinigų iš užsienio, tačiau reikalingi ir vietiniai rėmėjai. Vienas toks Rusijoje atsirado -  ir prarado viską. Tačiau kam jau kam, o revoliucijai Rusijoje Vakarai pinigų neturėtų pagailėti.

Valdžios faktorius

Valdžios atsako į „oranžinę“ revoliuciją galimybės jau iš dalies buvo aptartos anksčiau. Šioje dalyje reikėtų paliesti dar keletą momentų. Svarbiausias iš jų yra realus valdžios pasiryžimas kovoti su „oranžiniais“, jos susitelkimas ir nepriklausomybė nuo užsienio.

Kodėl žlugo Leonido Kučmos režimas? Todėl, kad jis pabijojo rimčiau pasipriešinti „oranžiniams“, galbūt nenorėdamas prarasti savo pinigų Šveicarijoje ar sėsti į kalėjimą Ukrainoje. Panašiai tikriausiai atsitiko su Askaru Akajevu Kirgizijoje. Visiškai priešingas pavyzdys yra Baltarusija, kur Aleksandras Lukašenka sėkmingai „supakavo“ visus revoliucionierius, ir triukšmas baigėsi. (Autorius nėra kieno nors pusėje, tiesiog teoriškai stengiasi parodyti, ką galėtų daryti tiek opozicija, tiek valdžia, kad pasiektų sau palankų rezultatą.) Manytina, kad Rusijoje situacija su valdančiuoju elitu faktiškai nėra tokia graži, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šis elitas yra gana smarkiai atitrūkęs nuo žmonių (nekomunikatyvus), korumpuotas ir, tikėtina, susiskaldęs. Be to, net šiandieniai V. Putino rėmėjai kritiniu momentu gali jį išduoti. Tačiau net tokiu atveju išlieka viltis, kad valdžiai pavyks situaciją išgelbėti. Jeigu caras paprašys – tauta padės. Kalbant konkrečiai, V. Putinas, net išduotas dalies savo bendražygių, gali kreiptis į liaudį su prašymu gelbėti padėtį. Klausimas ne ar žmonės atsilieps (tikriausiai atsilieps), bet ar jis kreipsis. Šiandien iki galo neaišku, kiek V. Putinas ir jo elitas yra asmeniškai nepriklausomi nuo Vakarų. Tik būdami nepriklausomi jie galės eiti iki galo (net iki tankų, kurie buvo naudojami jau ne kartą).

Jeigu rusus, nenorinčius „oranžinių“ permainų, valdžia vis dėlto išduos, galimi du scenarijai. S. Kara-Murza knygoje „Eksportuojamos revoliucijos“ teigia, kad Rusijos posovietinė tauta (kaip ir kitos posovietinės tautos), gyvenanti permainų laikais ir patyrusi rimtą identiteto krizę (kitaip tariant, neturinti aiškių orientyrų ir praradusi valdžią, kaip įprastą šių orientyrų apibrėžimo šaltinį), vargu ar sugebės pati apginti savo interesus, nes neturi pilietinio savarankiškumo tradicijos. Tačiau šiuo atveju galima prisiminti istoriją, kai XVII a. neramumų (смута) laikais Mininas ir Požarskis paneigė rusų pilietinio pasyvumo teoriją. Kaip korta kristų šiandien, neaišku.

Išvados

„Oranžinė“ revoliucija - tai sudėtingas, įvairiapusis, su daugybe niuansų procesas, kurio esmė yra valdžios-tautos-opozicijos trikampio santykiai. Tiek valdžios, tiek opozicijos užduotis - taip paveikti tautą, kad ji stotų jų pusėn. Įvertinus aplinkybes, aiškėja, kad šiandien „oranžinės“ revoliucijos perspektyva Rusijoje nėra pakankamai rimta. Svarbiausias opozicijos trūkumas – patrauklios tautai idėjos ir lyderio nebuvimas. Rimtas valdžios pranašumas – žiniasklaidos kontrolė ir „savas“ jaunimas. Kita vertus, jeigu valdžia per metus kitus nepasidarys artimesnė žmonėms, nepakels jų socialinės ekonominės gerovės ir nepamalonins jų imperinės didybės jausmų, objektyvus pagrindas „oranžinei“ revoliucijai Rusijoje gali greitai atsirasti. O nieko nėra baisiau už rusišką maištą - beprasmį ir negailestingą...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.