Vis sparčiau keičiantis tarptautinės politikos realijoms retas bandys nuginčyti, kad Francio Fukuyamos pranašystė apie istorijos pabaigą nepasitvirtino. Vakarų su JAV priešakyje pergalė po beveik dvidešimtmečio nebeatrodo tokia triuškinama, o demokratinis egzistavimo principas toli gražu nebe vienintelis pasirinkimas.

Europos Sąjungos plėtra į rytus sustojo neapibrėžtam laikui. Neabejotina, kad nei Ukraina, nei Baltarusija, Moldova ar Pietų Kaukazo valstybės artimoje ir vidutinėje perspektyvoje netaps Europos Sąjungos narėmis. Visų pirma tiek ES valstybių vadovai, tiek paprasti piliečiai yra pavargę nuo vienu metu entuziastingai vertintos plėtros. Kita vertus, kai kurios narės, sakykim, Bulgarija ar Rumunija, kol kas kelia daugiau problemų, ypač korupcijos srityje, nei teikia naudos.

Kai 2009 m. balandį Strasbūre ir Kylyje NATO valstybių vadovai nusprendė pradėti oficialias diskusijas dėl naujos NATO strateginės koncepcijos, greito sąjungininkų susitarimo strateginiais klausimais niekas ir nesitikėjo. Kita vertus, tikėtasi prieiti prie bendros nuomonės bent jau esminiu klausimu – ką ir kaip NATO turėtų veikti per artimiausius dešimt metų.

Kartkartėmis viešojoje erdvėje vis pasirodo kalbų, kad Rusijos narystė NATO nėra utopija. Pavyzdžiui, dabartinis NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas išsakė nuomonę, kad „laukti iš Rusijos stojimo paraiškos nelabai realu“, tačiau Aljansas gali pakviesti į savo gretas bet kokią europinę šalį – „taip pat ir Rusiją“.

Šiaurės Atlanto aljansas koreguoja savo strategiją. Prieš dvejus metus peržengęs 60-mečio slenkstį, jis naujam dešimtmečiui parengė programines nuostatas, kaip plėtosis ir kokią misiją vykdys ateityje. Svarbiausia jų tokia: NATO turi būti pasirengusi vykdyti karines intervencijas už savo ribų. Apie tai pirmadienį, pristatydami savo siūlomą naują Aljanso strategijos koncepciją, pareiškė ekspertai iš vadinamosios 12-kos išminčių tarybos*, kuriai vadovauja buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright.

Prieš mėnesį, vasario 23 d., Vašingtone įvyko ketvirtasis, jau paskutinis ekspertų seminaras dėl naujos NATO strateginės koncepcijos rengimo. Didžiausias dėmesys jame buvo skiriamas Šiaurės Atlanto sutarties 5-ajam straipsniui – kolektyvinės gynybos klausimui, buvo svarstoma būtinybė pritaikyti NATO pajėgumus atsižvelgiant į pasaulyje naujai kylančias grėsmes ir aptariamos ribotos Aljanso finansinės galimybės.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle vasario mėnesį vykusioje Miuncheno saugumo politikos konferencijoje vėl atgaivino kalbas apie tai, kad reikia sukurti bendras Europos karines pajėgas, kurios būtų atskaitingos Europos Parlamentui. Jungtinės Europos kariuomenės idėja Europos Sąjungoje sklando jau seniai, nors nepanašu, kad artimiausiu metu ji bus pradėta įgyvendinti.

2009 m. gruodžio 1 d. Čekijai, paskutinei iš Europos Sąjungos valstybių, ratifikavus įsigaliojo Lisabonos sutartis, kurios svarba nekelia abejonių. Vieni svariausių iš numatomų Lisabonos sutartyje yra struktūriniai pokyčiai (nuolatinio Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigybės įsteigimas, Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos padalijimas, nauji Europos Parlamento įgaliojimai, nacionalinių parlamentų vaidmens pokyčiai, Europos Komisijos ir Europos Teisingumo Teismo reformos ir kt.).

Rusijos ir NATO dialogo raidą 2009 metais galima pavadinti šaltu ir ne itin progresavusiu flirtu, pereiti prie šiltesnių dvišalių santykių trukdė nesutarimai (tiek Aljanso viduje, tiek santykiuose su Rusija) įvairiais tarptautinės politikos klausimais. Čia tenka prisiminti praėjusiais metais įvairaus lygio Rusijos ir NATO valstybių atstovų susitikimuose nuolat linksniuotus Gruzijos, tolesnės NATO plėtros rytų kryptimi, Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimo bei kitus klausimus, šių susitikimų dalyvius neretai privertusius išsiskirstyti taip ir nepasiekus jokių reikšmingų susitarimų.

Europos Sąjunga (ES) per pusę amžiaus išsiplėtė nuo 6 valstybių ekonominės bendrijos iki 27 šalis jungiančio klubo, kuriame, be ekonomikos, vis didesnį vaidmenį ėmė vaidinti ir politiniai aspektai. ES plėtra tęsiasi ir toliau. Nors kai kurios ES narės reiškia nepasitenkinimą bendrijos ribų plėtimu, ES išlieka atvira naujų šalių narystei ir deklaruoja kiekvienos senojo žemyno valstybės teisę pareikšti norą prisijungti prie bendrijos.

Nuo šių metų rugpjūčio 1 dienos Šiaurės Atlanto aljansui vadovauja Andersas Foghas Rasmussenas. Jis šiame poste pakeitė Jaapą de Hoopą Schefferį, kuris ėjo NATO generalinio sekretoriaus pareigas nuo 2004 metų. A. F. Rasmussenas yra gana neblogai žinomas politinis veikėjas, jis ilgą laiką buvo Danijos ministras pirmininkas. Svarbiausias klausimas, susijęs su naujojo generalinio sekretoriaus asmenybe, būtų toks: ar jo atėjimas į šį postą ką nors pakeis NATO strategijoje ar principuose?

Nuo 2009 metų žiemos Europos Sąjungoje turėtų prasidėti ryškios permainos. Gruodžio 1-ąją įsigalioja Lisabonos, arba Europos Sąjungos reformų, sutartis. Kalbos, kad tokios sutarties reikia, prasidėjo dar 2001-aisiais, kai buvo iškeltas klausimas dėl ES ateities ir būtinybės reorganizuoti Bendriją. Tuomet kaip galimas sprendimas buvo pristatyta idėja sukurti ES Konstituciją.

Paskutinių keleto mėnesių laikotarpį būtų galima pavadinti dvelkiančiu revizionizmu ir paaštrėjusiu skepticizmu, lydimu vis stiprėjančių Rytų Europos valstybių abejonių dėl NATO pasirengimo ginti jas nuo išorės grėsmių.

„Islandija buvo pirmoji, kuri pripažino Lietuvos nepriklausomybę, o Lietuva bus pirmoji, kuri besąlygiškai rems Islandijos siekį tapti ES nare“, – taip liepos mėnesį kalbėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, savo žodžiais išreikšdamas paramą į ES panorusiems įstoti islandams. Tačiau apie šios tautos norą prisijungti prie 27 valstybes vienijančio „klubo“ reikia kalbėti atsargiai.

Europos Sąjungos Rytų partneryste siekiama artimesnių ryšių ir didesnės įtakos buvusiose sovietinėse respublikose – Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje, Baltarusijoje, Azerbaidžane bei Armėnijoje. Tolimesnės ar artimesnės, visos jos svarbios Europos Sąjungai. Taip pat nė viena jų neturi praktiškai jokios galimybės tapti ES narėmis.

Naujienos, kad Kinija pasivijo Japoniją, kaip antrą pagal dydį pasaulio ekonomiką, nebuvo staigmena.

Maskva neketina kalbėtis su Gruzijos prezidentu M. Saakašviliu.

Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) pranešėja politikos klausimais Sinika Hurskainen  rugpjūčio 23 d.  Baltarusijos Nacionalinio susirinkimo Atstovų Tarybos pirmininko pavaduotojui Viktorui Guminskiui  pasakė, kad į Baltarusijos Respubliką atvyko norėdama „surinkti daugiau informacijos, per susitikimus aptarti, kas vyksta valstybėje“.

Net vizito išvakarėse Rygos mero Nilo Ušakovo spaudos sekretorė Ana Kononova prisipažino, kad Jurijaus Lužkovo viešnagės programa dar nesuderinta.

Praeitą savaitę Rusijos ir Armėnijos prezidentai Dmitrijus Medvedevas ir Seržas Sarkisianas pasirašė protokolą, pratęsiantį 1995 m. dvišalę gynybos sutartį. Jame yra keli svarbūs niuansai.

2003 m. gegužės 1 d. tuometinis Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas V. Bušas paskelbė apie karinių operacijų Irake pabaigą.

Aleksandras Lukašenka laikomas paskutiniu Europos diktatoriumi, tačiau jo, kaip Baltarusijos prezidento, dienos gali būti suskaičiuotos.