2008 m. rugpjūčio 26 d. Rusijai pripažinus Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, Europos politiniame žemėlapyje liko dar viena teritorija, nesulaukusi nė vienos valstybės (be Pietų Osetijos, Abchazijos ir Kalnų Karabacho) pripažinimo. Turime galvoje Padnestrę, arba Padnestrės Moldovos Respubliką (PMR), su sostine Tiraspoliu.

Nesuprantama, kaip Kremlius užmiršo, kad Šiaurės Kaukaze, įeinančiame į Rusijos Federacijos sudėtį, gyvena daugybė tautų, kurios nėra patenkintos Rusijos valdymu ir norėtų daugiau savarankiškumo. Nebūkime naivūs – neseniai pripažintos savarankiškomis Pietų Osetija ir Abchazija anksčiau ar vėliau bus Rusijos aneksuotos. Kaip tada bus su Osetija? Ar ir toliau egzistuos dvi Osetijos – Šiaurės ir Pietų, ar bus viena Osetija? Ko tas naujas teritorinis darinys sieks ateityje?

Perspėjimai dėl artėjančios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės seniai liko praeityje. Pasaulis jau kuris laikas yra pačiame rinkų sutrikimo epicentre. Iš atskirų šalių girdime pranešimus apie bankų bankrotus, stambias vyriausybių finansines injekcijas į privačią bankininkystę, o kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Islandija, net skelbia visos šalies bankrotą ir pagalbos prašo tai Rusijos, tai Tarptautinio valiutos fondo (TVF).

Apskritai informacija tokiomis aplinkybėmis tarsi ir nebelabai turi prasmės, mat kai kada žinios prieštarauja viena kitai. Kita vertus, kai Ukrainos parlamento (Aukščiausiosios Rados) darbas per porą dienų nežinia kelintą kartą buvo „užblokuotas“ ir vėl „atblokuotas“, jo pirmininkas Arsenijus Jaceniukas pareiškė ypatingų vilčių dėl tolesnio parlamento darbo nepuoselėjąs.

Lietuviui rašyti apie Lietuvą ar lietuvius be išankstinio nusistatymo ar emocijų – sunku. Nesakau, kad tai objektyviai gali padaryti tik žmogus iš šalies, tačiau atsikratyti tautinės priklausomybės ir su ja susijusių emocijų dažnai nepavyksta. Žinoma, gali griebtis filosofinių ar teisinių svarstymų, bet tuomet iškyla pavojus likti nesuprastam ir tiesiog apkaltintam nacionalizmo skatinimu.

Spalio 15 d. Niujorke, Hofstra universitete vykę tretieji ir paskutiniai debatai buvo rinkimų fejerverkas – tokie įdomūs, kokie praeiti dveji susitikimai buvo migdantys. Kandidatai diskutavo esminiais klausimais. Apsikeitė aštriais smūgiais. Ir didžiąją laiko dalį vengė skaityti „iš lapo“.

Baltijos šalys – ir ne tik Baltijos – viena po kitos skelbia totalitarinių režimų padarytos žalos dydį. Antai Latvijos valstybinė komisija, tyrusi totalitarinių režimų padarinius, pateikė duomenis apie demografinius nuostolius, kuriuos šalis patyrė per komunistinės okupacijos laikotarpį. Ryga tai padarė pagal įdomią metodiką: anot komisijos, demografinė žala siekia 10 mln. vadinamųjų žmogaus metų.

Iš pirmo žvilgsnio atsakymas į šį klausimą atrodytų aiškus: Baltarusija, viena iš artimiausių Rusijos sąjungininkų ir labiausiai priklausomų nuo jos valstybių, lyg ir turėtų atsistoti į vieną gretą šalia Nikaragvos, kuri jau pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“.

Spalio viduryje, kai daugelio dėmesys buvo sutelktas į nesibaigiančias politines rietenas Ukrainoje ir į nesėkmingai prasidėjusias Gruzijos ir Rusijos derybas, dar vienoje posovietinėje šalyje tyliai įvyko prezidento rinkimai, kuriais nesipiktino nei tarptautinės organizacijos, nei Europos demokratai.

Kažkaip pro žiniasklaidos akis tyliai praslydo šiaip jau svarbus įvykis Rusijos regionų valdyme – spalio 12-osios vietos valdžios organų rinkimai, vadinamoji Visuotinė balsavimo diena. Lietuvoje juos, žinoma, nustelbė Seimo rinkimai, kuriuos Vakarų spauda pavadino aiškia dešiniojo centro jėgų pergale. O balsavimas, įvykęs 77-iuose Rusijos subjektuose (respublikose, autonomijose, srityse, miestuose), vargu ar įspraudžiamas į kokius nors aiškios politinės orientacijos rėmus.

2008 m. rugpjūčio 8 d. pasaulio dėmesys buvo sutelktas į Olimpinių žaidynių atidarymo šventę Pekine, tačiau prasidėjęs karas Gruzijoje privertė pasaulį atsigręžti į šią mažytę valstybę. JAV pozicija buvo gana aiški, nors ir išsakyta kiek pavėlavus – griežta kritika Rusijos atžvilgiu ir deklaruojama parama Gruzijai skambėjo tiek iš George‘o W. Busho, tiek iš Condoleezzos Rice lūpų.

Rusų karinių laivų pasiplaukiojimas Karibų jūroje ir Maskvos draugystė su Venesuelos prezidentu Hugo Chavezu – toli gražu ne vieninteliai signalai Vašingtonui, kad gali būti suduotas rimtas smūgis dar XIX a. paskelbtai Monro doktrinai. Ir ideologiniais sumetimais, ir trokšdami naujų rinkų,  Lotynų Amerikos šalyse pastaruoju metu vis aktyviau veikia Kinija ir Iranas.

Kai kurių istorikų teigimu, amžinybės simboliu vadinama Romos imperija kadaise sužlugo, nes neatlaikė nepaprastos karinės ir ekonominės įtampos - vadinamojo imperinio persitempimo. Modernaus pasaulio galios centru laikomų Jungtinių Valstijų kariuomenė pastaruoju metu yra giliai įklimpusi Afganistane ir Irake, o galimo Irano puolimo planai atrodo panašesni į pasaką negu į realybę.

Nepaisydamas viešai demonstruotų premjerės Julijos Tymošenko mėginimų susitarti dėl žlungančios parlamento daugumos, Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka paleido Radą ir paskelbė apie priešlaikinius rinkimus, kurie bus jau treti per pastaruosius trejus metus.

Darbo vizito į Minską pirmadienį atvykusį Rusijos ministrą pirmininką Vladimirą Putiną Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pasitiko plačia šypsena ir iš karto puolė svečią sveikinti. Mat spalio 7-ąją V.Putinas švenčia 56-ąjį gimtadienį. Ta proga, jau grįžęs iš Minsko į Sankt Peterburgą, Rusijos premjeras pristatė filmą „Mokytis dziudo su V. Putinu“, kuriame jis – puikus šios sporto srities meistras – ir vaidina pagrindinį vaidmenį...

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).

Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozas), Briuselyje priėmęs Lietuvos Vyriausybės atstovus, žadėjo padėti Lietuvai, kuri siekia 2015 metais įsivesti eurą.

Balandžio 23 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir JAV valstybės sekretorius Džonas Keris (John Kerry) NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikime Briuselyje pasirašė Lietuvos ir JAV bendrą kovos su neteisėta prekyba branduolinėmis ir radioaktyviomis medžiagomis planą. Apie tai pranešė Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM).