Baltarusija jau seniai yra vienas iš Lietuvos užsienio politikos prioritetų, ekonomiškai svarbi ir kartu politiškai probleminė partnerė. Jos svarbą lemia didelė Klaipėdos uosto priklausomybė nuo baltarusiškų krovinių (pirmiausia trąšų). (...) Tačiau tai, kad A. Lukašenkos režimas, kaip įprasta sakyti, išlieka paskutine Europos diktatūra, trukdo šalims dar labiau sustiprinti dvišalį dialogą.

Lietuva vis dar gyvena be galiojančio Tautinių mažumų apsaugos įstatymo. Šio teisės akto nebuvimas Lietuvoje gerokai komplikuoja tautinių mažumų padėtį, nes skirtingi su tautinėmis mažumomis susiję reikalai reguliuojami atskirų įstatymų (pavyzdžiui, Švietimo, Pavardžių rašymo asmens dokumentuose, Valstybinės kalbos vartojimo viešojoje erdvėje ir t. t.).

Lietuvoje ir Ukrainoje įvyko parlamento rinkimai. Praėjus dvidešimčiai metų po SSRS subyrėjimo įdomu palyginti šiuos įvykius šalyse, kurių viena spėjo tapti ES ir NATO nare, o kita vis dar blaškosi tarp Rytų (niekaip nepaleidžia) ir Vakarų (niekaip nepriima).

Įstatymų leidžiamoji galia Lietuvoje priklauso Seimui. Artėja spalio 14-oji – rinkimų į Seimą ir referendumo dėl naujos atominės elektrinės statymo diena. Todėl nenuostabu, kad įsijungus televizorių, klausant radijo ar skaitant laikraščius krinta į akis kandidatų į Seimą tarpusavio varžymasis. Šiemet į Seimą bandys patekti 27 partijų atstovai (savarankiškų kandidatų skaičius siekia 492, atstovaujančių tam tikrai pasirinktai politinei grupei – 108 kandidatai.

„Lietuva – tai viena iš provokatorių, dėl kurių Europos Komisija pradėjo antimonopolinį tyrimą prieš „Gazpromą“, – praeitą savaitę plyšojo dujų monopolininko valdybos vicepirmininkas Aleksandras Medvedevas. Nedidelės, kovoti įgudusios Baltijos šalies tokie kaltinimai nestebina. Lietuvos kontržvalgyba, žiniasklaida ir netgi privatūs asmenys jau daugelį metų neduoda ramybės „Kremliaus dujinei rankai“.

Vis garsiau viešojoje erdvėje imama kalbėti apie tai, kad Lietuvos jaunimui nerūpi šalies ateitis, nes diduma jaunuolių nesidomi politika. Ilgą laiką ir aš uždavinėjau sau tą patį klausimą: kodėl mano bendraamžiams politika yra tokia neįdomi?

Rugpjūčio 31-ąją minime Laisvės dieną, nors daugelis su tuo susijusių reikšmingų įvykių jau baigia išsitrinti iš atminties. O juk anuomet reikalavimą išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę savo parašu patvirtino vos ne kiekvienas suaugęs šalies gyventojas. Masiškiausia šio įvykio demonstracija buvo Lietuvos laisvės lygos inicijuota 1989 m., kai buvo renkami parašai po peticija su šiuo reikalavimu.

Birželio 26 d. Seimas svarstė ir pritarė naujos Nacionalinio saugumo strategijos projektui. „Šios, naujos strategijos idėja pradėjo savo kelią 2008-aisiais, po Rusijos ir Gruzijos karo, kai tuometinė Vyriausybė sudarė darbo grupę ir pavedė peržiūrėti galiojančius dokumentus. (…) Ši strategija žymiai labiau realistinė: dabar galiojančioje vyrauja gana „euforinis“ Lietuvos saugumo aplinkos vertinimas, o naujojoje – žymiai atsargesnis“.

Tiesą sakant, šis straipsnis patektų į proginių rašinių kategoriją – kovo 29 d. sukanka aštuoneri metai, kai Lietuva įstojo į NATO – Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją, jei ne keletas narystės aspektų, kurie ir šiandien verčia diskutuoti, aiškinti ir aiškintis, abejoti ir prognozuoti.

Šių metų sausio mėnesį oficialiai buvo pristatyta studija apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas, kurią parengė abiejų šalių diplomatai Neris Germanas (Lietuva) ir Albertas Sarkanis (Latvija) (žr.: http://www.urm.lt/umr/m/m_files/wfiles/file3719.pdf). Tai labai svarbus valstybių santykiams momentas, nes taip jau susiklostė, kad Lietuvos užsienio politikoje dominuoja JAV, Rusija, Baltarusija, Lenkija, o tautiškai artima Latvija kažkodėl lieka nuošalyje.

Tiesą pasakius, šiame portale analitikai nedažnai atidžiau pažvelgia į Lietuvą, jos problemas ir reiškinius, o daugiau vertina geopolitinius, regioninius ar globalinius poslinkius. Tačiau šį kartą mūsų dėmesį atkreipė iš anksto sumanyta ir daugialypė Kovo 11-osios akcija Vilniaus gatvėse. Būtent – akcija, nes į šventę tos margaspalvės eisenos nė kiek nebuvo panašios.

Šiuo metu Lietuva susiduria su rimtomis energetinio saugumo dilemomis. Kartu vartotojai vis dar kenčia nuo didelės rusiškų dujų kainos, kurią ministras A. Sekmokas žadėjo sumažinti, bet situacija nepasikeitė. Šiame kontekste verta pasvarstyti, kaip Lietuvai būtų protingiausia elgtis strateginėje perspektyvoje, nes pasirinkimas yra.

Valstybės gynimo taryba (VGT) yra iš tų institucijų, kurios posėdžiauja už uždarų durų ir visuomenei praneša tik esmines priimtų sprendimų detales. Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos Prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba svarsto svarbiausius valstybės gynybos klausimus. Kitaip tariant, VGT posėdžiuose aptariami konfidencialūs, t. y. viešai neskelbtini strateginiai šalies saugumo užtikrinimo klausimai.

Turėti gyvenime užsibrėžtą tikslą arba viziją yra labai svarbu ne tik žmogui, bet ir bet kuriai institucijai, įmonei ar valstybei. Tam tikro siekio nusistatymas padeda kryptingai veikti ir taip pasiekti norimų rezultatų. Tai praktiškai aksioma, todėl nenuostabu, kodėl vizijų formavimas yra svarbus valstybių uždavinys. Šiame straipsnyje norėčiau prisiminti kontraversišką Lietuvos viziją – siekį tapti politiniu regiono centru.

Įtampa ir nepasitenkinimo jausmas tarp Lenkijos ir Lietuvos vis auga. Po neišspręsto vardų ir pavardžių rašybos klausimo bei skandalo dėl dvikalbių lentelių Šalčininkų rajone dar vienu dvišalių santykių dirgikliu tapo kovo mėnesio viduryje priimtas naujasis Švietimo įstatymas, praplečiantis lietuvių kalbos vaidmenį tautinių mažumų mokyklose.

Gegužės 13 d. į Vilnių su darbo vizitu atvyko Ukrainos vicepremjeras Konstantynas Gryščenka, pranešė jo spaudos tarnyba.

Kalbant apie Afriką, vis dažniau užsimenama apie ekonominius klausimus. Ji įvardijama kaip didžiulių galimybių regionas, bet kai kurie ekspertai nusiteikę skeptiškai, ypač kalbėdami apie ekonomikos pakilimo trukmę.

„Esame suinteresuoti, kad būtų plėtojami ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Kaliningrado sritimi, – Vietnamo Vyriausybės vadovo Nguyeno Tan Dungo žodžius citavo Kaliningrado srities Vyriausybės spaudos tarnyba. – Ypatingosios ekonominės zonos teikiamus privalumus galima naudoti ne tik gaminant prekes, bet ir jas siūlant Europos rinkai.“ Vietnamo Socialistinės Respublikos ministras pirmininkas, pradėjęs darbo vizitą, pareiškė, kad šalis siekia, jog joje pagamintos prekės būtų tiekiamos į Kaliningrado sritį.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.