Beveik du mėnesius kone visoje posovietinėje erdvėje tvyroję karščiai, matyt, slūgsta, ir tai didžiausia Dievo ir Gamtos malonė jų padarinių nualintai europinei Rusijai bei ištisai juostai nuo Karelijos iki Juodosios jūros. Kalbėti apie kažkokią bausmę ar gamtos stichijos racionalumą būtų per daug mistiška, tačiau svarstyti, kad tų kraštų valdžia savo atsakingais ūkiniais ir politiniais sprendimais galėjo daugiau padėti įveikiant stichijų padarinius, visai logiška.
Sovietiniais laikais Kaliningrado sritis buvo ne šiaip uždara karinė teritorija, o regionas, turintis pačią didžiausią SSRS karinės technikos ir ginklų koncentraciją kvadratiniame kilometre. Nuo to laiko praėjo dvi dešimtys metų. Kaliningradas vienaip ar kitaip integravosi į europinę erdvę ir užsieniečiams jau nebesisieja su zona už geležinės uždangos. Dar daugiau, Kaliningrado karinis sandas taip pat integravosi į Europos saugumo sistemą.
Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas 2010 07 26
Prieš kiek laiko Rusijos nesisteminės opozicijos politikai B. Nemcovas ir V. Milovas paskelbė dabartinio Rusijos ministro pirmininko V. Putino veiklos įvertinimą Putinas. Rezultatai. 10 metų. Nors abu yra aršūs Kremliaus oponentai, ruošdami šią medžiagą jie pretendavo į objektyvumą. Todėl įdomu paanalizuoti jų pateiktas mintis bei pastebėjimus ir išsiaiškinti, kur rašyti kablelį garsiojoje frazėje Nuteisti negalima išteisinti.
Praėjus beveik dvejiems metams po Rusijos ir Gruzijos karo, atskleidusio silpnąsias rusų armijos puses, ir toliau garsiai svarstoma, kokios kariuomenės reikia Rusijai profesionalios, t. y. sudarytos iš samdomų karių, ar paremtos visuotine prievole, t. y. sudarytos iš šauktinių. Akivaizdu, kad dabartinė šauktinių ir tik nedidelės dalies samdomų pagal kontraktą karių kariuomenė nėra tokia, kokią norėtų matyti Kremliuje įsikūrusi valdžia.
Štai jau dvidešimt metų Rusija blaškosi griežtos ir tikslios formulės nacionalinė savimonė spąstuose. O tiksliau, tarp dviejų jos interpretacijų: oksimorono Rusijos nacionalinė savimonė ir sprogios rusiškos nacionalinės savimonės.
Pažiūrėjus į politinę Rusijos areną atrodytų, kad opozicinių jėgų joje netrūksta, tačiau nė vienos iš šių jėgų vaidmuo nėra ir, tiesą sakant, negali būti esminis. Tam yra keletas priežasčių. Visų pirma per pastarąjį dešimtmetį Rusijoje buvo įgyvendinamas autoritarinės valstybės modelis (tokie terminai kaip suvereni demokratija ir valdžios vertikalė tik eufemizmai, prastai pridengiantys rusiškos politinės sistemos esmę).
Pastarieji greiti energetikos įvykiai Kaliningrado srityje rodo Europai Rusijos siekį savame eksklave sukurti energetinę autonomiją.
Valdžios susirūpinimą šiuo klausimu patvirtina neseniai, gegužės 21-ąją, Kremliuje įvykęs Kaliningrado gubernatoriaus Georgijaus Booso susitikimas su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu.
73-ejų sulaukęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas, kaip rašo laikraštis Vedomosti, iš savo posto gali pasitraukti dar nesibaigus jo įgaliojimams. Prieš 18 metų atsisėdęs į daugiau kaip 10 mln. gyventojų turinčio megapolio valdovo sostą J. Lužkovas įkyrėjo visiems nuo jį globojusio Vladimiro Putino ir Vieningosios Rusijos iki mero išvaikytų homoseksualų.
Jau mėnuo, kai Kaliningrade atslūgo mitingavimo aistros, įsiplieskusios praėjusią žiemą tarp nesisteminės opozicijos ir gubernatoriaus Georgijaus Booso. Ir jeigu dabar be emocijų paklaustume, kas turėjo naudos iš sausio riaušių, išvada būtų paradoksali. Iš protestavimo akcijų naudos turėjo vienas žmogus. Kaliningrado gubernatorius.
Praėjusį savaitgalį per visą Rusiją nuo Vladivostoko iki Kaliningrado nuvilnijo protesto mitingų banga Pykčio diena. Tūkstančiai žmonių reiškė savo nepasitenkinimą šalies valdžia, vykdančia žmonių ekonominio ir socialinio skurdinimo politiką. Tarp reikalavimų vienur kitur pasirodydavo plakatų, raginančių premjerą Vladimirą Putiną atsistatydinti.
Rusijos piliečiai! Paskelbti šį kreipimąsi mus paskatino suvokimas, kad valdžios viršūnėlės valia mūsų šalis atsidūrė istorinėje aklavietėje.
Siekdama savo saugumo garantijų Šeima suteikė praktiškai neribotą valdžią nei talentais, nei būtina gyvenimiška ir profesine patirtimi nepasižyminčiam abejotinos reputacijos žmogui, ir tai nulėmė staigią visų valstybės valdymo institutų degradaciją.
Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas 2010 03 15
2010 m. vasario pradžioje pasirodė naujoji Rusijos karinė doktrina. Šį kartą ji atrodo kaip niekad anksčiau logiška, dalykinė ir detali, ir kartu neperkrauta įvairios tuščios informacijos. Taip pat, skaitant dokumentą, jaučiasi pozicijos tvirtumas ir savotiško perspėjimo tonas. Konkretesnio dėmesio yra verti keli teoriniai ir praktiniai doktrinos momentai.
Kalbant apie šiuolaikinę Rusiją, stalinizmas tapo neatsiejama diskusijų dalimi. Šias diskusijas paaštrina nereti prezidento Dmitrijaus Medvedevo ar premjero Vladimiro Putino pasisakymai Josifo Stalino bei jo vykdytos politikos atžvilgiu.
Sausio 6 dieną Dagestano sostinėje Mahačkaloje savižudis teroristas prie milicijos skyriaus vartų susprogdino sprogmenų prikrautą automobilį. Pirminiais duomenimis, žuvo 7 milicininkai ir 16 buvo sužeista. Jeigu automobiliui būtų pavykę įvažiuoti į policijos skyriaus teritoriją, aukų skaičius būtų buvęs kelis kartus didesnis sprogimo metu milicininkai kaip tik rikiavosi kieme ir ruošėsi vykti į budėjimą.
Dvigalvis erelis yra ne tik nacionalinis herbas, tačiau ir Rusijoje tvyrančios nacionalinės šizofrenijos simbolis, Foreign Policy žurnalo internetinėje svetainėje rašo Nina Chruščiova.
Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) pranešėja politikos klausimais Sinika Hurskainen rugpjūčio 23 d. Baltarusijos Nacionalinio susirinkimo Atstovų Tarybos pirmininko pavaduotojui Viktorui Guminskiui pasakė, kad į Baltarusijos Respubliką atvyko norėdama surinkti daugiau informacijos, per susitikimus aptarti, kas vyksta valstybėje.
Praeitą savaitę Rusijos ir Armėnijos prezidentai Dmitrijus Medvedevas ir Seržas Sarkisianas pasirašė protokolą, pratęsiantį 1995 m. dvišalę gynybos sutartį. Jame yra keli svarbūs niuansai.
Beveik du mėnesius kone visoje posovietinėje erdvėje tvyroję karščiai, matyt, slūgsta, ir tai didžiausia Dievo ir Gamtos malonė jų padarinių nualintai europinei Rusijai bei ištisai juostai nuo Karelijos iki Juodosios jūros. Kalbėti apie kažkokią bausmę ar gamtos stichijos racionalumą būtų per daug mistiška, tačiau svarstyti, kad tų kraštų valdžia savo atsakingais ūkiniais ir politiniais sprendimais galėjo daugiau padėti įveikiant stichijų padarinius, visai logiška.
Sovietiniais laikais Kaliningrado sritis buvo ne šiaip uždara karinė teritorija, o regionas, turintis pačią didžiausią SSRS karinės technikos ir ginklų koncentraciją kvadratiniame kilometre. Nuo to laiko praėjo dvi dešimtys metų. Kaliningradas vienaip ar kitaip integravosi į europinę erdvę ir užsieniečiams jau nebesisieja su zona už geležinės uždangos. Dar daugiau, Kaliningrado karinis sandas taip pat integravosi į Europos saugumo sistemą.
Prieš kiek laiko Rusijos nesisteminės opozicijos politikai B. Nemcovas ir V. Milovas paskelbė dabartinio Rusijos ministro pirmininko V. Putino veiklos įvertinimą Putinas. Rezultatai. 10 metų. Nors abu yra aršūs Kremliaus oponentai, ruošdami šią medžiagą jie pretendavo į objektyvumą. Todėl įdomu paanalizuoti jų pateiktas mintis bei pastebėjimus ir išsiaiškinti, kur rašyti kablelį garsiojoje frazėje Nuteisti negalima išteisinti.
Praėjus beveik dvejiems metams po Rusijos ir Gruzijos karo, atskleidusio silpnąsias rusų armijos puses, ir toliau garsiai svarstoma, kokios kariuomenės reikia Rusijai profesionalios, t. y. sudarytos iš samdomų karių, ar paremtos visuotine prievole, t. y. sudarytos iš šauktinių. Akivaizdu, kad dabartinė šauktinių ir tik nedidelės dalies samdomų pagal kontraktą karių kariuomenė nėra tokia, kokią norėtų matyti Kremliuje įsikūrusi valdžia.
Štai jau dvidešimt metų Rusija blaškosi griežtos ir tikslios formulės nacionalinė savimonė spąstuose. O tiksliau, tarp dviejų jos interpretacijų: oksimorono Rusijos nacionalinė savimonė ir sprogios rusiškos nacionalinės savimonės.
Pažiūrėjus į politinę Rusijos areną atrodytų, kad opozicinių jėgų joje netrūksta, tačiau nė vienos iš šių jėgų vaidmuo nėra ir, tiesą sakant, negali būti esminis. Tam yra keletas priežasčių. Visų pirma per pastarąjį dešimtmetį Rusijoje buvo įgyvendinamas autoritarinės valstybės modelis (tokie terminai kaip suvereni demokratija ir valdžios vertikalė tik eufemizmai, prastai pridengiantys rusiškos politinės sistemos esmę).
Pastarieji greiti energetikos įvykiai Kaliningrado srityje rodo Europai Rusijos siekį savame eksklave sukurti energetinę autonomiją. 
73-ejų sulaukęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas, kaip rašo laikraštis Vedomosti, iš savo posto gali pasitraukti dar nesibaigus jo įgaliojimams. Prieš 18 metų atsisėdęs į daugiau kaip 10 mln. gyventojų turinčio megapolio valdovo sostą J. Lužkovas įkyrėjo visiems nuo jį globojusio Vladimiro Putino ir Vieningosios Rusijos iki mero išvaikytų homoseksualų.
Jau mėnuo, kai Kaliningrade atslūgo mitingavimo aistros, įsiplieskusios praėjusią žiemą tarp nesisteminės opozicijos ir gubernatoriaus Georgijaus Booso. Ir jeigu dabar be emocijų paklaustume, kas turėjo naudos iš sausio riaušių, išvada būtų paradoksali. Iš protestavimo akcijų naudos turėjo vienas žmogus. Kaliningrado gubernatorius.
Praėjusį savaitgalį per visą Rusiją nuo Vladivostoko iki Kaliningrado nuvilnijo protesto mitingų banga Pykčio diena. Tūkstančiai žmonių reiškė savo nepasitenkinimą šalies valdžia, vykdančia žmonių ekonominio ir socialinio skurdinimo politiką. Tarp reikalavimų vienur kitur pasirodydavo plakatų, raginančių premjerą Vladimirą Putiną atsistatydinti.
Rusijos piliečiai! Paskelbti šį kreipimąsi mus paskatino suvokimas, kad valdžios viršūnėlės valia mūsų šalis atsidūrė istorinėje aklavietėje. 
2010 m. vasario pradžioje pasirodė naujoji Rusijos karinė doktrina. Šį kartą ji atrodo kaip niekad anksčiau logiška, dalykinė ir detali, ir kartu neperkrauta įvairios tuščios informacijos. Taip pat, skaitant dokumentą, jaučiasi pozicijos tvirtumas ir savotiško perspėjimo tonas. Konkretesnio dėmesio yra verti keli teoriniai ir praktiniai doktrinos momentai.
Kalbant apie šiuolaikinę Rusiją, stalinizmas tapo neatsiejama diskusijų dalimi. Šias diskusijas paaštrina nereti prezidento Dmitrijaus Medvedevo ar premjero Vladimiro Putino pasisakymai Josifo Stalino bei jo vykdytos politikos atžvilgiu.
Sausio 6 dieną Dagestano sostinėje Mahačkaloje savižudis teroristas prie milicijos skyriaus vartų susprogdino sprogmenų prikrautą automobilį. Pirminiais duomenimis, žuvo 7 milicininkai ir 16 buvo sužeista. Jeigu automobiliui būtų pavykę įvažiuoti į policijos skyriaus teritoriją, aukų skaičius būtų buvęs kelis kartus didesnis sprogimo metu milicininkai kaip tik rikiavosi kieme ir ruošėsi vykti į budėjimą.
Dvigalvis erelis yra ne tik nacionalinis herbas, tačiau ir Rusijoje tvyrančios nacionalinės šizofrenijos simbolis, Foreign Policy žurnalo internetinėje svetainėje rašo Nina Chruščiova.
