Pietų Osetija, po Rusijos karo Kaukaze pasiskelbusi nepriklausoma nuo Gruzijos respublika Rusijos sudėtyje, vėl politinių intrigų šešėlyje. Intrigą sukėlė du prezidento rinkimų turai, kuriuose varžėsi opozicijos ir dabartinio vadovo Eduardo Kokoitos atstovai – Ala Džiojeva ir valdančiosios Vienybės partijos lyderis Anatolijus Bibilovas.

Teiginys apie galimas žinias iš Kinijos ir Suomijos pasienio kažkurioje apžvelgiamoje ateityje, be abejo, yra oksimoronas. Jei siena kada nors tiek slinksis, ten veikiausiai jau bus nebe Suomija, o kažkoks kitas politinis darinys. Vis dėlto provokuojanti antraštė nusako daugiau ar mažiau tariamą arba daugiau ar mažiau tikrą tendenciją – globalizacijos painiavoje neatmestini jokie, taip pat ir kraštutiniai scenarijai.

Prieš dvejus metus Palestinos autonomijos premjeras Salamas Fayyadas, pristatydamas savo vyriausybės programą, užsibrėžė tikslą sukurti tokią valstybės institucinę sąrangą, kuri užtikrintų pilietines ir politines gyventojų teises bei tarptautinį valstybės pripažinimą. Atrodo, kad Palestina laikosi numatyto plano: rugsėjo mėnesį jos prezidentas Mahmudas Abbasas įteikė Jungtinėms Tautoms prašymą pripažinti Palestinos valstybę visateise šios organizacijos nare su 1967 metų sienomis ir sostine Rytų Jeruzale.

Prieš kurį laiką Rusijos laikraštyje „Izvestija“ pasirodęs V. Putino programinis straipsnis „Naujas integracijos projektas Eurazijai – ateitis, kuri gimsta šiandien“ iš karto sulaukė didelio atgarsio visame pasaulyje. Iš esmės svarbiausias komentaras buvo tas, kad dabartinis Rusijos premjeras (artimiausiu metu turintis tapti prezidentu) ruošiasi atkurti Sovietų Sąjungą, nors jis pabrėžtinai pasakė: „Pirmiausia, nekalbama apie tai, kad vienu ar kitu pavidalu būtų atkurta SSRS. Naivu mėginti restauruoti arba kopijuoti tai, kas jau liko praeityje, tačiau glaudi integracija nauju vertybiniu, politiniu ir ekonominiu pagrindu – tai laikmečio paliepimas.“

Keletas aukštų Rusijos pareigūnų pastarojo meto pareiškimų leidžia teigti, kad Maskva yra pasiryžusi įnešti savo indėlį gelbstint euro zoną nuo krizės. Lapkričio 3–4 d. Kanuose vykusiame Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikime prezidentas Dmitrijus Medvedevas užsiminė, kad Rusija yra pasiryžusi padėti Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) pinigais skolų krizės apimtai euro zonai remti, nereikalaudama už tai ES nuolaidų ginče dėl energetikos, bet tikėdamasi išaugusio Rusijos svorio tarptautinėse finansų organizacijose, įskaitant ir TVF, pripažinimo.

Maskva vis su kuo nors kyla į kovą. Nuo pat karo Kaukaze pradžios ji stimuliavo „čečėnofobiją“ – iš centrinių Rusijos rajonų vaikė „lic kavkazskoj nacionalnosti“ („Kaukazo tautų asmenis“), o dabar šis ksenofobijos taikiklis atsisuko prieš tadžikus.

Šiandieninės Vidurio Rytų regiono politinių procesų realijos, be abejo, Europos kaimynystės politikos (EKP) Pietų dimensiją daro labai įdomiu tyrimo objektu. Šiai dimensijai priskiriamos Viduržemio jūros regiono valstybės, su kuriomis ES yra pasirašiusi asociacijos sutartis. Tai valstybės nuo Maroko vakaruose iki Jordanijos ir Sirijos rytuose.

Bent šitaip romus yra apibūdinęs buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas. Tiksli mintis skamba taip: „Čigonų problema yra lakmusas ne demokratijai, o pilietinei visuomenei.“ Atrodo, ši įžvalga neprarado aktualumo ir pastarųjų metų ekonominio nuosmukio iškamuotoje Europoje.

Lygiai po metų, lapkričio 4-ąją, vyks 45-ojo 57-osios kadencijos JAV prezidento rinkimai. Jau dabar galima tvirtinti, kad šių rinkimų kampanija, iš esmės seniai prasidėjusi, niekuo nesiskirs nuo XVIII amžiaus pabaigos, kai pirmuoju Amerikos vadovu 1789 m. tapo 57-erių sulaukęs George‘as Washingtonas. Tiesa, tuomet Šiaurės žemyne griaudėjo pilietinis karas, galinga, iš imigravusių tautų susibūrusi ir pasakiškais turtais bei galimybėmis viliojanti valstybė buvo padalyta į dvi stovyklas.

Pastaruoju metu Rusijos ir Ukrainos santykiai išgyvena sunkią fazę. Svarbiausios nesutarimų priežastys – Ukrainai tiekiamų rusiškų dujų kainų ir šalies stojimo į Muitų sąjungą klausimai.

Ukrainos premjeras Nikolajus Azarovas pareiškė, kad Kijevas ir Maskva peržiūrėjo šiuo metu galiojančią 2009 metais pasirašytą sutartį dėl dujų eksporto į Ukrainą apimties ir kainų, už kurią neseniai nuteista buvusi premjerė Julija Tymošenko.

Muammaras Gaddafis tegyveno 69-erius metus ir 135 dienas, bet koks tai buvo gyvenimas! Gimęs 1942-ųjų birželio 7 d., kaip rašoma jo biografijoje, „varganoje beduinų palapinėje“, jis buvo ir pulkininkas, nenorėjęs sau suteikti dar ir generolo laipsnio, ir „liaudies sūnus“, nes kilęs iš tautos gelmių, vadinasi, tapatus su libiais, ne lyderis, todėl ir siūlęs NATO naikintuvams jo nemedžioti. Nors jis užėmė visus svarbiausius valstybės postus, save titulavo filosofiniu „Rugsėjo 1-osios vadovu“.

Didžiųjų pasaulio valstybių mūšis dėl įtakos pokomunistinėje erdvėje toli gražu nesibaigia. Kaip paprastai būna, vienintelė auka šioje interesų sankirtoje – ta pati iš sovietinės priklausomybės prieš 20 metų išsivadavusi šalis, o JAV ir Rusija jokių nuostolių nepatiria. Panašiai atsitinka ir rungiantis dėl įtakos Gruzijoje bei Ukrainoje, kurių euro- ir transatlantiniai integraciniai siekiai dar nepasiteisina.

Senkant pasaulinėms energetinių išteklių atsargoms tarptautinės bendruomenės žvilgsnis vis dažniau krypsta į nutolusias vietoves, kuriose šių žaliavų gavyba iki šiol atrodė sunkiai galima. Jokia paslaptis, kad jau vyksta Arktyje slūgsančių energetinių išteklių žvalgyba. Atrodo, kad gelmių turtų paieška pamažu įsibėgėja ir Antarktidoje.

JAV ir Kiniją galėtume laikyti dviem pasaulio galiūnėmis, tik viena jų kovoja su finansinės krizės sukeltomis problemomis ir siekia išsaugoti savo dominavimą pasaulio politinėje arenoje, o kita toliau vykdo sėkmingą ekonominę plėtrą, kartu stiprindama ir savo karinius pajėgumus. Iš esmės tokią nuomonę buvo galima susidaryti stebint vasarą vykusias demokratų ir respublikonų diskusijas JAV Atstovų rūmuose ir Senate, kai buvo sprendžiamas šalies biudžeto deficito klausimas.

„Esame suinteresuoti, kad būtų plėtojami ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Kaliningrado sritimi, – Vietnamo Vyriausybės vadovo Nguyeno Tan Dungo žodžius citavo Kaliningrado srities Vyriausybės spaudos tarnyba. – Ypatingosios ekonominės zonos teikiamus privalumus galima naudoti ne tik gaminant prekes, bet ir jas siūlant Europos rinkai.“ Vietnamo Socialistinės Respublikos ministras pirmininkas, pradėjęs darbo vizitą, pareiškė, kad šalis siekia, jog joje pagamintos prekės būtų tiekiamos į Kaliningrado sritį.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).

Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozas), Briuselyje priėmęs Lietuvos Vyriausybės atstovus, žadėjo padėti Lietuvai, kuri siekia 2015 metais įsivesti eurą.