Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kurdų klausimas: naujas karas ar nauja valstybė? (5)

Aušra Radzevičiūtė
2007 06 06

Turkijos generolai pasirengę bet kuriuo metu pradėti karinę operaciją šiaurės Irake ir, anot jų, sunaikinti kurdų separatistų kovotojų atraminius punktus, tačiau oficialioji Ankara kol kas nedrįsta palaiminti tokio scenarijaus ir susigadinti santykius su JAV bei Europos Sąjunga. Įtampa tarp Turkijos ir šiaurės Irake įsikūrusio autonominio Kurdistano prasidėjo prieš kelis mėnesius: į pasienio zoną Turkijos kariuomenės generalinis štabas perdislokavo ne tik apie 50 tūkstančių karių, bet ir šimtus tankų bei artilerijos, vyksta susirėmimai, skaičiuojamos žmonių aukos. Gegužės pabaigoje Turkijos užsienio reikalų ministras ir buvęs kandidatas į šios šalies prezidentus Abdullah Gulis pareiškė, kad parlamentas neketina siųsti armijos į Iraką, tačiau tokia tikimybė galima, jei kurdų separatistai nesiliaus rengę išpuolius.

Kai kurie šaltiniai praneša, kad Turkijos kurdų kovotojai suaktyvėjo pasklidus nepatvirtintai informacijai, jog kalėjime nunuodytas buvęs  Kurdų darbo partijos  (Partiya Karkeren Kurdistan) lyderis Abdullah Ocalanas, kurį 1999 metais Turkijos valdžia įkalino iki gyvos galvos. Gegužės 22 dieną Ankaros centre susisprogdino mirtininkas, nusinešdamas 7 gyvybes ir sužeisdamas daugiau nei šimtą žmonių. Įtariama, kad teroristas buvo susijęs su Irako kurdais. Turkijos URM nedelsiant kreipėsi į ES ir Iraką, prašydama padėti kovoti su Kurdų darbo partija – užkirsti galimo finansavimo šaltinius iš Europos, uždrausti prokurdiškų organizacijų ir žiniasklaidos priemonių veiklą. Turkai tikina, kad ginkluoti kurdų junginiai telkiasi tik šiaurės Irako Kurdistane, pereidinėja sieną ir rengia teroro išpuolius. Negailestingą Turkijos kovą su kurdų kovotojais palaiko JAV, kartkartėmis giriančios Ankarą už gebėjimą pažaboti vidaus terorizmą. Tačiau sumanymas pulti šiaurės Iraką ir ten sunaikinti galimas kurdų separatistų bazes Vašingtonui nepatinka, nes tai galutinai destabilizuotų iki šiol buvusią palyginti gana stabilią teritoriją.

Egzistuoja ir kita nuomonė, kodėl Turkija turi pretenzijų šiaurės Irakui ir kodėl pasirengusi net užsitraukti ES ir JAV nemalonę pradėdama atvirus karo veiksmus - dėl Didžiojo Kurdistano grėsmės, kuri neabejotinai gali paveikti Turkijos teritorinį vientisumą ir pridaryti kur kas didesnių nemalonumų nei vienas kitas raketų smūgis.

Kurdai – tai beveik 40 milijonų persokalbė tauta, niekuomet istorijoje neturėjusi valstybingumo. Kurdai gyvena Turkijoje, Irake, Irane, Sirijoje ir Azerbaidžane ir nuolatos vis primena apie savo pretenzijas turėti atskirą valstybę. Bene didžiausia kurdų bendruomenė – įvairiais skaičiavimais,  apie 20 mln. žmonių – gyvena Turkijoje, kurios valdžia net nepripažįsta tokios etninės grupės egzistavimo, tautinio identiteto, oficialiai vadindama juos  „kalnų turkais”. Organizuotas ir aršus Turkijos kurdų pasipriešinimas tęsiasi kelis dešimtmečius - 1979 m. susikūrė Kurdų darbo partija, nuo 1984 m. atvirai siekianti kurdų nepriklausomybės. Nuo to laiko per susirėmimus, teroro išpuolius žuvo daugiau kaip 37 tūkstančiai žmonių. Aršiausia Darbo partijos grupuotė yra „Kurdistano išlaisvinimo sakalai”, tradiciškai prisiimantys atsakomybę beveik už visus pastaraisiais metais įvykdytus atgarsį sukėlusius sprogdinimus. Turkijos valdžia visiškai atmeta derybų su kurdų separatistais galimybę ir nesileidžia kitų šalių auklėjama suteikti jiems daugiau pilietinių teisių. Ne ką geriau kurdams sekėsi ir kitose šalyse – Irane, Irake ar Sirijoje. Tačiau situacija sparčiai keistis pradėjo kaip tik Irake: jo šiaurėje šiandien jau egzistuoja faktinė kurdų autonomija, esanti tik per žingsnį nuo nepriklausomos valstybės sukūrimo.

Irako Kurdistanas, galima sakyti, atsirado atsitiktinai: dabartinis  Mosulas prie Hašimitų Irako buvo prijungtas siekiant užgrobti ten esančius naftos telkinius. Nuo pat trečiojo dešimtmečio Irako ir Irano kurdai vis sukildavo, bet būdavo žiauriai numalšinami. Ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį nacionaliniam Irako ir Irano kurdų išsilaisvinimo judėjimui pradėjo vadovauti Barzani dinastija, kurios palikuonis Massoudas Barzani šiuo metu yra Irako Kurdistano prezidentas.

Irake nuvertus monarchiją revoliucionieriai pirmąsyk per visą kurdų tautos istoriją ėmėsi kurti autonominį Kurdistaną. Tačiau gana greitai į valdžią atėjus Saddamui Huseinui, kurdų klausimas tapo ne toks jau paprastas: oficialusis Bagdadas autonomines teises tai suteikdavo, tai vėl atimdavo, o galų gale 1988 ir 1991 m.  prasidėjo tikras Irako kurdų genocidas.

Padėtis pasikeitė po S. Huseino nuvertimo ir visiškos Irako okupacijos – Kurdistanas gavo tikrai realią regioninę autonomiją. Per Irako parlamento rinkimus 2005 m. praktiškai įvyko kurdų referendumas, kuriame pasisakyta už nepriklausomybę ir atsiskyrimą nuo Irako. Nors faktiškai to įgyvendinti Irako kurdai kol kas neskuba, Kurdistanas (sostinė Erbilis) gavo visas konstitucinės autonomijos teises. Ten veikia atskiros valstybinės institucijos, jie turi savo prezidentą ir premjerą, savo muitinę ir policiją, saugumo pajėgas ir nacionalinę Irako Kurdistano gvardiją. Kurdai taip pat gavo teisę organizuoti diplomatinį atstovavimą – turėti kurdų skyrius visose Irako ambasadose užsienyje. Liudininkai teigia, kad šiandienis Irako Kurdistanas – sparčiai ant kojų besistojanti autonomija: statomas naujas tarptautinis oro uostas, vyriausybiniai pastatai, tūkstančiai butų ir privačių namų, parduotuvėse ir turguose gausu prekių, veikia mokyklos, vietos universitetas plečiasi, o vakarietiški viešbučiai pilni užsienio verslininkų. Tokia padėtis tampa tikru galvos skausmu Turkijai ir Iranui – Irako kurdų sėkmės istorija gali pradėti plisti kaip užkrečiama liga.

Taigi yra ir daugiau ar mažiau emocinė Turkijos pretenzijų Irako kurdams pusė: turkų spauda plačiai eskaluoja temą, kad Irako Kurdistanas, įtvirtindamas savo pozicijas, bando „apžioti” daugiau, nei jiems priklauso, ir prisijungti Kirkuką, kuriame ne tik gausu naftos, bet ir neva gyveną turkai. Turkijos spaudos teigimu, toje teritorijoje, į kurią dar XVII a. sultono valdžia perkėlė keletą turkų genčių, vyrauja tikrai ne kurdai, o turkai. Iš tiesų dabartiniame Irake gyvena apie pusę milijono turkų (Kirkuke - apie 20 proc.), tačiau Kurdistano valdžia nesutinka šio klausimo pripažinti rimta pretenzija. Balandžio 8 d. Irako Kurdistano lyderis Massoudas Barzani „Al-Arabia“ televizijai pareiškė, kad „jei Turkija gali dėl 100 tūkstančių turkų kištis į Kirkuko reikalus, tuomet Irako kurdai turi teisę kištis į Turkijos miestų reikalus dėl 30 milijonų kurdų.”  Irako Kurdistano valdžia ne kartą yra pareiškusi, kad kurdų padėtis Turkijoje  nenormali, ir reikalavo suteikti jiems visas etninių mažumų teises, kokias garantuoja Europos konvencijos.

Tokia įvykių eiga smarkiai erzina ir Teheraną, ne veltui manantį, kad JAV nepraleis progos maksimaliai išnaudoti „kurdų klausimą”. Irano valdžia jau neoficialiai susitarė su Turkija bendromis jėgomis kovoti su kurdų separatistais.

Kilus įtampai, Irako Kurdistane padažnėjo ginkluotų išpuolių. Neatmestina, kad su tuo gali būti susijusios Turkijos ir Irano specialiosios tarnybos. Politinis karštis pakiltų dar labiau, jei Turkija vis dėlto nuspręstų įsiveržti į šiaurės Irake esantį Kurdistaną. Kol kas turkų generolams nemalonia staigmena tapo amerikiečių sprendimas iš centrinio Irako pasiųsti į šiaurę savo karinius stebėtojus, kurie kartu su kurdų armija kontroliuos sieną ir stebės turkų karinių dalinių veiksmus pasienio zonoje. Tad viskas - politikų rankose.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 5)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (86)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras