Tautinis atgimimas XX a. pabaigoje, sudrebinęs visą komunistinį bloką, paskatino net archajiškiausių tautelių ir etnosų bruzdėjimą. Kazokai ne išimtis. Prie šio reiškinio plitimo, vadinamojo „kazokų renesanso“, prisidėjo daug žymių Rusijos kultūros veikėjų, rašytojų, kurie savo darbais aukštino kazokiškas vertybes, ištikimybę stiprios valstybės idėjai, pabrėžė savitą jų gyvenimo būdą.

Rusijos diplomatijos 2007 metų ataskaitoje nemažai dėmesio skirta Lietuvai. Didžioji kaimynė mus peikia už paramą Gruzijai ir tuo pačiu metu giria už geras tranzito sąlygas.

Vertinant santykius su Lietuva, Maskvai labiausiai kliūva Vilniaus mėginimas proteguoti į ES ir NATO norinčias įstoti Rytų Europos šalis.

Nedidelė ir teritorija bei gyventojų skaičiumi į Lietuvą panaši Tatarstano Respublika Rusijos Federacijos sudėtyje sugebėjo išsikovoti ypatingą statusą. Formaliai – tai eilinis federacijos subjektas, tačiau neformaliai Tatarstanas jau seniai kalba visų nacionalinių respublikų, visų regionų ir net visų Rusijos musulmonų vardu. Šiandien gal daug kas užmiršo, tačiau kaip tik Tatarstanas prieš 18 metų pagarsėjo kaip vienas įnirtingiausiai separatistines nuotaikas kurstantis kraštas.

Įvykę Dmitrijaus Medvedevo rinkimai tikrai nebuvo įdomūs, tačiau tolesnė Rusijos raida kelia daugybę klausimų. Rusijos istorijoje dar niekada nebuvo atvejo, kad sveikas ir galingas valdovas atiduotų sostą kitam, o pats taptų jo valdiniu. Iš Vladimiro Putino kalbų aišku, kad jis neketina atsisakyti savo galios, ir kitas Rusijos prezidentas bus valdomas bei kontroliuojamas valdinio – premjero V. Putino.

Vladimiras Putinas oficialiai palieka Rusijos prezidento postą, tuo lyg ir nepažeisdamas demokratinių procedūrų ir konstitucinių normų. Tačiau ar vadinamoji „Putino Rusija“ pasitrauks kartu su jos vadovu (kuris išties negalvoja pasitraukti iš politikos ir jau yra numatęs sau ministro pirmininko postą) ir kuria linkme judės „Medvedevo Rusija“? Tai klausimas, į kurį atsakymą kol kas galima tik spėlioti. Tenka konstatuoti, kad aštuoneri V. Putino valdymo metai tikrai buvo Rusijai lemtingi.

Ir atsitiko kartą taip, kad Vladimiras Putinas nusprendė: Dmitrijus Medvedevas taps naujuoju Rusijos prezidentu.

Sekmadienio balsavime nebuvo jokių staigmenų, rašo dienraštis „International Herald Tribune“. Aštuonerius metus būdamas Rusijos vadovo poste V. Putinas nuožmiai ir efektyviai sukūrė gyventojų pasirinkimą.

Pasaulyje jau nieko nestebina, kad ir XXI amžiuje daugelis religijų vaidina svarbų vaidmenį politiniuose procesuose, daro įtaką tarptautiniams santykiams ir net nulemia ištisas atskirų valstybių raidos kryptis. Ne išimtis ir Rusijos stačiatikių bažnyčia – galinga, autoritetinga ir vis stipresnę įtaką šios šalies vidaus bei užsienio politikai daranti religinė organizacija.

Šių metų vasario 8 dieną Vladimiras Putinas pasakė tikriausiai paskutinę savo kaip Rusijos prezidento programinę kalbą. Žinoma, po ketverių metų pertraukos (ar dar anksčiau) jis galės grįžti į savo postą, tačiau šiadien tai turbūt yra paskutinė jo kaip prezidento programinė kalba. Joje V. Putinas kalbėjo apie Rusiją, kuri buvo, kuri yra ir kuri turi būti. Todėl tikrai yra verta panagrinėti, ką pasakė ir ko nepasakė (ir kodėl) vis dar Rusijos šeimininkas, prezidentas V. Putinas.

Prieš keletą dienų Rusijos bombonešiai „Tupolev 95“ porą kartų vos pusės kilometro aukštyje  praskrido virš JAV lėktuvnešio „Nimitz“. Incidentas įvyko vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Tai jau savaime rodo Rusijos pretenzijas elgtis, kaip elgėsi Sovietų Sąjunga, ir nenusileisti JAV, kaip buvo šaltojo karo metais.

Artėjantys Rusijos prezidento rinkimai šių metų kovo mėnesį tampa vis mažiau įdomūs. Kremliaus šeimininkas ir jo komanda pasistengė paversti juos paprasta technine procedūra, kurios galutinis rezultatas visiems žinomas: naujuoju Rusijos prezidentu taps Dmitrijus Medvedevas. Tačiau Vladimiro Putino parinkto įpėdinio politiniai ketinimai, pažiūros, kaip ir operacijos „Įpėdinis“ tikslas, iki šiol tebėra mįslė.

Neseniai Rusijos Generalinio štabo viršininkas Jurijus Balujevskis pasakė gana grėsmingą kalbą: „Mes nieko nesiruošiame pulti, bet manome esant būtina, kad visi mūsų partneriai aiškiai suprastų ir niekas neabejotų, jog dėl Rusijos Federacijos ir jos sąjungininkų suvereniteto ir teritorinio vientisumo apsaugojimo doktrininių dokumentų numatytais atvejais bus panaudotos karinės pajėgos, taip pat ir preventyviai, įskaitant ir branduolinį ginklą.

Pastaruoju metu akivaizdžiai padidėjo Rusijos pomėgis grasinti Vakarams ir artimiausiems savo kaimynams, ypač buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms bei buvusiems satelitams Rytų Europoje. Nedraugiškų Maskvos žodžių dažnokai sulaukia Ukraina, Gruzija, Baltijos valstybės, Lenkija ir Čekija. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dažnai vartoja kriminalistinę-kagėbistinę leksiką kaimynams sudrausminti.

Tikriausiai tik Sovietų Sąjunga anuomet taip nesutarė su Vakarais ir turėjo tokias ambicijas kaip dabar Rusija baigiantis Vladimiro Putino valdymui. Atrodo, V. Putinas tikrai padarė viską, kad Rusija ir Vakarai atsidurtų netoli šaltojo karo ribos. Žinoma, apie tiesiogines analogijas kalbėti būtų nekorektiška, nes Rusija nei kariniu, nei ekonominiu, nei demografiniu atžvilgiu Sovietų Sąjungai neprilygsta. Jos jėga slypi tik aukštose naftos ir dujų kainose.

Susiskaldžiusioje ES po nuosmukio atsitiesusi Rusija turi ir draugų, ir priešų. Pavyzdžiui, Graikija ir Kipras ES institucijose dažniausiai atstovauja Maskvos interesams. O Lenkija ir Lietuva nepraleidžia nė vienos progos viešai sukritikuoti savo didžiąją rytų kaimynę. Esant tokiai situacijai, galios svarstyklės krypsta, deja, ne ES, bet Rusijos pusėn.

Kadaise Fiodoras Dostojevskis rašė, kad rusų tauta taip aistringai tiki caro visagalybe, kad šis idealas ir toliau darys įtaką Rusijos istorijai. Įvykę Valstybės Dūmos bei artėjantys prezidento rinkimai nelabai intriguoja: viskas vyko ir vyksta pagal Kremliuje parengtą scenarijų. Dabartinis Rusijos vadovas ketina perduoti prezidento postą pasirinktam įpėdiniui Dmitrijui Medvedevui, todėl politologai dažnai lygina autoritarišką Rusijos sistemą su caro monarchija.

Gegužės 13 d. į Vilnių su darbo vizitu atvyko Ukrainos vicepremjeras Konstantynas Gryščenka, pranešė jo spaudos tarnyba.

Kalbant apie Afriką, vis dažniau užsimenama apie ekonominius klausimus. Ji įvardijama kaip didžiulių galimybių regionas, bet kai kurie ekspertai nusiteikę skeptiškai, ypač kalbėdami apie ekonomikos pakilimo trukmę.

„Esame suinteresuoti, kad būtų plėtojami ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Kaliningrado sritimi, – Vietnamo Vyriausybės vadovo Nguyeno Tan Dungo žodžius citavo Kaliningrado srities Vyriausybės spaudos tarnyba. – Ypatingosios ekonominės zonos teikiamus privalumus galima naudoti ne tik gaminant prekes, bet ir jas siūlant Europos rinkai.“ Vietnamo Socialistinės Respublikos ministras pirmininkas, pradėjęs darbo vizitą, pareiškė, kad šalis siekia, jog joje pagamintos prekės būtų tiekiamos į Kaliningrado sritį.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.