Kirgizijoje per penkerius metus įvyko jau antras valdžios perversmas. 2005-aisiais jis gavo „tulpių revoliucijos“ pavadinimą, o šiemet kai kurių apžvalgininkų buvo pramintas „Rozos revoliucija“ – pagal laikinosios šalies prezidentės Rozos Otunbajevos vardą ir su užuomina į Gruzijos „rožių revoliuciją“. Kirgizijoje šiais metais nuvilnijo ir dėl etninių nesutarimų kilęs smurto protrūkis – didžiausias šalyje po 1990 metų.

Tragiškų įvykių kodas „Rugsėjo 11-oji“ (amerikiečiai jį dar trumpina: 9/11) žinomas visam pasauliui. 2001 m. rugsėjo 11-osios rytą, 8.46 val., Niujorke buvo susprogdintas Pasaulio prekybos centro (PPC) šiaurinis pastatas, o po 20 min. – ir pietinis. Po pusvalandžio dar vienas „Boeing 757“ smigo į Pentagono rūmus Vašingtono priemiestyje, o dar po 26 min. Pensilvanijos valstijoje į žemę krito ketvirtas keleivinis lėktuvas.

Įvairių ekspertų teigimu, greta kitų šiuo metu tarptautiniam saugumui aktualių iššūkių galima įvardinti ir Šiaurės Korėjos karinės jėgos panaudojimo už šios valstybės ribų grėsmę. Tokius būgštavimus pirmiausia galima grįsti pastarąjį pusmetį sparčiai augančia įtampa Korėjos pusiasalyje ir vis dažnesniais Pchenjano grasinimais panaudoti karinę jėgą prieš Pietų Korėją, JAV bei kai kurias kitas valstybes.

Dar nenutilus aistroms dėl musulmonių dėvimų apdarų, Prancūzijoje vėl kilo skandalas, šį kartą Paryžius pradėjo iš šalies deportuoti romus. Tai dalis šalies prezidento Nicolas Sarkozy paskelbto plano „sutriuškinti nelegalią imigraciją“. Deportacija dar sykį atkreipė viso pasaulio dėmesį į romus, kurie vis dar labai dažnai nesuprantami, nors ir yra viena didžiausių Europos mažumų, praneša CNN.

Nuo karo Gruzijoje prabėgus dvejiems metams, šį nesantaikos įkaitintą Kaukazo regioną aplankė ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, ir buvęs Lietuvos vadovas Valdas Adamkus, o liepą Tbilisyje viešėjo JAV valstybės  sekretorė Hillary Clinton. Tačiau ne politikų vizitai apibūdina sudėtingą situaciją šiame regione, o tebesitęsiantys Maskvos ir Tbilisio nesutarimai dėl santykių perspektyvų, Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimo dilema ir tarptautinės visuomenės reakcija į padėtį Kaukaze.

Kinija, kadaise buvusi Vidurio imperija, tampa neabejotinai viena svarbiausių XXI amžiaus ekonominių ir geopolitinių žaidėjų. Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinė žvalgybos taryba teigia, kad per ateinančius 20 metų didžiausią įtaką pasauliui turės Kinija: iki 2025 metų ji turėtų tapti antra galingiausia ekonomine jėga, taip pat didžiausia gamtos išteklių importuotoja.

Pirma mintis, kuri daugeliui šauna į galvą išgirdus žodį „Sirija“, yra tokia: nedemokratiška valstybė, beatodairiškai varžanti savo piliečių teises ir remianti terorizmą. 2002 m. JAV ambasadorius JT Johnas R. Bostonas priskyrė Siriją prie „niekšingų šalių“ („rogue states“), bendradarbiaujančių su „blogio ašimi“ (Iraku, Iranu ir Šiaurės Korėja). Naujojo JAV prezidento Baracko Obamos administracija tokiais skambiais epitetais nesišvaisto, tačiau į šią šalį žiūri taip pat įtariai.

Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) – tai beveik du dešimtmečius egzistuojanti posovietinių valstybių sąjunga, kurios narėmis šiuo metu yra 11 šalių (tiesa, dvi iš jų – Turkmėnistanas ir Ukraina de jure nėra visateisės NVS narės).

Moldova – dar viena šalis, siekianti ištrūkti iš Rusijos traukos lauko. Savo kelyje ji susiduria su tais pačiais sunkumais kaip ir daugelis posovietinių respublikų.

2010 m. balandžio mėnesį Kirgizijoje įvyko dar vienas perversmas. Galima diskutuoti dėl vidinių ir išorinių jo priežasčių, tačiau šiuo metu jau svarbu žiūrėti į priekį. 2010 m. gegužės mėnesį buvo paskelbtas galutinis naujos Konstitucijos projektas,  birželio 27 d. jį parėmė rinkėjai (palikime balsavimo skaidrumo klausimą nuošalyje). Šiame kontekste aktualu paanalizuoti, kokia galėtų būti politinė Kirgizijos ateitis ir ar ten pagaliau susiformuos stabili valdžia, realiai atsižvelgianti į žmonių poreikius.

Posovietinė Baltarusija vis dar ieško savo krypties politinėje ir ekonominėje erdvėje. Stebėti jos politinį gyvenimą visada buvo ypač sudėtinga užduotis. Jis yra tarsi snaudžiantis politinis skruzdėlynas. Čia svarbu paminėti, kad dėl nedemokratinių nuostatų šalis buvo smarkiai izoliuota diplomatiškai. O Baltarusijos gyventojai su džiaugsmu pažymi, kad geografiškai jų šalis – beveik Europos centre ir yra jautri riba tarp Rusijos ir vakarinės žemyno dalies.

Galbūt kada nors suprasime, kad Moldova – ši nedidelė tarp Ukrainos ir Rumunijos įsispraudusi vyno šalis – yra ypatingas kraštas, kai kuriais atžvilgiais panašus į Lietuvą. Antai netgi gyventojų skaičiumi (jų Moldovoje yra apie 3,6 mln., o su Padnestre ir jai priklausančiu Benderų regionu – 4,2 mln.) Moldova kone prilygsta mūsų šaliai.

Analitikai įvykusius Lenkijos prezidento rinkimus vertina labai skirtingai. Vieni tvirtina, kad jie įtvirtina visuomenės ir net valstybės skilimą, kiti atvirkščiai – teigia, jog dabar kaip niekada atėjo laikas tautai vienytis. Greičiausiai tiesos vėlgi reikės ieškoti kažkur apie vidurį, nes kiek daugiau kaip 6 proc. balsų skirtumas dar neleidžia kalbėti apie didžiulius pokyčius nei politiniame, nei ekonominiame Lenkijos gyvenime.

Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas pasiekė, kad Iranas sulaukė naujų Jungtinių Tautų sankcijų. Papildomas sankcijas taip pat įveda Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga. Tiesa, Turkija ir Brazilija už šias sankcijas nebalsavo, bet jos Jungtinėse Tautose neturi veto teisės, todėl Teheranas gavo vien šiokią tokią moralinę paramą, kuri vargu ar išves Iraną iš politinės, diplomatinės ir ūkio izoliacijos.

Apžvalgininkai juokauja, kad iš savaitgalį Toronte (Kanada) vykusių Didžiojo aštuntuko (G8) ir Didžiojo dvidešimtuko (G20) forumų konkrečiais skaičiais išreikštų sprendimų beliko tik šių tarptautinių susivienijimų pavadinimai. Ir dar niūrus antiglobalistų palikimas Toronto gatvėse: krūvos šiukšlių, arklių mėšlo prie miesto administracijos pastato, vėjo gainiojamos suplėšytų plakatų skiautės...

Maskva neketina kalbėtis su Gruzijos prezidentu M. Saakašviliu.

Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) pranešėja politikos klausimais Sinika Hurskainen  rugpjūčio 23 d.  Baltarusijos Nacionalinio susirinkimo Atstovų Tarybos pirmininko pavaduotojui Viktorui Guminskiui  pasakė, kad į Baltarusijos Respubliką atvyko norėdama „surinkti daugiau informacijos, per susitikimus aptarti, kas vyksta valstybėje“.

Net vizito išvakarėse Rygos mero Nilo Ušakovo spaudos sekretorė Ana Kononova prisipažino, kad Jurijaus Lužkovo viešnagės programa dar nesuderinta.

Praeitą savaitę Rusijos ir Armėnijos prezidentai Dmitrijus Medvedevas ir Seržas Sarkisianas pasirašė protokolą, pratęsiantį 1995 m. dvišalę gynybos sutartį. Jame yra keli svarbūs niuansai.

2003 m. gegužės 1 d. tuometinis Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas V. Bušas paskelbė apie karinių operacijų Irake pabaigą.

Aleksandras Lukašenka laikomas paskutiniu Europos diktatoriumi, tačiau jo, kaip Baltarusijos prezidento, dienos gali būti suskaičiuotos.

Atsiranda vis daugiau įrodymų, kad Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) sugrįžo prie taktikos pulti opoziciją, kurią taikė ir prezidentas Leonidas Kučma.