Baltarusijos energetinis saugumas, be jokių abejonių, yra svarbi sąlyga šios valstybės suverenumo užtikrinimui bei ekonominei ir socialinei plėtrai. Energetika yra fundamentalus bet kurios šalies ekonomikos sektorius, darantis įtaką ne tik jos efektyvumui ir konkurencingumui, bet ir socialiniam šalies klimatui, jos žmonių gyvenimo standartams.

Skalūnų dujų karštinė, per pastarąjį dešimtmetį pakeitusi JAV dujų rinką, pamažu atkeliauja ir į senąjį žemyną. Pajutę galimą sėkmę vienas po kito į Europą gręžiasi energetikos sektoriaus rykliai – „Exxon Mobil“, „Conoco Phillips“, „Chevron“, „Marathon Oil“, „Halliburton“ ir kiti. Pirmi bandomieji šių nekonvencinių dujų žvalgybos gręžiniai jau išgręžti Lenkijoje ir Vengrijoje.

Svarbiausia Kazachstano energijos šaltinių eksporto strategijos kryptis – maksimalus jo kelių diversifikavimas, todėl naftos eksporto į Europą reikalų sutvarkymas visiškai atitinka Kazachstano interesus. Šių metų kovo pradžioje per Kazachstano ir Rumunijos prezidentų susitikimą Astanoje Nursultanas Nazabajevas pasakė, kad jo šalis yra suinteresuota naujais naftos eksporto į Europą keliais, ir atskleidė, koks maršrutas yra svarstomas.

Šis klausimas yra labai svarbus Lietuvos energetinio saugumo kontekste. Sprendžiant iš Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Andriaus Kubiliaus susitikimų su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu, mūsų valstybė padarė strateginį pasirinkimą – nusprendė statyti AE, dukart atsisakydama Maskvos pasiūlymo dalyvauti Kaliningrado AE projekte. Šiuo atveju reikia išsiaiškinti, kiek teisingas ir pagrįstas yra toks sprendimas.

Didžiausias Amerikos degalų koncernas „ExxonMobil“ įtvirtina „Gazprom“ išstūmimo iš Europos kampanijos forpostus. Tie forpostai yra Lenkijoje ir Vengrijoje. Matyt, Amerikos verslo magnatai nusprendė, kad Lenkija yra patraukli vieta investuoti. Didžiausia pasaulyje amerikiečių biržos degalų bendrovė „ExxonMobil“ iš Teksaso (atsiliekanti tik nuo Rusijos valstybinio koncerno „Gazprom“) Lenkijoje įsigijo penkias koncesijas dujingųjų skalūnų telkiniams žvalgyti ir tirti.

Vokietija ir Rusija bei jų kompanijos „BASF/Wintershall“, „E.ON Ruhrgas“ ir „Gazprom“ yra suinteresuotos „Nord Stream“ dujotiekio tiesimu. Baltijos šalių interesai siejami su „Nord Stream“ alternatyvomis, kurios garantuotų šioms valstybėms pajamas iš tranzito. Svarbus aspektas yra tai, kad interesai yra tiek politiniai, tiek ekonominiai: Vokietijos interesai yra labiau pragmatiniai ir ekonominiai, o Rusijos – labiau politiniai ir geopolitiniai.

Dujotiekis „Nabucco“ šiuo metu, ko gero, yra svarbiausias Vakarų energetinis projektas Eurazijoje. Jei jis būtų įgyvendintas, žymiai sumažintų energetinę Europos Sąjungos priklausomybę nuo Rusijos. Dėl šios priežasties „Nabucco“ dujotiekis įgyja labai plačią geopolitinę reikšmę, gerokai viršijančią jo realią ekonominę naudą.

Dar 2000 m. Kinijos tarptautinių tyrimų instituto ekspertas Xia Yishan savo studijoje „Kinijos ir Rusijos energetinis bendradarbiavimas“ rašė: „Kinijos energetinę politiką galima apibendrinti taip: pirmiausia veikti šalies viduje ir tuo pat metu stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą; naudotis tiek vidiniais, tiek išoriniais resursais bei rinkomis; plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą lygybės ir abipusės naudos principų pagrindu; ieškoti užsienyje naftos ir dujų atsargų.“

Metams baigiantis Europoje atgyja kalbos apie „dujų karus“: neva Rusija ir Ukraina gali vėl pradėti megzti destruktyvų tarpusavio dialogą, kurio rezultatai palies ir ginče nedalyvaujančias trečiąsias puses – Europos valstybes. Kita vertus, sunku teigti, kad ilgalaikis, pasitikėjimą keliantis dialogas tarp Rusijos ir Ukrainos apskritai egzistuoja: Kremlius nemėgsta klausytis mažesnių už save, o Kijevas, kol pareiškia daugiau ar mažiau vieningą nuomonę, ilgokai klaidžioja savuose politiniuose labirintuose.

Jau tapo įprasta, kad metų pabaigoje atgyja diskusijos dėl kitų metų dujų kainų, galimų tiekimo per Ukrainą ar Baltarusiją sutrikimų, su dujų tiekimu susijusių politinių ar ekonominių Rusijos reikalavimų. Tai, kad šitiek laiko nerandama ilgalaikio sprendimo, rodo paprastą dalyką – vien dvišalėmis derybomis su „Gazprom“ pašalinti visas su dujų tiekimu iš Rusijos susijusias grėsmes yra neįmanoma.

Įvairiose žiniasklaidos priemonėse pasirodžiusi informacija leidžia teigti, kad Europa grėsmingai priartėjo prie naujo dujų konflikto su Rusija. Tik šiemet jo turinys gali būti kiek kitoks negu ankstesniais metais.

Nepaisant Baltijos šalių protestų, dujotiekio Baltijos jūros dugnu projektas „Nord Stream“ („Šiaurės srautas“) pamažu įgauna pagreitį. Keletas valstybių jau davė aiškų sutikimą, kad dujos būtų tiekiamos per jų teritorinius vandenis nutiestu vamzdynu. Jų neatbaidė kai kurių politikų ir ekspertų perspėjimai, kad taip Rusija gali primesti savo diktatą Vakarų Europai ir kad vamzdynas kelia ekologinį pavojų Baltijos jūros regionui.

Kas yra bendro tarp Rusijos ir Vokietijos susitarimu tiesiamo dujotiekio „Nord Stream“ ir Lietuvos įspėjimų dėl šio dujotiekio keliamos grėsmės Baltijos jūrai, jos regiono gamtai bei gyventojams? Tik tiek: parengiamieji darbai pradiniuose dujotiekio taškuose jau įgauna pagreitį – vamzdynai artėja prie jūros krantų, kur bus nuleisti į dugną, į jį grimzta ir Lietuvos perspėjimai dėl galimos projekto ekologinės žalos.

Birželio 26 d. „Belorustoday.ru“ pranešė, jog Minske pirmasis šalies vicepremjeras Vladimiras Semaška oficialiai pareiškė, kad Baltarusija galutinai apsisprendė pasirinkti naujajai atominei elektrinei rusišką reaktorių VVR–1000. Anot pareigūno, saugumo prasme tai vienas patikimiausių reaktorių pasaulyje, jis priklauso 3+ kartai, o ketvirtoji karta rinkoje atsiras tik po 20 metų.

Mintys įkurti „dujų OPEC“ buvo pradėtos viešai reikšti jau prieš keletą metų. Dar 2002-aisiais buvęs Rusijos prezidentas, o dabar ministras pirmininkas Vladimiras Putinas siūlė sukurti „Eurazijos dujų sąjungą“, bet šie jo žodžiai didesnio atgarsio nesulaukė. Vienintelis Iranas atsiliepė, tačiau derybos buvo labai pasyvios.

Naujienos, kad Kinija pasivijo Japoniją, kaip antrą pagal dydį pasaulio ekonomiką, nebuvo staigmena.

Maskva neketina kalbėtis su Gruzijos prezidentu M. Saakašviliu.

Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) pranešėja politikos klausimais Sinika Hurskainen  rugpjūčio 23 d.  Baltarusijos Nacionalinio susirinkimo Atstovų Tarybos pirmininko pavaduotojui Viktorui Guminskiui  pasakė, kad į Baltarusijos Respubliką atvyko norėdama „surinkti daugiau informacijos, per susitikimus aptarti, kas vyksta valstybėje“.

Net vizito išvakarėse Rygos mero Nilo Ušakovo spaudos sekretorė Ana Kononova prisipažino, kad Jurijaus Lužkovo viešnagės programa dar nesuderinta.

Praeitą savaitę Rusijos ir Armėnijos prezidentai Dmitrijus Medvedevas ir Seržas Sarkisianas pasirašė protokolą, pratęsiantį 1995 m. dvišalę gynybos sutartį. Jame yra keli svarbūs niuansai.

2003 m. gegužės 1 d. tuometinis Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas V. Bušas paskelbė apie karinių operacijų Irake pabaigą.

Aleksandras Lukašenka laikomas paskutiniu Europos diktatoriumi, tačiau jo, kaip Baltarusijos prezidento, dienos gali būti suskaičiuotos.