Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Baltarusija po „energetinio karo“

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 07 23

Maskvos ir Minsko energetinis konfliktas iš esmės gali tapti ilgalaikių permainų Baltarusijoje katalizatoriumi. Prielaidos šioms permainoms formuojasi jau seniai ir anksčiau ar vėliau turėtų pasiekti kritinį lygį. Šiuo atveju susideda ekonominis ir socialinis faktoriai, turintys lemiamą reikšmę Aleksandro Lukašenkos režimo stabilumui.

Ekonominis faktorius

Paskutiniu metu visus stebina stabilus ir gana aukštas Baltarusijos ekonomikos augimas. Kyla klausimas, kas jį lėmė. Yra paskaičiuota, kad kapitalo ir darbo prieaugis sudaro tik apie penktadalį kasmečio šalies ekonomikos augimo rodiklio. Visa kita iš esmės buvo pasiekiama dėl pigių dujų ir naftos importo iš Rusijos. Rusiška nafta ne tik subsidijavo Baltarusijos vidaus rinką, bet ir sudarė apie 40 proc. šalies eksporto. Tokie ekonominiai privalumai leido A. Lukašenkos režimui nuolat kelti vidutinį atlyginimą ir pensijas (paskutinis planuojamas vidutinio atlyginimo dydis - 500 dolerių realiai neatspindi darbo efektyvumo prieaugio, ypač turint omenyje faktą, kad Baltarusijos ekonomika yra labai netaupi energetine prasme), ženkliai sumažinti infliaciją (apie 7 proc.) ir nedarbą (oficialiai – 1 proc., realiai 5–6 proc.), stabilizuoti nacionalinę valiutą. Papildomų pinigų (premijos ir panašiai) buvo skiriama eiliniams žmonėms ir valdininkams prieš pat rinkimus, kad būtų dar labiau sumažintas jų pasipriešinimo potencialas.

Todėl dauguma eilinių baltarusių (pensininkai, darbininkai, ūkininkai) rėmė A. Lukašenką kaip sėkmingos ekonominės politikos vykdytoją, o valdininkų klasė buvo patenkinta galimybe mainais už savo lojalumą praturtėti.

Po „energetinio karo“ A. Lukašenkos galimybės papirkinėti elektoratą energetiniais pinigais sumažėjo. Pirma, iki 2011 metais dujų kainos Baltarusijai pasieks europinį lygį. Be to, Rusija įvedė naftos eksporto į Baltarusiją muitą. Anksčiau Minskas teoriškai turėjo atiduoti Maskvai 85 proc. pajamų nuo perparduodamos į užsienį rusiškos naftos ir jos produktų. Tačiau Rusija dėl politinių sumetimų to nereikalavo. Nesigilinant į kilusios krizės priežastis, galima teigti, kad po „energetinio karo“ Baltarusijos naftos perdirbimo įmonės atsidūrė nepavydėtinoje, faktiškai nuostolingoje, padėtyje. Kaip minėta, Rusija įvedė naftos eksporto į Baltarusiją muitą. Lygiagrečiai išliko naftos eksporto iš Baltarusijos į užsienį muitas. Taigi Baltarusijos naftos perdirbimo kompanijos priverstos mokėti dvigubą mokestį, ir tai daro jų darbą nepelningą (o tai juk 40 proc. šalies eksporto). Šiuo metu valdžia iš dalies kompensuoja patiriamus nuostolius, bet žvelgiant į ateitį situacija reikalinga principinio sprendimo.

Sudėjus Baltarusijos režimo kaštus dėl išaugsiančių dujų kainų ir Rusijos įvesto naftos eksporto muito, finansinis režimo deficitas didėja, ir tai gali sugriauti jo stabilumo pamatus, nes socialiniai ir kitokie valdžios įsipareigojimai (pavyzdžiui, stabilaus nacionalinės valiutos kurso, kaip bendro ekonomikos stabilumo garanto, palaikymas) yra gana dideli, o pinigų ekonomikoje sumažėjo. Papildomais sunkumais laikytinos potencialios Baltarusijos eksporto į Rusiją problemos: viena vertus, Rusija gali dirbtinai atsisakyti tam tikrų prekių iš Baltarusijos importo – pavyzdžiui, televizorių, šaldytuvų ar žemės ūkio produktų; antra vertus, rusų pajamos didėja ir jie vis labiau yra linkę pirkti kokybiškas vakarietiškas prekes, todėl pigesnės, bet ne tokios kokybiškos Baltarusijos prekės Rusijos rinkoje tampa nekonkurencingos.

Socialinis faktorius

Socialinės paramos panaikinimas yra tiesus kelias į režimo žlugimą. Greitai gali susvyruoti net tradiciniai A. Lukašenkos rėmėjai – pensininkai. Jie jau priprato prie nuolatinio pensijos kilimo, ir jeigu šis procesas sustos, A. Lukašenka, prieš tai buvęs „geras“, staiga gali pasidaryti „blogas“. Tą patį galima pasakyti ir apie visą visuomenę. Ji pasidarė racionalesnė ir rems tuos, kas sukurs jai geresnes sąlygas uždirbti. Kol kas atlyginimai kyla, bet procesas gali sustoti, ir tuomet parama režimui susvyruos, ir visų pirma - miestų gyventojų. Išskirtinę reikšmę turi jaunimas, studentija. Kaip parodė „oranžinių“ revoliucijų praktika, jaunimas yra varomoji jų jėga. Todėl tiek valdžiai, tiek opozicijai yra svarbu užsitikrinti jaunimo paramą. Be piniginių investicijų tai bus ypač sunku padaryti, nes studentija tradiciškai yra progresyvesnė ir labiau „antisisteminė“, žiūrinti į Vakarus.

Dar vienas režimui potencialiai probleminis socialinis sluoksnis yra valdininkija, kurios lojalumui užtikrinti irgi reikia lėšų (arba atlyginimus keliant, arba akis užmerkiant prieš korupciją, kas gali padidinti socialinę įtampą visuomenėje). Kol kas represijų baimė ir piniginės premijos garantuoja biurokratų paramą režimui, bet šioms garantijoms išnykus, jie, nematydami prasmės ginti savo viršininkų, politinės krizės metu gali likti tiesiog pasyvūs, o tai leis opozicijai lengviau perimti valdžią (ypač jeigu ji suteiks neliečiamybės garantijas).

Pagaliau dar yra verslininkų sluoksnis. Nepriklausomo nuo valdžios verslo Baltarusijoje praktiškai nėra, tačiau verslininkai vis tiek yra linkę remti A. Lukašenką vien dėl to, kad jis kol kas neleidžia rusiškam kapitalui supirkti visą Baltarusiją. Šiuo metu režimui reikia pinigų ir jis, sakykim, už Rusijos kreditus, tiesiogine to žodžio prasme gali atiduoti jos verslininkams tam tikras rinkos dalis, pradėdamas dalinę tendencingai rusišką privatizaciją (pavyzdžiui, naftos chemijos pramonės), kurioje vietos ekonominiai subjektai bus nustumti į šalį ar tiesiog taps  nekonkurencingi, palyginti su rusišku kapitalu. Kitaip tariant, išnykus ekonominio saugumo garantijoms vietos verslininkams, režimas gali netekti ir taip jau tik racionalios jų paramos.

Trumpojo ir vidutinio laikotarpio sprendimai

Besiklostančioje naujų energetinių santykių su Rusija situacijoje ryškėja vienas paprastas imperatyvas – reikia rasti pinigų, kurie leistų režimui įvykdyti pažadėtus socialinius ir kitokius įsipareigojimus, nes tik taip jis gali išlikti stabilus.

Artimiausioje ateityje tai gali būti padaryta valstybinės skolos didinimo sąskaita. Šiuo metu ji yra gana maža (apie 2 proc. BVP) ir todėl gali būti padidinta. Kreditore galėtų tapti ne tik Rusija, bet ir Vakarų finansinės institucijos, nes autoritarinis režimas yra patikimas skolos grąžinimo garantas. Taip pat galima būtų pradėti platesnę privatizaciją, kuri irgi atneštų papildomų pajamų į biudžetą (panašių kaip 2,5 mlrd. JAV dolerių iš 50 proc. „Beltransgaz“ akcijų pardavimo „Gazprom“). Tačiau visa tai tik laikini sprendimai. Realiai režimui reikia ieškoti fundamentaliai naujo požiūrio, kuris užtikrintų patvarų jo stabilumą ilgesnį laiką.

Čia galima kalbėti apie režimo galimybę (iniciatyvą) sukurti tam tikrą socialinio kontrakto sistemą, kuri iš esmės neutralizuotų asmeninės A. Lukašenkos valdžios, kaip stabilios padėties šalyje garanto, faktorių. Realizuojant tokią socialinio kontrakto sistemą šalyje turėtų būti sukurti keli, jeigu taip galima pasakyti, galios centrai, socialinio kontrakto pagrindais veikiantys kaip vientisas darinys. Pirmiausia turėtų būti įvykdyta privatizacija ir nuosekli ekonomikos liberalizacija, kuri kaip sąlyginai savarankišką (nepriklausomą nuo valdžios) subjektą sukurtų stambius ir vidutinius verslininkus. Pažymėtina, jog režimui reikėtų užtikrinti, kad tai būtų pirmiausia vietos, o ne Rusijos ar Vakarų verslininkai. Toks žingsnis turėtų išspręsti pinigų klausimą, nes būtų sukurtas sluoksnis, kuris tuos pinigus uždirbinėtų ir atidavinėtų valstybei mokesčių pavidalu. Antru socialinio kontrakto dalyviu galėtų tapti valdininkija, kuriai reikėtų suteikti daugiau savarankiškumo ir darbo stabilumo garantijas. Kitaip tariant, turėtų sumažėti Baltarusijos valdžios autoritarinis suasmeninimas. Esant tokioms sąlygoms, biurokratai būtų linkę apsaugoti sukurtą sistemą nuo bet kokių „oranžinių“ kataklizmų (panašiai kaip ir verslininkai, nes politinis nestabilumas destabilizuoja ekonominę padėtį šalyje). Pagaliau, nacionalinis verslas, kaip valstybės pajamų šaltinis, leistų režimui pakelti valdininkų atlyginimus ir sėkmingai vykdyti socialinius įsipareigojimus visuomenei. Tuomet visuomenė irgi neremtų valdžios kaitos Baltarusijoje šalininkų, nes nematytų tam jokios prasmės.

Taigi išeitis - valstybės kontroliuojama privatizacija, kuri gali būti „parduota“ tautai kaip „socialinė-ekonominė reforma“ ar „investicijų pritraukimo programa“. Svarbiausias probleminis visos šios koncepcijos momentas yra susijęs su politinės rizikos faktoriumi. Akivaizdu, kad įtakingos verslo klasės ir sąlyginai savarankiškos valdininkijos suformavimas A. Lukašenkos valdžią sumažintų. Be to, prasidėjus ekonominėms reformoms reikėtų atleisti ir politines visuomenės kontrolės vadžias, t. y. žengti žingsnį politinio proceso demokratizacijos link, nes turtingesnei visuomenei ima rūpėti politinis gyvenimas ir ji pradeda susimąstyti dėl savo teisių ribotumo.

Manytina, kad po Stalino mirties komunistinis Sovietų Sąjungos elitas susidūrė su tokia pat dilema, su kokia šiandien susiduria A. Lukašenka. Tuomet buvo pasirinktas plaukimo pasroviui (arba laikino sprendimo) variantas, kuris galiausiai baigėsi Sovietų Sąjungos žlugimu. Kitaip tariant, nugalėjo logika „mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas“. Labai tikėtina, kad A. Lukašenka, kuriam jo valdžios kvestionavimas yra baisiausias košmaras, pasielgs trumparegiškai. Kita vertus, jis bent jau galėtų pradėti konstravimą naujos socialinio kontrakto sistemos, kuri imtų veikti visu pajėgumu jau po jo išėjimo. Pavyzdžiui, jo sūnus, kaip galimas „sosto įpėdinis“ ir naujos kartos politikas, galėtų surasti būdų konsoliduoti savo valdžią, jau esant naujoms žaidimo taisyklėms. Šiandienė Rusija šiuo atveju yra sąlyginai geras (atmetant užsienio politikos aspektą ir turint omenyje posovietinės erdvės specifiką) ir tobulintinas pavyzdys to, kaip abipusiškai naudingai gali veikti valdžios ir verslo tandemas.

Paskutinis dalykas, apie kurį negalima neužsiminti, yra dabartinė Baltarusijos opozicija. Jai derėtų apsvarstyti dialogo su režimu galimybę (žinoma, su sąlyga, kad pats režimas bus pasirengęs tokiam dialogui, nes „revoliucijai“, kaip parodė praktika, ji nėra tinkamai pasiruošusi socialinės paramos ir vykdymo prasme) ir parengti konstruktyvią Baltarusijos ateities viziją, kurios šiuo metu ji faktiškai neturi.

Yra toks posakis: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.“ Galbūt Rusijos ir Baltarusijos energetinis konfliktas taps ilgalaikių permainų Baltarusijoje pradžia ir po kokio dešimtmečio ši šalis bus labiau panaši į Baltijos valstybes ar Lenkiją negu į Rusiją.

Straipsnis parengtas pagal seminaro „Baltarusija po dujų karo“, organizuoto Rytų Europos studijų centro kartu su atstovais iš Baltarusijos analitinių institutų, medžiagą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (96)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras