Rusijos, kaip ir SSRS, energetika yra orientuota į organinio kuro (naftos, gamtinių dujų, akmens anglių) naudojimą bei atominę energiją. Pažymėtina, kad Rusijos energetikos kompleksas ekologiškai švaraus kuro – gamtinių dujų – suvartoja daugiausia: prieš kelerius metus iš šio kuro buvo gaunama beveik 50 proc. visos šalyje pagaminamos elektros energijos.

Vladimiras Putinas, po trijų mėnesių baigsiantis savo kadenciją Rusijos prezidento poste, žengė dar vieną ryžtingą užsienio politikos žingsnį: sausio pradžioje savo įsaku jis paskyrė buvusį Dūmos deputatą 44-erių metų Dmitrijų Rogoziną nuolatiniu atstovu prie NATO. Lapkričio mėnesį jo kandidatūrą slaptame posėdyje patvirtino parlamento Užsienio reikalų komitetas.

Iki nepriklausomos valstybės sukūrimo, o tai tapo įmanoma tik po Sovietų Sąjungos (SSRS) žlugimo, Rusija neturėjo savo atskiros energetinės politikos. Valstybėje, kurios teisių bei įsipareigojimų perėmėja tapo Rusijos Federacija, t. y. SSRS, energetinė politika buvo planuojama penkerių arba septynerių metų laikotarpiams, o tokius planus turėdavo patvirtinti SSRS komunistų partijos suvažiavimas.

Jau kelerius metus tarptautinės organizacijos „Reporteriai be sienų“ ir „Freedom House“ skelbia, kad žodžio laisvės reitingai Rusijoje vis krinta, pagal šį rodiklį priartindami šalį prie pačių nedemokratiškiausių valstybių sąrašo. Tačiau ne mažiau dėmesio turėtų sulaukti ir tai, kad nemenkai daliai, o gal net ir didžiumai rusų stabilumas ar pseudonacionalinės idėjos įgyvendinimas yra svarbesni nei spaudos laisvė ir galimybė atvirai reikšti savo nuomonę.

Kaliningrado sritis yra unikali įvairiais požiūriais. Tai ne tik vienintelis toks 15,1 tūkst. kv. km ploto Rusijos anklavas (arba esklavas), po Antrojo pasaulinio karo atitekęs jai Potsdamo sutartimi, dėl kurio priklausomybės iki šiol vyksta ginčai. Tai, ko gero, labiausiai militarizuota Europoje vietovė, nes čia tebėra dislokuota apie 25 tūkstančius Rusijos kareivių, daug įvairios karinės technikos. Čia yra vienintelis neužšąlantis Rusijai priklausantis  Baltijos jūros uostas, per kurį plukdoma apie 8 mln. tonų krovinių kasmet. Krašte randama 90 proc. viso pasaulio gintaro. Dar vienas daug lemiantis faktas: čia gyvena Vladimiro Putino uošvė...

Po to, kai įtakingas JAV savaitinis žurnalas „Time“ įtakingiausiu 2007 metų žmogumi išrinko Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, nuomonę apie Rusijos prezidentą, taip pat apie strateginį JAV ir Rusijos bendradarbiavimą, asmeninę V.Putino draugystę su George‘u W.Bushu bei galimą istorinę dabartinio Rusijos vadovo prezidentavimo svarbą pareiškė buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris. lrytas.lt skaitytojams – interviu su vienu ryškiausiu praėjusio amžiaus JAV politiku.

Tai, kas vyksta Rusijoje, kartais sunkiai suvokiama. Rinkimai, kai vienoje apygardų balsuoja 99,97 proc. rinkėjų, primena gūdų sovietmetį. Caras Putinas skiria įpėdinį, kuris dar nelaimėjęs rinkimų carą skiria premjeru.

Rusijai ir jos prezidentui šįmet sekėsi. Smarkiai šoktelėjusios dujų ir naftos kainos skatino ūkio augimą, pripildė valstybės iždą, sudarė sąlygas ambicingai užsienio politikai, kuria stengiamasi pasaulį įtikinti Rusijos svarba.

Žinoma, kiekvienas iš mūsų turbūt turime savo atsakymą į šį klausimą, kaip ir savų argumentų tokiam atsakymui pagrįsti. Tyčia šio straipsnio pavadinime užrašiau žodį „(ne)tapati“ su skliaustuose įdėtu priešdėliu „ne“. Nes iš tikrųjų į klausimą, ar Rusija tapati Sovietų Sąjungai, galima atsakyti dvejopai, žiūrint, ką turėsime omenyje, kalbėdami apie Rusijos tapatybę. Tikrai neabejoju, kad teiginys „Rusija nėra tapati Sovietų Sąjungai“ arba „Rusija nėra SSRS“ yra teisingas, jeigu turime omenyje valstybės pavadinimą, jos teritorijos dydį, pasikeitusį politinį režimą ar ideologiją.

Pirmadienis – sunki diena, o štai dar tokia ilgai laukta naujiena. Gruodžio 10 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pagaliau paskelbė savo „įpėdinį“, kuriuo tapo „socialiai orientuotas“ pirmasis vicepremjeras Dmitrijus Medvedevas. Formaliai tai buvo pateikta kaip V. Putino pritarimas keturių partijų, įskaitant „Vieningąją Rusiją“, pasiūlymui D. Medvedevą iškelti kandidatu į prezidentus.

Prieš kurį laiką šiame tinklalapyje jau buvo pasirodęs straipsnis tokiu pavadinimu. Autorius irgi buvo tas pats. Aname straipsnyje buvo aptariamas galimo Vladimiro Putino įpėdinio klausimas („Kas po Putino (arba operacija „Įpėdinis“)?“). Šiandien tai vienas dažniausių klausimų Rusijos ir Vakarų analitinėje spaudoje bei akademiniuose sluoksniuose. Ir dauguma ekspertų prieina išvadą, kad jau nėra svarbu, kas pakeis (jeigu pakeis) V. Putiną jo poste: vis tiek jo sukonstruota sistema išliks.

Tatarstanas – istorinis Šiaurės Pavolgio branduolys. Šioje teritorijoje jau XI a. egzistavo didelis valstybinisdarinys, kurio įpėdiniu tapo Kazanės chanatas. Kazanės chanatą 1552 m. užkariavo caras Ivanas Rūstusis ir į Rusijos valstybę buvo inkorporuota gausi musulmonų bendruomenė. Rusifikacijos ir prievartinės christianizacijos politika nebuvo sėkminga, tačiau paliko totorių sąmonėje istorinių nuoskaudų, nepriklausomos ir didžios valstybės prisiminimus. Tatarstano gyventojai pasižymi stipriu tautinės savimonės jausmu.

Dabartinė trisdešimtmečių karta, kuriai priskiriu ir save, kartais su lengva ironija prisimena sovietmetį, kuris mus pasiekia ir įvairių interneto tekstų, nuotraukų bei absurdų pavidalu. Mes dar prisimename spaliukų ir pionierių laikus, eiles parduotuvėse, sovietinius automobilius ir t. t. Atsimename, be abejo, ir to meto spaudą bei televiziją, kuri, turint gerą anteną, gaudančią ir metrines, ir decimetrines bangas, galėjo pasiūlyti net tris kanalus.

Naujasis asmens kultas Sovietų Sąjungoj, atsiprašau, naujai modeliuojamoje senojoje Rusijoj randa vis įmantresnių formų.

Putinas – tai partija! Nuo to prasidėjo visa Paukštlekio revoliucijos epocha, tik buvo sakoma Leninas, paskui Stalinas. (Paukštlekis yra labai senas, labai gražus lietuviškas spalių mėnesio vardas.

2007 m. rinkimai Rusijoje gali tapti tiksliu 1933-ųjų žiemos įvykių Vokietijoje, kai vasario 27 d. naktį padegtas Reichstagas tapo demokratijos laidotuvėmis, pakartojimu, tvirtina Estijos dienraštis „Eesti Päevaleht“.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).

Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozas), Briuselyje priėmęs Lietuvos Vyriausybės atstovus, žadėjo padėti Lietuvai, kuri siekia 2015 metais įsivesti eurą.

Balandžio 23 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir JAV valstybės sekretorius Džonas Keris (John Kerry) NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikime Briuselyje pasirašė Lietuvos ir JAV bendrą kovos su neteisėta prekyba branduolinėmis ir radioaktyviomis medžiagomis planą. Apie tai pranešė Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM).