Po ilgos pertraukos Sudanas vėl atsidūrė pirmuosiuose Vakarų spaudos puslapiuose. Žiniasklaidos dėmesį šįkart patraukė nemaloni padėtis, į kurią pateko šioje šalyje dirbusi mokytoja iš Didžiosios Britanijos Gillian Gibbons, pavadinusi žaislinį meškiuką Muhamedu. Sudano musulmonai buvo pasiryžę mokytoją nulinčiuoti, bet valdžia apsiribojo nubausdama ją penkiolika parų arešto. Meškiukui vardas buvo išrinktas pradinės klasės mokiniams nubalsavus, kad kaip tik šis vardas jam labiausiai tinka. Jokių teologinių ginčų klasėje šiuo klausimu nevyko.

Lietuva buvo pirmoji ir nuosekli, todėl dabar gerai matome, kiek laiko laimėjome ir kiek jo prarado mūsų likimo draugės – kitos SSRS pavergtos tautos. Tačiau problemų panašumai ir po keliolikos metų – stulbinantys.

Oranžinė revoliucija – penkiolika metų po mūsų dainuojančiosios! – ir Viktoro Juščenkos išrinkimas prezidentu reiškė ryžtingą Ukrainos posūkį nuo senos priklausomybės Rusijai į laisvai pasirinktą euroatlantinę kryptį.

Pusę metų siautėjusi valdžios krizė Ukrainoje, atrodo, gruodžio pradžioje baigiasi. Trečiajame Aukščiausiosios Rados posėdyje antradienį vėlai vakare slaptu balsavimu buvo išrinktas parlamento pirmininkas. Šį postą užėmė prieš savaitę pagaliau sudarytos parlamentinės demokratinės koalicijos atstovas – vienas iš prezidentinės partijos „Mūsų Ukraina“ veikėjų, laikinasis Viktoro Janukovyčiaus vyriausybės užsienio reikalų ministras 34-erių metų Arsenijus Jaceniukas.

Rinkimų į Rusijos Valstybės Dūmą išvakarėse Latvijos televizija – visuomeninis transliuotojas – žadėjo parodyti prancūzų dokumentinį filmą „Putino sistema“, kurį jau galėjo pamatyti ir Lietuvos žiūrovai. Tačiau neparodė. Oficialus motyvas – buvo sugadinta juosta. Neoficialiai skelbiama, kad Latvijos TV vadovybė pasidavė Rusijos ambasados spaudimui. Apstulbę kaimyninės šalies žurnalistai kalba ir apie tai, kad filmo „Putino sistema“ nerodyti paragino ir Latvijos diplomatai.

Jeigu šis straipsnis būtų pasirodęs prieš tris savaites, iki liūdnai pagarsėjusių įvykių Gruzijoje, tikriausiai nebūtų išvengta įtarimų turint išankstinę nuomonę. Ypač iš tų, kurie manosi buvę – o galbūt ir toliau yra – žaviausiojo Michailo Saakšvilio bendraminčiai ir šalininkai.

Jungtinėse Valstijose, Anapolyje, vykęs viršūnių susitikimas turėjo iš mirties taško pajudinti Izraelio ir palestiniečių santykius. Tai buvo pirmasis rimtas Amerikos prezidento George‘o W. Busho bandymas imtis palestiniečių ir Izraelio problemos. Gaila, kad G. W. Bushas palestiniečius prisiminė tik savo kadencijos pabaigoje, panašiai kaip Billas Clintonas 2000-aisiais, ir jam nepavyko.

Šių metų spalio pradžioje Maskvoje vykusiame priešrinkiminiame partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavime Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas pareiškė manąs, kad Vladimiras Putinas turi tapti prezidentu visam gyvenimui. „Kodėl pas mus negali būti kaip Turkmėnistane ar Kazachstane?“ – pareiškė Čečėnijos vadovas. Buvęs Turkmėnistano diktatorius Saparmuratas Nijazovas nuveikė tikrai nemažai, kad jo šalis būtų siejama su valdžia iki gyvos galvos net ir tada, kai jis pats pasaulyje beveik pamirštas.

Vandens trūkumo poveikio valstybių santykiams klausimas tarptautinių santykių studijose atsirado kaip sudėtinis šaltojo karo pabaigoje pradėtų plėtoti ir gamtosauginius veiksnius su tarptautiniu saugumu (angl. environmental security) siejančių studijų elementas. Požiūris į gėlo vandens išteklius kaip į tarptautinių konfliktų katalizatorių yra paremtas nuostata, kad egzistuoja stiprus priežastinis ryšys tarp resursų stygiaus ir nesutarimų tarp valstybių.

Greitai bus metai, kai Amerikos kariškiai paskelbė, kad imasi aktyvių veiksmų stabilizuoti padėtį šalyje. Pastarųjų savaičių informacija teikia vilčių, kad pagaliau Irako kare gali prasidėti persilaužimas. Aišku, karinės amerikiečių pergalės nereiškia, kad šalyje jau prasideda politinis bei religinis susitaikymas. Iki jo dar labai toli, bet mažėjantis smurtas bent jau sudaro geresnį foną tokiam dialogui prasidėti.

Žurnalistinė dienotvarkė – įnoringa dama. Šiuo metu Rytų kryptimi pagrindinį žiniasklaidos atstovų dėmesį traukią Rusija, kurioje artėja rinkimai į parlamentą bei ruošiamasi rimtai politinei rokiruotei pačiu aukščiausiu lygiu. Esant tokioms aplinkybėms visos kitos regiono šalys lieka savotiškame informaciniame šešėlyje. Atrodo, kad net ir ne tokiems seniems įvykiams Gruzijoje buvo skiriama mažiau dėmesio negu artėjantiems Dūmos rinkimams, kurių baigtį galima labai tiksliai prognozuoti jau šiandien.

Opozicinės Kosovo demokratinės partijos vadovui Hashimui Thaciui – vienam už įstatymų ribų paskelbtos Kosovo išvadavimo armijos buvusių vadų – pranešus apie pergalę šeštadienį Kosove vykusiuose parlamento rinkimuose, diskusijos dėl krašto ateities vėl įkaito. Šios politinės jėgos nuotaikos yra kur kas radikalesnės negu iki šiol populiariausios prezidento Fatmiro Sejdiu Kosovo demokratinės lygos, ir tai perspėjimas Europai, kad beveik 2 mln. gyventojų turinčios provincijos problema aštrėja iki antrosios krizės Balkanuose ribos.

„Politika – tai apsisprendimas“, – teigia Gediminas Vitkus savo klasika tapusiame vadovėlyje „Politologijos įvadas“. Iš tiesų žodis „politika“ negali būti atsietas nuo žodžio „interesas“. Politinių mūšių arenoje nuolat įnirtingai grumiasi įvairiausioms vertybėms atstovaujantys interesai, kurių tikrąjį, pirminį veidą kartais įžvelgti be galo sunku.

Naujasis Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, kuris vadovauja praeitą savaitę prisaikdintai vyriausybei, susiduria su rimtais iššūkiais. Vienas iš svarbiausių – išlaikyti pasitikėjimą tų, kurie bene labiausiai prisidėjo prie jo pergalės.

Spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesio pirmosiomis savaitėmis nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančios Ičkerijos čečėnų respublikos (IČR) užsienio reikalų ministras Achmedas Zakajevas, IČR parlamentas ir daugelis aktyvių čečėnų rezistencijos veikėjų paskelbė atmetantys ligšiolinio vadovo Doku Umarovo naujus politinius viražus. Iš esmės Doku Umarovas apkaltintas vykdąs Rusijos specialiųjų tarnybų diktuojamą provokacinę politiką, kuri tik kenkianti IČR nepriklausomybės kovai.

Štai jau keletą metų garsiai ir atvirai kalbama apie Lietuvoje veikiančias nelegalias Rusijos ir Baltarusijos aukštąsias mokyklas - ir tai, kad jose pagal ideologizuotas programas studijuoja Lietuvos, NATO ir ES valstybės narės, vidaus reikalų sistemos pareigūnai bei valstybės tarnautojai. Ministrai ir Seimo nariai, prezidentas ir premjeras, profesoriai ir net studentai jau yra daugybę kartų yra raginę, o atsakingi pareigūnai ir žadėję, kilti su jomis į kovą.

Kalbant apie Afriką, vis dažniau užsimenama apie ekonominius klausimus. Ji įvardijama kaip didžiulių galimybių regionas, bet kai kurie ekspertai nusiteikę skeptiškai, ypač kalbėdami apie ekonomikos pakilimo trukmę.

„Esame suinteresuoti, kad būtų plėtojami ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Kaliningrado sritimi, – Vietnamo Vyriausybės vadovo Nguyeno Tan Dungo žodžius citavo Kaliningrado srities Vyriausybės spaudos tarnyba. – Ypatingosios ekonominės zonos teikiamus privalumus galima naudoti ne tik gaminant prekes, bet ir jas siūlant Europos rinkai.“ Vietnamo Socialistinės Respublikos ministras pirmininkas, pradėjęs darbo vizitą, pareiškė, kad šalis siekia, jog joje pagamintos prekės būtų tiekiamos į Kaliningrado sritį.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).