Didžiausi brigados priešai, žinoma, yra demokratai, provakarietiškai nusiteikę liberalai, čečėnų tautybės asmenys, europiečiai, amerikiečiai ir, be abejo, žydai. Ypač nekenčiami rusų liberalioji inteligentija, disidentai, nepriklausomi žurnalistai, žmogaus teisių gynimo organizacijos, taip pat tokie iškilūs Rusijos žmonės kaip S. Kovaliovas, E. Boner, A. Babickis, A. Politkovskaja, G. Pasko, V. Šenderovičius, V. Novodvorskaja ir kiti, nepritariantys Kremliaus vykdomai politikai.

Šiandienės Rusijos gyvenimo diskurse grėsmės samprata užima svarbią vietą. Ji yra nuolatos aktualizuojama – tiek žiniasklaidos, tiek ir oficialių valstybės pareigūnų. Iš vienos pusės, čia nėra nieko nuostabaus – kiekviena šalis gyvena tam tikrų grėsmių ir iššūkių kontekste. Kaip pavyzdį galima paminėti terorizmo grėsmę, kuri yra aktuali daugeliui valstybių (tarp jų – ir Rusijai). Tačiau, iš kitos pusės, grėsmės sampratos aktualizavimas gali tapti ir manipuliavimo įrankiu.

Įvairiuose pasaulio žiniasklaidos leidiniuose pasirodo straipsnių, kuriuose pateikiami Rusijos visuomeninės nuomonės tyrimo rezultatai remiantis rusiškajame interneto segmente – runete – vykstančiais forumais. Vyraujantis šių straipsnių tonas – beribė nuostaba: „Kas gi atsitiko su Rusijos inteligentija ir intelektualais?“ Rusiškuose forumuose matome išsikerojusią neapykantą, beribę ksenofobiją ir rasizmą, antisemitizmą.

Dėl imigracijos Rusijoje jau kuris laikas kyla aštri polemika. Šis fenomenas neaplenkia nė vienos pasaulio šalies, tačiau Rusijoje jis įgyja grėsmingą potekstę dėl čia egzistuojančios demografinės krizės. Spartus gyventojų skaičiaus mažėjimo procesas kelia nerimą ne tik dėl ateityje atsiliepsiančių pasekmių ekonominiam šalies gyvenimui, bet ir dėl Rusijos, kaip galingos valstybės, dominavimo.

Tie stebėtojai, kurie šiomis dienomis kruopščiai gilinasi į Dmitrijaus Medvedevo biografiją, pasisakymus, poelgius ir netgi veido išraišką, tikėdamiesi išrinktojo Rusijos prezidento asmenyje pamatyti žmogų, gebantį, o svarbiausia, siekiantį Rusiją išvesti iš dar vienos didžiavalstybinės aklavietės, greičiausiai nusivils.

Sekant viešosios nuomonės tyrimus Rusijoje labai dažnai stebina atsakymai, kurie atrodo mažų mažiausiai keisti. Ypač kai apklausos parodo, kad Rusijos gyventojai savo valstybės priešais laiko demokratines, jokio karinio ar ekonominio pavojaus negalinčias kelti valstybes – Gruziją, Baltijos šalis ar Lenkiją. Šios šalys apklausose dažnai priešiškumu aplenkia ilgametį Rusijos priešą JAV, kurioms neapykanta skiepyta dešimtmečius.

Prisitaikydama prie laikmečio reikalavimų ir politinių realijų, braškėdama persitvarko Rusijos kariuomenė. Naujovės žengia į gynybos pramonę, kariškių buitį ir ideologiją. Pamažu degradavusi nuo šlovingos Raudonosios armijos iki 1994–1996 metų Čečėnijos kare gėdingai sumuštos, posovietinės Rusijos kariuomenė pradėjo atgauti pasitikėjimą į valdžią atėjus Vladimirui Putinui.

Šį klausimą ne kartą buvo iškėlę patys rusai. Juk tokias, atrodytų, skirtingas šalis tikrai sieja ekonomikos modelio ir socialinės struktūros panašumai. Tačiau, pasirodo, yra kur kas detalesnių bendrybių.

Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierė Valerija Novodvorskaja, galimas dalykas, yra viena nekenčiamiausių politikių Rusijoje. Ji pripažįsta, kad dėstydama savo tiesas kur nors Kalugoje ar Vologdoje gali net gauti mušti. Bet vis tiek jas dėsto.

Metų pradžioje Rusijoje susirūpinta ekologinėmis problemomis. „Ekologinė problematika turi tapti prioritetu politikoje“, – sausio 30 d. įvykusiame Rusijos Federacijos Saugumo tarybos posėdyje „Dėl ekologinio saugumo priemonių Rusijos Federacijoje“ pareiškė Visuomenės rūmų Ekologinio saugumo ir aplinkosaugos komisijos pirmininkas Vladimiras Zacharovas.

Vos tik įkurtas judėjimas „Naši“ („Mūsiškiai“, suprask – savi, tie, kurie neišduos, tokie pat kaip ir tu) Rusijos internetiniame folklore gavo iškart du pavadinimus – „našiSStai“ ir „putinjugendas“, abu jie asocijuojasi su Trečiojo Reicho ideologija. Kaip bebūtų ironiška, šie vardai prigijo, nors oficialiai „Naši“ save vadina „antifašistiniu demokratiniu jaunimo judėjimu“.

Terminas „oligarchai“ Rusijoje išpopuliarėjo 1996 metais. Tų pačių metų lapkričio mėnesį „Financial Times“ pasirodė Boriso Berezovskio, dar vadinto „pilkuoju Kremliaus kardinolu“ bei „Kremliaus krikštatėviu“, interviu, kuriame jis teigė, kad Boriso Jelcino perrinkimas Rusijos prezidentu buvo suorganizuotas septynių bankininkų. Jo žodžiais tariant, šiems septyniems bankininkams priklausė pusė visos Rusijos ekonomikos.

Lietuvai, integruotai į tarptautines saugumo struktūras, tiesioginės karinės grėsmės nėra, tačiau dėl globalios rinkos ir informacinių technologijų plėtros tenka spręsti informacinio – kibernetinio ir psichologinio – saugumo problemas.

Apie tono keitimosi (ar svyravimo) niuansus gali byloti pastarojo meto Rusijos politikų pasisakymai. Štai neseniai Maskvoje apsilankius JAV valstybės sekretorei Condoleezzai Rice ir gynybos ministrui Robertui Gatesui, duodamas interviu rusų dienraščiui „Izvestija“, Sergejus Lavrovas teigė, kad Amerika sutiko leisti Maskvai stebėti Rytų Europos šalyse numatomą dislokuoti priešraketinės gynybos sistemą (PRGS).

Komunistų partija buvo vienintelė reali ir legali politinė jėga Sovietų Sąjungoje. Šios partijos hegemonija griuvo kartu su sovietine imperija. Praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje jos veikla Rusijoje buvo sustabdyta ir uždrausta, bet nepraėjus nė keleriems metams Komunistų partija buvo atkurta ir įsitraukė į aktyvų politinį šalies gyvenimą.

„Esame suinteresuoti, kad būtų plėtojami ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Kaliningrado sritimi, – Vietnamo Vyriausybės vadovo Nguyeno Tan Dungo žodžius citavo Kaliningrado srities Vyriausybės spaudos tarnyba. – Ypatingosios ekonominės zonos teikiamus privalumus galima naudoti ne tik gaminant prekes, bet ir jas siūlant Europos rinkai.“ Vietnamo Socialistinės Respublikos ministras pirmininkas, pradėjęs darbo vizitą, pareiškė, kad šalis siekia, jog joje pagamintos prekės būtų tiekiamos į Kaliningrado sritį.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).

Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozas), Briuselyje priėmęs Lietuvos Vyriausybės atstovus, žadėjo padėti Lietuvai, kuri siekia 2015 metais įsivesti eurą.