Paskutiniu metu, Europai sprendžiant energetinio dialogo su Rusija problemas bei nesutarimus Europos Sąjungos (ES) viduje, Lietuvos kaimynės Baltarusijos režimas gali džiaugtis sąlygine ramybe. Tačiau Aleksandro Lukašenkos valdymo metodai neleidžia pamiršti, kad visai šalia turime autoritarinę valstybę, kuri kūrėsi mūsų akyse, bet bandymai įtvirtinti demokratiją buvo paprasčiausiai išniekinti.

Irano branduolinės ambicijos kelią vis didesnį susirūpinimą Vakarų valstybėms. Pastaruoju metu pasaulio žiniasklaida vis garsiau kalba apie galimą amerikiečių karinės galios panaudojimą prieš Iraną, jei ši valstybė ir toliau ignoruos tarptautinius raginimus neplėtoti branduolinių ambicijų. Vis dėlto sunku pasakyti, kodėl Teheranas net ir karinės grėsmės akivaizdoje laikosi kategoriškos linijos.

Rusija ir Japonija iki šiol formaliai yra kariaujančios šalys, nes ištisus dešimtmečius nepavyksta nė per nago juodymą pasistūmėti link taikos sutarties pasirašymo. Tam nepadeda nei artima kaimynystė, nei ekonominiai ir geopolitiniai interesai, nei valstybių vadovų susitikimai „be kaklaraiščių” -  visi keliai link nepajudinamos draugystės veda per Kurilų salas, be kurių nurimti nežada nei viena, nei kita pusė.

Šiuolaikiniam kasdieniam Centrinės Azijos šalių gyvenimui, socialinei ir politinei raidai didelę įtaką daro islamo faktorius. Islamo religijos įtaką, nepaisant septyniasdešimt metų trukusio komunistinio ateistinio režimo ir intensyvios kovos su religingumo apraiškomis, lemia tai, kad regionas jau nuo IX a. yra musulmoniškas.

Juodkalnija yra vadinama jauniausia Europos žemyno šalimi. Nors jos istorinė praeitis gana turtinga, kaip suvereni demokratinė valstybė ji egzistuoja tik vienerius metus. Kaip ir būdinga daugeliui neseniai atsiradusių ar atkūrusių savo nepriklausomybę šalių, Juodkalnijos politinis bei ekonominis gyvenimas yra veikiamas daugybės pavojingų veiksnių.

Geltonojo pavojaus (Yellow Peril, Gelbe Gefahr, Желтая oпасность) terminas, pradėtas vartoti XIX a. pabaigoje, buvo skirtas apibūdinti kinų darbininkų imigraciją į Vakarų šalis, ypač Jungtines Valstijas; XX a. viduryje jis buvo siejamas su japonų karine ekspansija.

Paskutiniu metu stebint mūsų geopolitikos raidą vis dažniau į galvą ateina nepadoriai banaliu tapęs klasiko posakis, kad istorija kartojasi pradžioje kaip tragedija, o paskui – kaip farsas. Beje, sąvoka „farsas“ čia vargu ar tinka, labiau tiktų žodis „parodija“.

Neseniai pasibaigusio šaltojo karo vaiduoklis vėl grįžta į pasaulio sceną.

„Neurotišką Kremliaus požiūrį į pasaulio reikalus lemia tradicinis, instinktyvus rusų nesaugumo jausmas. Kadaise tai buvo nesaugumas taikių, žemę dirbančių žmonių, mėginančių išgyventi atvirose lygumose, puldinėjamose nuožmių klajoklių genčių. Rusijai pradėjus kontaktuoti su toliau ekonomiškai pažengusiais Vakarais, prie to jausmo prisidėjo ir kompetentingesnių, galingesnių, aukštesnės organizacijos visuomenių baimė.

Didžiulėje Centrinės Azijos erdvėje po sovietinės imperijos žlugimo jau šešiolika metų vyksta fantasmagoriškas spektaklis: autokratijos šmėkla niekaip neužleidžia vietos demokratijai. Nors Turkmėnistano, Uzbekistano, Kazachstano, Kirgizijos ir Tadžikistano režimų konstitucijos skelbia, kad jų šalys yra demokratinės respublikos.

Rengiant šias įžvalgas, dar nebuvo aišku, kaip pavyks metinis Didžiojo aštuoneto (G8) lyderių susitikimas Vokietijoje, tačiau jo išvakarėse tikimybė, kad jame vyraus sutarimo dvasia, galutinai išsisklaidė. Tam toną davė du pagrindiniai šiuolaikinio pasaulio vadovai – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Amerikos prezidentas George‘as W. Bushas.

Turkijos generolai pasirengę bet kuriuo metu pradėti karinę operaciją šiaurės Irake ir, anot jų, sunaikinti kurdų separatistų kovotojų atraminius punktus, tačiau oficialioji Ankara kol kas nedrįsta palaiminti tokio scenarijaus ir susigadinti santykius su JAV bei Europos Sąjunga. Įtampa tarp Turkijos ir šiaurės Irake įsikūrusio autonominio Kurdistano prasidėjo prieš kelis mėnesius.

Irano Islamo Respublikos prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas dažnai laikomas radikaliu politiniu lyderiu. Kartais jis priskiriamas net prie pavojingų bepročių kategorijos. Kai kurie Vakarų saugumo ekspertai pabrėžia, kad pasaulis atsidurtų ant didžiulės katastrofos slenksčio, jei Iranas, vadovaujamas tokių žmonių kaip M. Ahmadinejadas, sugebėtų sėkmingai įgyvendinti kontroversiškai vertinamą branduolinę programą.

Kažkas yra vaizdžiai pasakęs, kad Lenkija Lietuvą užstoja nuo masinės Vakarų kultūros vėjų, o Lietuva kaimynus lenkus saugo nuo politinių Rusijos speigų. Bet tai tik gražūs publicisto žodžiai, atspindintys, kaip turėtų būti nuo seno gyvenant ne tik kaimynystėje, bet ir turėjus bendrą galingą valstybę. O šiaip, analitikų nuomone, visos Baltijos šalys egzistuoja naujojo kolonializmo sąlygomis.

Estija tapo pirma NATO nare, patyrusia kompiuterinę agresiją. Internetinis puolimas prasidėjo balandžio 27 d., praėjus vos kelioms valandoms po paminklo tarybiniams kariams perkėlimo iš Talino centro į kapines.

Atrodė, jog atsivėrė virtualinio pasaulio pragaro vartai, nes tai, kas vyko Estijos kompiuterių tinkluose, primena fantastikos knygas arba vaikams skirtus kompiuterinius fantastinius žaidimus.

Be abejo,  lyderė ne dabar ir tikrai ne artimiausioje ateityje. Ukrainos atvejis labai sudėtingas. Sudėtinga ne tik demografinė situacija, nors čia esama savotiško paradokso. 2005 metų duomenimis, iš 48 su puse milijono šalies gyventojų 73 proc. save laikė ukrainiečiais ir tik kiek daugiau kaip 22 proc. – rusais. Nepaisant to, valdančioji Regionų partija atkakliai siekia rusų kalbai suteikti antrosios valstybinės kalbos statusą.

„Esame suinteresuoti, kad būtų plėtojami ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Kaliningrado sritimi, – Vietnamo Vyriausybės vadovo Nguyeno Tan Dungo žodžius citavo Kaliningrado srities Vyriausybės spaudos tarnyba. – Ypatingosios ekonominės zonos teikiamus privalumus galima naudoti ne tik gaminant prekes, bet ir jas siūlant Europos rinkai.“ Vietnamo Socialistinės Respublikos ministras pirmininkas, pradėjęs darbo vizitą, pareiškė, kad šalis siekia, jog joje pagamintos prekės būtų tiekiamos į Kaliningrado sritį.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).

Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozas), Briuselyje priėmęs Lietuvos Vyriausybės atstovus, žadėjo padėti Lietuvai, kuri siekia 2015 metais įsivesti eurą.