Pabėgėlių tema išlieka dėmesio centre. Viešojoje erdvėje netyla ginčai, susiję su dabartine pabėgėlių krize. Tokioje situacijoje verta įdėmiai išnagrinėti, su kokiais sunkumais susiduria pabėgėliai, kas skatina žmones palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio susivienijusioje Europoje. Dar vienas esminis šios temos klausimas – kodėl pabėgėliai užplūdo Europą būtent dabar?

Rusijos propaganda – liga, jos reikia saugotis ir saugoti kitus, taip teigia vienas iš internetinio tinklapio „Stopfake.org“ įkūrėjų Ruslanas Deiničenka. Žurnalistas ir dėstytojas daug mieliau užsiimtų kita veikla užuot kovojęs su Kremliaus skleidžiamu melu apie Ukrainą, tačiau tai daryti jam atrodo reikalinga.

Tik senuose filmuose šnipai siekia surasti ir nufotografuoti kokį nors svarbų dokumentą. Dabar paslaptis sužinoti daug paprasčiau, net nereikia įsilaužti į kompiuterį, pakanka prisijungti prie informacijos perdavimo tinklų. Žvelgiant analitiniu žvilgsniu į viešai prieinamą informaciją, tokių prisijungimų ir informacijos nutekėjimo požymių Lietuvoje matyti. Visko pasitaiko ir kitur, informacijos saugumas tampa vienu iš didelių rūpesčių. Nors mūsų šalyje įsikūrę kibernetinio saugumo centrai, bet jų veiklos pobūdis daugiau gynybinis ir prevencinis.

Sovietinių laikų kariškame juokelyje buvo klausiama:

– Kaip karys turėtų laikyti šautuvą branduolinio karo atveju?

Teisingas atsakymas:

– Karys turi laikyti šautuvo vamzdį nukreiptą į šoną, nes besilydantis šautuvo plienas gali sugadinti valdiškus kerzinius batus.

Ankstesniame straipsnyje („Vienui viena: Rusija šalia Europos“) rašiau apie tai, kad Rusija sąmoningai pasirinko konfrontacijos su Vakarų pasauliu kelią. Be to, ir Vakarų pasaulis atsikratė daugumos iliuzijų ir priėmė naujo šaltojo karo realybę. Šiame straipsnyje tema iš esmės yra tęsiama.

Pastaruoju metu žiniasklaida pranešė apie JAV ketinimus dislokuoti Vidurio ir Rytų Europos šalyse tam tikro dydžio karinės technikos ir įrangos komplektus. Konkretūs skaičiai ir detalės nėra iki galo aiškūs, tačiau, atrodo, kalbama apie sausumos kariuomenės brigadai (3000–4000 karių) reikalingą įrangą, kuri būtų paskirstyta visame regione – Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Baltijos šalyse. Tarp planuojamos perkelti technikos minimi JAV tankai „Abrams“, šarvuotosios kovos mašinos „Stryker“, artilerijos sistemos.

Gynybos ministerijos idėja mokymus vykdyti „netikėtų patikrinimų“ formatu gali išprovokuoti karinį konfliktą.

Per Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) šalių gynybos ministrų posėdį, birželio 4 d. vykusį Dušanbėje, Sergejus Šoigu pasiūlė ateityje visus KSSO manevrus vykdyti tiktai „netikėtų patikrinimų“ formatu. Pasak gynybos ministro pavaduotojo A. Antonovo, „visi palaikė Šoigu“...

Gegužės devintos dienos parade Rusija pademonstravo savo naujausią šarvuotąją techniką, taip pat ilgai lauktą tanką T-14 „Armata“ (būtina pažymėti, kad „Armata“ yra unifikuota sunkioji vikšrinė platforma, kurios pagrindu bus gaminamas ne tik tankas T-14, bet ir sunkioji pėstininkų kovos mašina T-15, sunkioji haubica „Koalicija-SV“ ir kitos karinės mašinos). Reakcija į šį gaminį nevienareikšmiška. Rusiškas oficiozas, žinoma, tik giria naujovę. Vakarų spauda buvo skeptiškesnė.

Apibūdinti tai, kas dabar vyksta rytų Ukrainoje, – sudėtingas uždavinys. Apie situaciją paprasčiausiai galima būtų pasakyti taip: nei karas, nei taika. Kalbama apie Minsko susitarimų įgyvendinimą, tačiau tas kalbėjimas yra tylus ir labai atsargus, nes kiekvieną dieną konflikto zonoje vyksta susišaudymai, tebežūsta žmonės. Iš esmės karas rytų Ukrainoje perėjo į lėtinę stadiją, tačiau esminis klausimas – ar tai tenkina konflikto dalyvius, t. y. Ukrainą, vadinamuosius separatistus ir Rusiją?

Šaltojo karo laikotarpiu prigijo frazė „Nori taikos – ruoškis karui“, bet ar ginklavimosi varžybos tikrai atneša stabilumą ir padeda išvengti karinių konfliktų, nežinia. 1980–1990 metais, baigiantis šaltajam karui, ginklų pardavimas smuko, tačiau pasaulis nuo to laiko ginklų gamina vis daugiau. Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto SIPRI ekspertų apskaičiavimu, per dešimt metų – nuo 1997 m. iki 2006 m. – pasaulio šalių išlaidos ginkluotei padidėjo 37 proc., o per paskutinius metus išaugo dar 16 procentų.

Kada pasibaigs Kremliaus sukeltas Rusijos ir Ukrainos karas, prasidėjęs nuo Krymo okupacijos? Pirmieji Kremliaus asmenys vis kartoja, kad Rusija yra už taikų konflikto Donbase sureguliavimą, o prezidentas P. Porošenka prieš pat Naujuosius, 2015 metus pareiškė, kad yra „išskirtinai už politinį karinio konflikto sprendimą“.

Agresyvi Rusijos politika Ukrainos atžvilgiu visiems kelia klausimą – ko galima tikėtis iš Rusijos? Šiandienos įvykiai ir neseniai nuaidėję propagandiniai kliedesiai per Rusijos „Penktąjį kanalą“ laidoje „Svarbiausia“ („Главное“) privertė prisiminti vieną iš skaitytų Rusijos autorių knygų, kuri po pasirodymo spaudoje nesulaukė didesnio dėmesio, mat tuo metu dar nebuvo tokia aktuali ir tiesiog buvo laikoma utopija ar futurologiniais kliedesiais. Tai Michailo Jurjevo politinės fantastikos knyga „Trečioji imperija. Rusija, kuri privalo būti“ (Михаил Юрьев. ТРЕТЬЯ ИМПЕРИЯ. Россия, которая должна быть), kurioje suformuota „keturių žingsnių programa“, kaip Rusija taps pasauline imperija.

Pasaulis, stebintis situaciją Rytų Ukrainoje, taip ir neišvydo aiškaus sprendimų, numatytų Minske pasiektame susitarime, įgyvendinimo. Kariniai susirėmimai fiksuojami kiekvieną dieną, taikos procesas akivaizdžiai stringa. Negalima teigti, kad toks rezultatas yra netikėtas – jis buvo prognozuojamas. Atrodo, naujieji Minsko susitarimai arti to, kad pakartotų pirmųjų – pernai metų rugsėjį pasiektų – susitarimų likimą.

Mes jau savotiškai susigyvenome su konfliktu rytų Ukrainoje, jis lyg ir natūraliai įsipina į mūsų kasdienį diskursą. Tačiau tai nemenkina jo destabilizacinio potencialo, kuris veikia visą Rytų Europos regioną ir skamba aidu ir Vakarų Europoje ar net už Atlanto. Naują viltį, kad taika įmanoma, įžiebė neseniai pasiektas susitarimas Minske, tačiau dėl jo efektyvumo tebėra nemažai abejonių.

Visi mes jau beveik metus priversti stebėti geopolitinio absurdo teatrą: Rusija visokeriopai remia (o iš esmės – vykdo) agresiją prieš kaimyninę Ukrainą, tačiau įžūliai neigia savo vaidmenį šiuose tragiškuose įvykiuose. Neigimo diskursas atsikartoja visuose oficialiuose Rusijos pareigūnų pasisakymuose nepriklausomai nuo realios situacijos ir konteksto, nepaisant net to, kad kitur pasaulyje nekyla didesnių abejonių dėl tikrojo Maskvos vaidmens šioje istorijoje.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).