Kovo 4 d. Rusijoje įvyks prezidento rinkimai. Jų nugalėtojas yra beveik aiškus – tai dabartinis šalies premjeras V. Putinas. Nedidelė intriga yra tik ta, ar jis pasieks pergalę jau pirmajame rinkimų ture. Šiandieninių neramių nuotaikų Rusijoje fone tokia įvykių eiga galėtų tapti papildomu destabilizacijos momentu.

Rašant apie taip vangiai besiplėtojantį opozicinį pakilimą Rusijoje, prisimena kadaise K. Donelaičio „Metuose“ išguldytos eilutės apie rudens darbus: „...ratas ant ašies girgždėdamas sukasi sunkiai...“ Iš tiesų, tik chaotiškas protesto sujudimas iškart po Dūmos rinkimų gruodžio 4-ąją leidžia pajusti, kad Rusijoje bręsta galinga revoliucija, nukreipta prieš valdžios monolitą.

Europos biurokratai vis labiau atsilieka nuo geopolitinės šiuolaikinio pasaulio dinamikos. Kol JAV ir Kinija plečia savo įtakos sferas Ramiojo vandenyno regione, o Rusija bando kurti eurazijinį bloką, Europos Sąjunga faktiškai iškrito iš didelių geopolitinių žaidimų, savo iniciatyva apribodama išorinių savo įtakos ribų plėtrą ir susikoncentruodama į vidinį politinių ir ekonominių įgaliojimų perskirstymą.

Apie Kirgiziją neretai kalbama kaip apie šalį, kurioje susikerta skirtingų valstybių interesai. Dėl įvairių priežasčių ši Vidurinės Azijos respublika pastaraisiais metais neretai atsidurdavo dėmesio centre. Pavyzdžiui, šioje šalyje per paskutinius septynerius metus net du kartus valdžia keitėsi revoliucinio perversmo keliu. 2005 metais įvyko vadinamoji „Tulpių revoliucija“, buvo nuverstas ilgametis šalies vadovas Askaras Akajevas.

Ukraina vėl prie naujo energetinio karo su Rusija ribos. Iki Naujųjų metų Kijevui ir Maskvai nepavyko suderinti 2013-ųjų dujų tiekimo sutarties, o sausio 17 d. vykęs eilinis derybų raundas taip pat baigėsi nesėkme. Bet nuolatinė Kijevo ginčų su „Gazprom“ byla šįkart turi gilesnę politinę potekstę, kuri rodo, kad Ukraina pateko į izoliacinę aklavietę.

Aktyvus diskursas apie ekonominę posovietinės erdvės integraciją Muitų sąjungos, Vieningosios ekonominės erdvės, o dabar jau ir Eurazijos sąjungos sukūrimo rėmuose tik didėja. Baltarusijos Respubliką šie procesai liečia betarpiškai. Šio darbo tikslas – išsiaiškinti pagrindinius prioritetus ir oficialiojo Minsko integracijos priežastis, analizuojant Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos straipsnį „Apie mūsų integracijos likimą“ laikraštyje „Izvestija“.

Sausio pradžioje pasaulio žiniasklaida šykščiai užsiminė, kad teismas Stambule pratęsė turkų atsargos generolo Ilkero Bashbuto suėmimą: jis kaltinamas rengęs sąmokslą ir siekęs nuversti premjero Recepo Tayyipo Erdogano (Redžepo Taypo Erdoano) vyriausybę. I. Bashbutas – aukščiausio rango kariškis vadinamojoje „Ergenekono“ byloje, kurioje įtariamieji skaičiuojami šimtais.

Lietuvos ir Ukrainos užsienio reikalų ministerijų atstovai sausio 30 dieną Kijeve, Ukrainoje, dalyvavo bendrose konsultacijose, per kurias lietuviai pasidalijo pirmininkavimo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) patirtimi.

Darosi vis aiškiau, kad tai, kas prasidėjo 2008 metų pabaigoje, nebuvo paprastas ekonomikos nuosmukis. Nors praėjo beveik ketveri metai nuo krizės pradžios, buvusios stiprios ekonomikos negali atsigauti, netgi turtingiausių valstybių ekonomikas silpnina tam tikri veiksniai.

Tiek Europos Sąjunga (ES), tiek Jungtinės Valstijos didina spaudimą Baltarusijos režimui, kuriame gausu žmogaus teisių pažeidimų, nepagarbaus elgesio su politiniais kaliniais ir naujų įstatymų, ribojančių interneto laisvę.

Įsigaliojo Lietuvos Respublikos ir Estijos Respublikos susitarimo dėl Šengeno vizų išdavimo pakeitimas.

Nusivylę rumunai išėjo į gatves sostinėje Bukarešte ir kituose didesniuose miestuose, o jų ginklas – daugybė nuoskaudų. Valdžios pareigūnai bando raminti, tačiau demonstrantai išplito visoje šalyje.

Rusija nepatenkinta, kad Vilnius siekia, jog, pradėjus įgyvendinti supaprastintą judėjimą per Rusijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities valstybės sieną, susitarimo veikimas būtų pritaikytas Lietuvos teritorijai, kuri ne didesnė nei 30–50 kilometrų nuo sienos.

Dviejų didžiulių autoritarinių režimų 2012 metais laukia lyderių kaita ir tai, ko gero, jau nieko nebestebina.