Nemaža dalis pinigų, kuriuos generuoja Rusijos ekonomika, pačioje Rusijoje neužsibūna ir tai nėra jokia paslaptis. Yra keletas būdų ištekinti pinigus iš šalies. Vienas jų – patikėti juos ofšorinėse zonose registruotoms kompanijoms ar užsienio bankams.

Balandžio pradžioje įvykęs Turkijos prezidento Abdullah Gülo (Abdula Giulo) ir gausios jį lydinčios delegacijos vizitas į Lietuvą turėjo svarbią reikšmę ne tik dvišalių santykių, bet ir artėjančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungoje kontekste. Vilnius šiandien dairosi tam tikrų temų, kurios galėtų tapti svarbiausiais artėjančio Lietuvos pirmininkavimo akcentais. Turkija ir jos narystės Europos Sąjungoje siekis gali tapti vienu iš tokių akcentų.

Šiandien vis didesnis dėmesys skiriamas geopolitiniam susivienijimui BRICS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika). Nors formaliai tai nėra nei reali politinė ar ekonominė sąjunga, nei tarptautinė organizacija, o šiam susivienijimui apibrėžti vartojamą trumpinį 2001 metais pasiūlė agentūra „Goldman Sachs“, kalbėdama apie sparčiausiai augančias pasaulio ekonomikas (...), BRICS vis dažniau aptariamas kaip realiai egzistuojantis tarptautinės politikos subjektas.

Nustatyti šiandien tikrąją Lietuvos ir Lenkijos santykių padėtį nėra lengva. Bendrai sutariama, kad šių santykių plotmėje susikaupė daug neišspręstų problemų ir įsisenėjusių skaudulių, kurie liečia tautinių bendruomenių (lenkų Lietuvoje ir lietuvių Lenkijoje) gyvenimą.

Neseniai portale „Geopolitika.lt“ buvo publikuotas straipsnis, kuriame kalbama apie „istorinį Ukrainos momentą“ [http://www.geopolitika.lt/?artc=5901], o tiksliau – šansą priartėti prie Europos Sąjungos, o gal net ir padaryti realų žingsnį link narystės joje. Nekartojant šiame straipsnyje išsakytų minčių norėtųsi kiek plačiau panagrinėti, kokios problemos yra Ukrainai aktualios šiandien ir kokius geopolitinius pokyčius galėtų lemti hipotetinė Ukrainos narystė ES.

Nuo praeitų metų pabaigos, suėjus susitarimo terminui, Rusija nutraukė Azerbaidžane esančios Gabalos radiolokacinės stoties eksploataciją. Nors Maskva norėjo pratęsti susitarimą su Baku dėl stoties darbo iki 2025 metų, Azerbaidžanas pareikalavo pernelyg aukštos nuomos kainos. Intensyvios derybos nedavė jokių rezultatų, tad Rusijai teko atsisakyti šio savo karinės infrastruktūros objekto.

Nors įvykiai Malyje (valstybė Vakarų Afrikoje) ir gali atrodyti kaip lokalaus pobūdžio konfliktas, iš tikrųjų turi plačią geopolitinę reikšmę. Apie Malio konfrontaciją verta kalbėti kaip apie precedentą, rodantį realius pavojus, kurie tampa vis aktualesni ne tik Afrikos žemynui, bet ir kitoms pasaulio dalims.

Praėjusiais metais atrodė, kad apie Izraelį ir Palestiną neteks daug kalbėti, kad Artimųjų Rytų temoje viską užgoš įvykiai Sirijoje ir naujienos, susijusios su vadinamojo Arabų pavasario pasekmėmis. Tačiau metų pabaigoje pasaulio dėmesys vėl buvo prikaustytas prie Izraelio ir Palestinos konflikto paaštrėjimo, taip pat prie Palestinos bandymų įtvirtinti savo valstybingumą Jungtinėse Tautose. Šiame straipsnyje ir bus bandoma apžvelgti minėtus įvykius.

Pasibaigę metai Baltarusijoje parodė, kad autoritarinis šios kaimyninės šalies režimas kol kas išlaiko savo stabilumą. Opozicijos jėgoms nepavyko pasiekti kokių nors reikšmingų situacijos šalies viduje pokyčių.

Išmaniosios gynybos (smart defence) koncepcija yra gana nauja, nors ekspertai teigia, kad joje panaudoti principai vienaip ar kitaip aptariami jau nebe pirmus metus. Bet kurio atveju dėmesys šiai gynybinių pajėgumų optimizavimo koncepcijai yra svarbus, nes šiuo metu išmaniąją gynybą galima pavadinti pagrindine Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) filosofija, kuria bent jau artimiausią dešimtmetį bus siekiama vadovautis.

Besibaigiantys metai atskleidžia naujas tendencijas Rusijos politiniame gyvenime. Tikėtina, kad šios tendencijos nulems pokyčius, kurie bent jau artimiausiu metu bus aktualūs Rusijos valdžios struktūroms. Kalbame pirmiausia apie kelis garsius korupcijos skandalus, kurie gana netikėtai sudrebino valdantįjį elitą.

Įvertinti Rusijos ir NATO sąveiką nėra lengva dėl jos dvilypumo. Viešojoje Rusijos erdvėje į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją žiūrima dažniausiai įtariai arba net priešiškai. NATO kaip „priešo“ vaizdas yra paveldėtas dar iš sovietmečio. Ir iš tikrųjų, Rusijoje mažai kas daroma, kad šis vaizdinys keistųsi.

Rusijoje spalio 20 ir 21 d. vyks rinkimai. Tiesa, apie juos greičiausiai mažai kas girdėjo ne tik užsienyje, bet ir pačioje Rusijoje. Be to, šių rinkimų rezultatai kol kas nežada jokių permainų nei politiniame, nei visuomeniniame šalies gyvenime. Tačiau žmonės, organizuojantys šiuos rinkimus, tiki, kad tai gali būti naujas kovos prieš esamą Rusijos valdžią etapas.

Antroji ir trečioji pasaulio ekonomikos susipešė dėl kelių salų Rytų Kinijos jūroje. Taip galima būtų apibūdinti Kinijos ir Japonijos konflikto aplinkybes. Šioje konfliktinėje situacijoje dalyvauja ir Kinijai artimas Taivanas, kuris irgi reiškia pretenzijas į ginčytinas Senkaku (kinų pavadinimas – Diaoyu) salas. Šis konfliktas, išaugęs į ganą rimtą konfrontaciją, turi ne tik akivaizdžiai matomas, bet ir užslėptas reikšmes.

Vienoje senoje reklamoje teigiama, kad „įvaizdis yra viskas“. Šią frazę tenka prisiminti ir stebint Rusijos prezidento Vladimiro Putino dalyvavimą įmantriose ryšių su visuomene akcijose. Naujausiu tokiu neprotokoliniu Rusijos prezidento pasirodymu tapo jo skrydis deltaplanu, rodant sezoninės migracijos kelią jauniklėms sibirinėms gervėms.

Dėmesys Rusijos Šiaurės Kaukazo regionui neslūgsta. Procesai, verdantys šiame regione, rodo, kad iki tikros taikos ir stabilumo ten yra dar gana toli. Keli paskutiniai įvykiai byloja, kad įtampa Šiaurės Kaukaze artimiausiu metu greičiausiai tik augs. Kalbant vaizdingai, galima teigti, kad pavieniai destabilizuojančio pobūdžio įvykiai spaudžia regiono įtampos spyruoklę, kuri galiausiai gali išsitiesti naujo ginkluoto konflikto pavidalu.

Nežinia, ar rusų pankroko grupė „Pussy Riot“ paliks kokį nors pėdsaką muzikos pasaulio istorijoje, bet į Rusijos politinio pasipriešinimo esančiam režimui istoriją šis jaunų merginų kolektyvas savo vardą jau įrašė. Grupės surengtas pasirodymas tiesiog suskaldė Rusijos visuomenę, kartu tai tapo rimtu išbandymu Maskvai – jos politinei ir teisminei sistemai.

Dura lex, sed lex (įstatymas griežtas, bet tai įstatymas), – sakė senovės romėnai. Tą patį šiandien gali sakyti Rusijos gyventojai. Ypač daug nuogąstavimų sukėlė paskutinės įstatymų leidėjų iniciatyvos. Prieš išeidamas vasarą ilsėtis Rusijos parlamentas spėjo priimti kelis kontroversiškus įstatymus, kurie sukėlė didelį rūpestį valdžios oponentams.

Mažas lėktuvas slapta kerta Lietuvos ir Baltarusijos sieną, priartėja prie Minsko, Baltarusijos teritorijoje nuleidžia desantą žaislinių meškiukų su atsišaukimais prieš žodžio laisvės suvaržymus ir taip pat slaptai grįžta į Lietuvos teritoriją. Akcijos vykdytojai – švedai, jie vėliau noriai pateikia įvairias skrydžio smulkmenas ir jo vykdymo įrodymus. Baltarusijos pusė viską neigia (jokio lėktuvo, jokio sienos pažeidimo).

Rusijos valdžia mėgsta kartkartėmis vis pagąsdinti savo visuomenę numanomomis ar įsivaizduojamomis karinėmis grėsmėmis. Pavyzdžiui, Maskva gan priešiškai žiūri į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO), nors su ja palaiko gana aktyvius ryšius. Tokioje situacijoje vertėtų pakalbėti ne tik apie (numanomus) Rusijos priešininkus (priešus), bet ir apie potencialius sąjungininkus, kurie turėtų palaikyti ją sunkią akimirką.

Egiptas šiandien primena kunkuliuojantį katilą. Trapus šios šalies stabilumas po prezidento Hosnio Mubarako nuvertimo visą laiką išbandomas politinės kovos priemonėmis, o per Arabų pavasario įvykius išgarsėjusi Tahriro aikštė Kaire vis dar atlieka pilietinio protesto arenos funkciją. Rašant apie Egiptą šiandien tegalima pirmiausia mėginti fiksuoti momentinę situaciją, kurį gali gana greitai pasikeisti.

NATO šalys planuoja išvesti savo karines pajėgas iš Afganistano iki 2014 metų pabaigos, tačiau tai neramina Rusiją. Nors Maskva gan priešiškai žiūri į Šiaurės Atlanto aljansą, NATO pajėgų pasitraukimas iš regiono gali reikšti rimtą galvos skausmą Rusijai ir jos partneriams iš kai kurių Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalių. Pasirodo, Maskvos požiūriu, NATO ne visada yra blogai.

Rusijoje pasibaigė karštas ir neramus rinkimų laikotarpis, valdžios sumanyta rokiruotė įvyko – Vladimiras Putinas vėl tapo šalies vadovu, o buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas užėmė ministro pirmininko postą.

Pastarųjų metų Rusijos geopolitiniuose žaidimuose Padniestrės korta beveik nebuvo traukiama. Net kai 2008 metais Maskva pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, nepripažintai Padniestrės Moldovos Respublikai (PMR) buvo leista suprasti, kad šis precedentas kol kas neturės didesnės reikšmės jos likimui.

Kosmoso tyrinėjimai turi Rusijai labai svarbią ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę. Pirmojo žmogaus kosmose – Jurijaus Gagarino – skrydis yra vienas iš istorinių šiandieninės Rusijos ramsčių, kaip ir, pavyzdžiui, pergalė Didžiajame Tėvynės kare. Žinoma, visi šie laimėjimai pasiskolinti iš sovietmečio, tačiau jie padeda šiandieninei Rusijai palaikyti tam tikrą istorinį vientisumą, išgryninti dalykus, vertus pasididžiavimo.

Internetą galima vadinti reiškiniu, kuris keliais pastaraisiais dešimtmečiais labiausiai keitė šiuolaikinio pasaulio veidą. Verta kalbėti ir apie politinę interneto įtaką, o tiksliau – apie globalaus informacinio tinklo įtaką politiniams procesams. Neatsitiktinai akcentuojamas labai svarbus globalaus tinklo (World Wide Web) vaidmuo prieš metus praūžusiuose įvykiuose, kuriuos visi žino Arabų pavasario vardu.

Neretas pokalbis apie Ukrainą prasideda nuo klausimo – su kuo šiai šaliai būti ir į kurią pusę judėti? Šį klausimą lemia keli aspektai, kuriuos trumpai reikėtų priminti. Balansavimas tarp Europos ir Rusijos tapo Ukrainos strategija nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo, šios strategijos ji tvirtai laikėsi dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje: viena vertus, Kijevas rodė susidomėjimą galima europine integracija, kita vertus, pernelyg nenutoldavo nuo Rusijos.

Nėra didesnių abejonių, kad Lietuva yra informacinio karo lauke. Šiai karo lauko situacijai – jos analizei ir konstatavimui – buvo skirta pirmoji straipsnio dalis. Tačiau po konstatavimo kyla klausimas: „Ką daryti?“ Klausimas, be jokių abejonių, vertas ne vieno žmogaus, o visos ekspertų grupės (think-tank) apmąstymo. Tačiau tam tikras gynybinės strategijos gaires galima būtų pateikti jau dabar.

Jeigu kuri šalis nevykdo informacinio karo veiksmų, tai nereiškia, kad ji nedalyvauja jokiame informaciniame kare ir yra už kovos lauko ribų. Tokias šalis į informacinę konfrontaciją dažniausiai įtraukia kitos – agresyvesnės ir aktyvesnės valstybės. Žinoma, „nedalyvauti“ informaciniame kare galima, tačiau informacinės ir propagandinės agresijos ignoravimas vargu ar yra tinkama strategija.

Apie Kirgiziją neretai kalbama kaip apie šalį, kurioje susikerta skirtingų valstybių interesai. Dėl įvairių priežasčių ši Vidurinės Azijos respublika pastaraisiais metais neretai atsidurdavo dėmesio centre. Pavyzdžiui, šioje šalyje per paskutinius septynerius metus net du kartus valdžia keitėsi revoliucinio perversmo keliu. 2005 metais įvyko vadinamoji „Tulpių revoliucija“, buvo nuverstas ilgametis šalies vadovas Askaras Akajevas.

Globalioje ekonominėje erdvėje vyksta vaidmenų perskirstymas. Vakardienos lyderiai – JAV, Europos Sąjunga – susiduria su rimtais finansiniais sunkumais, praranda stabilumą ir savo pozicijas. Užtat didelį pakilimą išgyvena Kinija. Tarp naujų galimų pasaulio lyderių vis dažniau minima ir Indija. Yra ir dar viena šalis, galinti pretenduoti į labai aukštą poziciją ateities ekonomikoje – Brazilija.

Sovietų Sąjungos karinės pajėgos galėjo pasigirti savo bazėmis ne tik artimajame, bet ir tolimajame užsienyje. Tai buvo svarbus šaltojo karo elementas, atspindintis globalią sovietų stovyklos dvikovą su Vakarų pasauliu (iš esmės – su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis). Sovietų Sąjungos žlugimas tarp kitų klausimų iškėlė ir karinės infrastruktūros bei jos ateities klausimą.

Vasaros pabaigoje Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas atskleidė labai nemalonius statistinius duomenis. Pasak jo, per metus nelaimingų atsitikimų oro transporto srityje skaičius Rusijoje padvigubėjo, o tokių incidentų aukų skaičius per tą patį laikotarpį išaugo keturis kartus. Praėjus vos dviem savaitėms po šio S. Ivanovo pasisakymo ne tik Rusiją, bet ir visą sporto pasaulį sukrėtė tragedija: kildamas iš Jaroslavlio oro uosto sudužo lėktuvas, žuvo visa šio miesto „Lokomotyvo“ ledo ritulio komanda.

Rusijoje prasidėjo aktyvus politinis sezonas (tiek, kiek jis gali būti aktyvus šalyje, kur ant sugriautų demokratijos pamatų statoma autoritarinio pobūdžio valdymo sistema). Metų pabaigoje vyks rinkimai į šalies parlamentą – Dūmą, o kitais metais turėtų pasikeisti ir Kremliaus šeimininkas. Ne taip seniai Rusijos politinį lauką kiek sujudino žinia, kad dabartinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas net nebandys balotiruotis antrajai kadencijai ir paslaugiai užleis vietą Vladimirui Putinui.

Didžiausia Ukrainos dujotiekių sistemos renovacijos problema yra labiau susijusi ne su pačiu renovacijos procesu, o su klausimu, ar po jos atnaujinti padidinto laidumo dujotiekiai bus užpildyti dujomis. Ar dujos iš Rusijos vis dar bus pumpuojamos į Europą per Ukrainos teritoriją – opus klausimas Kijevui. Ukrainos dujotiekių sistema tampa didelio geopolitinio žaidimo objektu. Faktiškai tas žaidimas vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, o Maskva labai nemėgsta pralaimėti.

Prieš 20 metų Rytų Europoje vyko didžiuliai geopolitiniai pokyčiai: 1991 m. galutinai sugriuvo Sovietų Sąjunga. Šios griūties (paskutinio jos etapo) pradžią galima susieti su tragiškais Sausio 13-osios įvykiais Vilniuje, o sovietinės imperijos subyrėjimo apoteoze tapo rugpjūčio mėnesio pučas Maskvoje. Šiandien verta pasižiūrėti į dvidešimties metų senumo įvykius ir per tą laikotarpį nueitą kelią iš istorinės perspektyvos.

Žiūrint į istorinę perspektyvą lengva pastebėti, kad aktyviau apie informacinius karus pradėta kalbėti maždaug prieš du dešimtmečius. Sunkiau pasakyti, kada informaciniai karai tapo akivaizdžia realybe, tačiau šiandien, ko gero, nėra pagrindo kvestionuoti informacinės agresijos realumo.

Ar Kalnų Karabache gali vėl lietis kraujas? Azerbaidžanas yra įsitikinęs, kad taip. Apie naujo karo Kalnų Karabache, t. y. tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, neišvengiamumą birželio pradžioje kalbėjo Azerbaidžano gynybos ministerijos spaudos tarnybos vadovas Eldaras Sabiroglu. Jis apkaltino Armėniją nuolat sabotuojant derybas dėl šio įsisenėjusio konflikto sureguliavimo. Tai, E. Sabiroglu manymu, veda prie vienintelio sprendimo – anksčiau ar vėliau konfliktas bus išspręstas jėga.

Šiandien Rusijoje mėgstama kalbėti apie santykių „perkrovimą“. Tiesa, pirmieji šį terminą pavartojo JAV diplomatai, bandydami apibrėžti naujas bendradarbiavimo su Maskva gaires. Vėliau, po tragiškos Lenkijos prezidento žūties per lėktuvo katastrofą Katynėje (prie Smolensko), prasidėjo Rusijos santykių su Varšuva „perkrovimas“. Galima įtarti, kad, nors apie tai kol kas ir nekalbama oficialiai, vyksta ir tam tikras Rusijos ir Baltijos šalių santykių „perkrovimas“.

Atėjęs į valdžią Baltarusijoje 1994 metais, Aleksandras Lukašenka „socialinį stabilumą“ padarė vizitine savo režimo kortele. Nuo 1996 metų, kai išryškėjo ir pradėjo gilėti autoritarinės valdymo tendencijos, jis šalies visuomenei pasiūlė labai paprastą sandorį – sąlyginę buities gerovę mainais už laisvės suvaržymą, demokratinių procedūrų naikinimą bei neribotą savo valdžios stiprinimą.

XXI a. civilizuotame pasaulyje labiau priimtina kalbėti apie pilietinę negu apie tautinę tapatybę. Ir vis dėlto tautiškumo, tautinės atminties principas tebegalioja ir kai kuriose visuomenėse atlieka labai svarbų vaidmenį, o vadinamoji „tautinė įtampa“ neretai tampa konfliktų priežastimi. Rusija, turinti milžinišką teritoriją, yra absorbavusi daug tautų, tad tautinės nesantaikos problematika šiai šaliai yra gana opi, ypač tokiame neramiame regione kaip Šiaurės Kaukazas.

Įtampa ir nepasitenkinimo jausmas tarp Lenkijos ir Lietuvos vis auga. Po neišspręsto vardų ir pavardžių rašybos klausimo bei skandalo dėl dvikalbių lentelių Šalčininkų rajone dar vienu dvišalių santykių dirgikliu tapo kovo mėnesio viduryje priimtas naujasis Švietimo įstatymas, praplečiantis lietuvių kalbos vaidmenį tautinių mažumų mokyklose.

Rašant apie Rusiją, nacionalizmas tampa viena „prakeiktųjų“ temų – temų, prie kurių nuolatos tenka grįžti. Jau ne vienus metus aš pats kartkartėmis nagrinėju šį reiškinį, todėl pradėsiu straipsnį nuo bendrų pastebėjimų, kuriuos vėliau detalizuosiu. Šiandien agresyvus rusiškas nacionalizmas tapo rimtu galvos skausmu Rusijos valdžiai.

Energetinis saugumas –  vienas svarbiausių aspektų kompleksinėje valstybės saugumo šiuolaikiniame pasaulyje sampratoje. Baltarusijoje šis aspektas yra susijęs ne tik su tiesioginiu valstybės saugumu, bet ir su valdančiojo režimo stabilumu. Tai ypač aktualu dabar, kai Aleksandras Lukašenka, norisi tikėtis, galutinai prarado Europos pasitikėjimą.

Politinės ir visuomeninės jėgos, atsidūrusios Rusijoje už aktyvios politinės arenos ribų, ieško kelių įsitraukti į kovą dėl valdžios. Tai padaryti nėra lengva, nes Kremlius diktuoja labai griežtas žaidimo taisykles. „Valdžios vertikalė“, arba, paprastai tariant, autoritarinė valdymo sistema, kuri yra susiformavusi šiandieninėje Rusijoje, neleidžia improvizuoti. Visi vaidmenys jau yra paskirstyti.

2004 metai buvo vieni reikšmingiausių naujausioje trijų Baltijos šalių istorijoje. Tais metais Lietuva, Latvija ir Estija tapo visavertėmis NATO ir Europos Sąjungos narėmis. Galima sakyti, kad tai buvo simbolinis sugrįžimas į „tikrąją Europą“ – ne geografine, o politine ir ekonomine prasme. Tačiau ar tai tikrai buvo visavertis grįžimas į kadaise dėl sovietinės okupacijos prarastą europinę šeimą? Šiandien vienareikšmiai atsakyti į šį klausimą gana sunku.

Nuo tariamo stabilumo iki realaus nestabilumo – mažiau negu vienas žingsnis. Tai šiemet parodė įvykiai Kirgizijoje, vėl atkreipę dėmesį į Centrinės Azijos regioną. Ši respublika ne vienintelė gyveno ir, ko gero, tebegyvena tariamo stabilumo būsenos. Tą patį galima pasakyti ir apie Tadžikistaną, kurio posovietinėje istorijoje žioji pilietinio karo (1992–1997) žaizda.

Prieš dvejus metus, 2008 m. rugpjūčio 26 d., Rusija, pajutusi savo jėgą po „pergalingo“ penkių dienų karo prieš Gruziją ir apatiškos Vakarų reakcijos į tai, leido sau įgyvendinti dar vieną politinę avantiūrą. Tądien Maskvoje oficialiai pripažinta separatistinių Gruzijos teritorijų – Abchazijos ir Pietų Osetijos – nepriklausomybė. Nors šis žingsnis primena avantiūrą, vargu ar tai buvo spontaniškas sprendimas. Maskva žinojo, ką daro.

Nors Rusijos prezidento rinkimai vyks tik 2012 metais, jau prabilta apie neoficialiai prasidėjusią rinkiminę kampaniją. Atrodo, kad į šiuos rinkimus gali grįžti intriga, kurios esmė – ar Dmitrijus Medvedevas sutiks „grąžinti“ postą Vladimirui Putinui, ar viskas pasibaigs žūtbūtine kova tandemo viduje? Ieškant atsakymo į šį klausimą vertėtų įdėmiau pasižiūrėti į kai kuriuos Rusijos politinio gyvenimo procesus.

Prieš kelerius metus viename mažame Čekijos miestelyje mačiau reklaminį plakatą rusų kalba, siūlantį „vizas į buvusios NVS šalis“. Matyt, plakato autoriai supainiojo Nepriklausomų Valstybių Sandraugą su Sovietų Sąjunga. Kita vertus, šioje klaidoje galima aptikti ir tam tikros tiesos. Šiandien NVS yra labiau amorfinė negu realiai egzistuojanti organizacija – savotiška geopolitinė šmėkla.

Tarp gausybės geopolitinio diskurso temų, susijusių su Krymo pusiasaliu, ne paskutinę vietą užima Krymo totorių problema. Tiesa, dėmesys jai dažniausiai būna kur kas menkesnis nei, pavyzdžiui, Rusijos Juodosios jūros laivyno problematikai ar prorusiškam separatizmui (kartkartėmis paaštrėjanti Krymo grąžinimo Rusijai tema). Tačiau šiandien Krymo totorių klausimas tebėra aktuali problema, kurios Ukraina nesugebėjo išspręsti per beveik du nepriklausomybės dešimtmečius.

Moldova – dar viena šalis, siekianti ištrūkti iš Rusijos traukos lauko. Savo kelyje ji susiduria su tais pačiais sunkumais kaip ir daugelis posovietinių respublikų.

Pažiūrėjus į politinę Rusijos areną atrodytų, kad opozicinių jėgų joje netrūksta, tačiau nė vienos iš šių jėgų vaidmuo nėra ir, tiesą sakant, negali būti esminis. Tam yra keletas priežasčių. Visų pirma per pastarąjį dešimtmetį Rusijoje buvo įgyvendinamas autoritarinės valstybės modelis (tokie terminai kaip „suvereni demokratija“ ir „valdžios vertikalė“ – tik eufemizmai, prastai pridengiantys rusiškos politinės sistemos esmę).

Vadinamasis Jugoslavijos karas šiandien prisimenamas nedažnai. Pirmąsias naujienų pozicijas užima kiti – šviežesni ir aktualesni – konfliktai. Jugoslavijos karas jau yra istorijos dalis. Tačiau nepamirškime, kad tai yra naujausiosios istorijos įvykiai. Ko gero, dar ne visos šio karo žaizdos užgijo. Sakyčiau, kad ir pats karas buvo viena didžiulė žaizda Europos kūne. Kiek ilgai bus jaučiamos jo pasekmės – nesiryžtu prognozuoti. Be abejonių, įvykiai Balkanuose dar ilgai teiks peno apmąstymams.

„Šaltasis karas“, „ginkluotės varžytuvės“, „geležinė uždanga“ – atrodytų, tokie žodžių junginiai liko praeityje. Šie reiškiniai dabar turėtų dominti tik istorikus, tačiau taip pat nereikėtų pamiršti, kad istorija kartais apibūdinama kaip spiralė, galinti atvesti mus į tą patį (ar panašų) tašką, iš kurio, atrodytų, jau buvome išėję ir grįžti neplanavome. Tikrai, jau atrodė, kad Rytų ir Vakarų priešprieša Europoje, žlugus Sovietų Sąjungai ir kariniam Varšuvos blokui, yra nebeaktuali.

Prezidento rinkimai Ukrainoje įvyko. Sunkią kovą dėl šalies prezidento kėdės laimėjo Viktoras Janukovyčius, vos kelių procentų persvara įveikęs savo oponentę Juliją Timošenko. Pastaroji vis dar nepripažįsta pralaimėjimo. Ji ir jos partija ruošiasi apskųsti rinkimų rezultatus teisme, tačiau vargu ar tai ką nors gali pakeisti. Visi tarptautiniai stebėtojai patvirtino, kad rinkimai Ukrainoje praėjo be didesnių pažeidimų, buvo laisvi ir demokratiški.

„Krizė“ – pastaruoju metu vienas populiariausių žodžių viešojoje erdvėje. Ekonominis sunkmetis, prasidėjęs JAV, palietė visą pasaulį. Žinoma, kai kurių šalių ekonomikai pavyko išvengti jos įtakos – pavyzdžiui, uždarai totalitarinei Šiaurės Korėjai. Tiesa, Pchenjanui dėl to nėra lengviau. Ko gero, ekonominis sunkmetis, kuris šiuo metu purto pasaulį, daugumai Šiaurės Korėjos gyventojų pasirodytų visiškai nebaisus. Kur kas sunkesnė ir gilesnė krizė šioje šalyje tęsiasi jau seniai.

Šiandieninę Turkmėniją galima apibrėžti labai paprastai – tai šalis, turinti įspūdingus dujų išteklius, tačiau dauguma jos gyventojų gyvena baisiame nepritekliuje. Šios šalies valdantysis režimas įkūnija net ne autoritarinės ar totalitarinės valdžios, o greičiau klasikinės Rytų despotijos pavyzdį. Kitaip sakant, iš visų posovietinių respublikų ši galbūt mažiausiai pažengė demokratinių žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimo keliu, net, ko gero, parodė stulbinantį regreso pavyzdį. Menki ir silpni demokratijos daigai čia buvo visiškai sutrypti dar 1992–1993 metais.

Nuo šių metų rugpjūčio 1 dienos Šiaurės Atlanto aljansui vadovauja Andersas Foghas Rasmussenas. Jis šiame poste pakeitė Jaapą de Hoopą Schefferį, kuris ėjo NATO generalinio sekretoriaus pareigas nuo 2004 metų. A. F. Rasmussenas yra gana neblogai žinomas politinis veikėjas, jis ilgą laiką buvo Danijos ministras pirmininkas. Svarbiausias klausimas, susijęs su naujojo generalinio sekretoriaus asmenybe, būtų toks: ar jo atėjimas į šį postą ką nors pakeis NATO strategijoje ar principuose?

Situacija Šiaurės Kaukaze yra stabili, separatistinis ir radikalus musulmoniškas pasipriešinimas iš esmės yra pažabotas; išpuolių kartais pasitaiko, tačiau juos vykdantys kovotojai yra išsklaidyti ir greitai bus sunaikinti galutinai; į Čečėniją „pagaliau atėjo taika“ – tokių ir panašių pareiškimų kartkartėmis galima išgirsti iš atsakingų Kremliaus pareigūnų.

Viena iš esminių Lietuvos Respublikos Prezidento funkcijų, nustatytų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, yra pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimas ir jos vykdymas (LR Konstitucijos 84 straipsnis). Ne taip seniai kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus pasižymėjo aktyviais veiksmais, dalyvavo sprendžiant sudėtingas situacijas posovietinėje erdvėje.

Tarp vadinamųjų Rusijos patriotų populiarus posakis, kad Rusija turi tik du sąjungininkus – kariuomenę ir laivyną. Šis posakis, nors ir nėra naujas, atspindi šiuolaikinės rusiškos propagandos principus – virtualų gyvenimą tarp potencialių priešų, tik ir svajojančių „pavergti Rusiją“, „primesti jai savo valią“ ar tiesiog „ją užgrobti“.

„Baltarusija neprekiauja draugyste su Rusija. Mes – broliškos tautos, mes – viena tauta“, – taip Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka kalbėjo per savo šalies Nepriklausomybės dienos minėjimą liepos 3-iąją. Kartu jis netikėtai prabilo ir apie politikos „daugiavektoriškumą“ bei neteisingus šio principo interpretavimus.

Į klausimą, kokia yra Azerbaidžano politikos orientacija – rytietiška ar vakarietiška, atsakyti nėra paprasta. Dauguma buvusių sovietinių respublikų tebėra Maskvos įtakos zonoje, tik kai kurios iš jų pasirinko vakarietišką raidos kelią. Yra pavyzdžių, kai ginčas dėl dominuojančios – prorusiškos ar provakarietiškos – orientacijos šalies viduje tęsiasi iki šiol (tai vyksta ir Ukrainoje).

Tema apie Ukrainos integracijos į Šiaurės Atlanto aljansą perspektyvą nėra nauja. Pretekstu dar kartą grįžti prie jos tapo praeitą savaitę Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto surengta apskritojo stalo diskusija „Euroatlantinė Ukrainos perspektyva po NATO viršūnių susitikimo“.

Greitai sueis dveji metai nuo „bronzinės nakties“ įvykių Estijoje, kai 2007 metų balandžio 26–28 dienomis didelė jaunuolių grupė sukėlė masinius neramumus. Viskas prasidėjo nuo protesto akcijos prieš paminklo sovietų kariams, kuris žmonių buvo vadinamas Bronziniu kariu, ir po juo palaidotų karių palaikų perkėlimą iš miesto centro į Karių kapines.

Tarp pasaulio taškų, kur rusena ilgamečiai konfliktai, ko gero, ypač išskirtinas Korėjos pusiasalis. Čia yra dvi šalys – dvi Korėjos, kurios žiūri viena į kitą kaip į veidrodį, tiesa, reikėtų patikslinti – kaip į kreivą veidrodį. Šios dvi šalys, nors tauta viena, atstovauja skirtingiems raidos modeliams, skirtingoms ideologijoms, skirtingai geopolitinei orientacijai.

Žodis „įpėdinis“ politiniame diskurse tapo ypač populiarus prieš Rusijos prezidento rinkimus 2008 metais. Visi laukė, ką gi kaip savo darbų tęsėją įvardins Vladimiras Putinas? Beje, pats antrasis Rusijos prezidentas ilgą laiką tikino, jog jokio įpėdinio nebus, tačiau galiausiai valdžia buvo „perduota“ gana tikslingai. Rusijos prezidentu tapo Dmitrijus Medvedevas, ir vargu ar jis laimėtų rinkimus, jei nebūtų paties V. Putino palaimintas užimti aukščiausiąjį šalies postą.

2009 metų vasario 4 dieną Maskvoje Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) šalių atstovai pasirašė susitarimą dėl Kolektyvinių operatyvaus reagavimo pajėgų (KORP) formavimo. Kai kurie ekspertai vienareikšmiškai įvertino šį įvykį kaip dar vieną Maskvos žingsnį formuojant atsvarą NATO. Pagrindinė KORP sukūrimo iniciatorė buvo Rusija.

Tilto vaizdinys dažnai vartojamas dviejų skirtingų subjektų santykiams apibūdinti. Tiltas gali būti ir nutiestas, ir sugriautas. Kai tiltas sugriaunamas, tarp subjektų lieka praraja, kurią įveikti labai sunku. Sugriuvusį tiltą, kuris per tarpeklį jungė dvi valstybes, atstatyti galima gana lengvai. Tačiau kaip tarp dviejų šalių atstatyti „santykių tiltą“, dažniausiai tiksliai nežino niekas.

Rusijos propaganda mėgsta peikti „prakeiktą praeito amžiaus dešimtą dešimtmetį“, kai šalyje buvo sunki kriminogeninė situacija ir įvairiausio plauko banditai tapdavo naujojo gyvenimo šeimininkais. Panašų sunkų periodą po Sovietų Sąjungos žlugimo vienaip ar kitaip išgyveno visos posovietinės šalys.

Po tragiškų 2001 metų rugsėjo 11 dienos įvykių JAV tikriausiai nebeliko žmonių, kurie nebūtų girdėję „Al Qaeda“ pavadinimo. Kaip tik ši teroristinė organizacija siejama su lėktuvų ataka prieš Pasaulio prekybos centro dangoraižius ir Pentagono pastatą. Atsakydamos į šiuos išpuolius JAV pradėjo karinę operaciją Afganistane. Tačiau ar kalbėdami apie „Al Qaeda“ galime tiksliai pasakyti, kas tai per organizacija? Šiuo klausimu randame nemažai nuomonių.

Šiais metais Rusija ir vėl buvo vienu pastebimiausių žaidėjų Rytų Europos regione. Iš tikrųjų – nieko nuostabaus, nes būtent ši šalis bando prisiimti regiono lyderės vaidmenį. Toks siekis atsirado iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai Maskva siekė iš naujo suburti aplink save subyrėjusios imperijos dalis (tada buvo surinkta Nepriklausomųjų Valstybių Sandrauga, kuri formaliai egzistuoja iki šiol).

Lapkričio 18 dieną Armėnijos užsienio reikalų ministras Edvardas Nalbandianas Vilniaus universitete skaitė paskaitą „Saugumas Pietų Kaukaze: Armėnijos perspektyva“ („Security in South Caucasus: Armenian Perspective“). Paskaitoje jis išdėstė savo šalies strategiją formuojant santykius su kaimynais – šioje srityje Jerevanas turi daug problemų.

Sankt Peterburgo fenomenas Rusijoje vertas plataus nagrinėjimo. Pirmiausia tai miestas konkurentas klasikinėje dvinarėje dviejų didžiausių ir svarbiausių Rusijos miestų priešpriešoje. Maskvos ir Sankt Peterburgo konkurenciją iš dalies galima lyginti su mums geriau žinoma lietuviška Vilniaus ir Kauno konkurencija, bet tas palyginimas yra labai sąlygiškas.

Nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusija deklaruoja ginanti savo tėvynainių interesus buvusiose sovietinėse respublikose. Per visus šiuos metus daugiausia kritikos dėl „rusakalbių gyventojų teisių pažeidimų“ sulaukė Baltijos šalys, ypač Latvija ir Estija, kur egzistuoja „nepiliečių“ problema. Būtinybė apginti savo piliečius tapo svarbiausiu Rusijos pasiteisinimu, bandant paaiškinti pasauliui šių metų rugpjūčio mėnesio karinę agresiją prieš Gruziją.

Į Rusijos įsiveržimą į Gruziją Lietuva atsakė aktyviais diplomatiniais veiksmais ir pilietinėmis palaikymo akcijomis. Tai, kas prasidėjo rugpjūčio 8 dieną, galima pavadinti svarbiausiu pastarųjų metų įvykiu postsovietinėje erdvėje. Šio įvykio svarbą pirmiausiai pajuto buvusios sovietinės respublikos. Lietuva, Latvija, Estija, Ukraina ir priklausiusi sovietiniam blokui Lenkija išreiškė Gruzijai paramą. Kitų buvusių sovietinių respublikų vadovai santūriai tylėjo, pasirinkę neutralią poziciją. Rusijos veiksmus palaikė vienintelė Baltarusija – ir tai tik po to, kai Maskva faktiškai to pareikalavo. Kartu Aleksandras Lukašenka suskubo paleisti kai kuriuos politinius kalinius, kad galima būtų pasistengti suartėti su Vakarais, nes po konflikto su Gruzija norom nenorom atsiranda klausimas apie bendrą šiandieninės Rusijos adekvatumą.

Praeitą savaitę pasirodė keletas įdomių naujienų, kurios, tiesą pasakius, nuskambėjo gandų lygyje. Pirmiausiai pasirodė pranešimai, jog JAV svarsto galimybę atnaujinti diplomatinius santykius su Iranu. Galima priminti, jog santykiai buvo nutraukti 1980 metais, kai amerikiečių diplomatai Teherane buvo paimti įkaitais.

Per 2008 metų balandžio 2–4 dienomis Bukarešte vykusį NATO viršūnių susitikimą Kroatija kartu su Albanija gavo oficialų kvietimą prisijungti prie Šiaurės Atlanto aljanso. Faktiškai tai byloja apie šios Balkanų valstybės progresą, pasiektą įgyvendinant savo strateginius tikslus. Įstojimą į NATO galima vertinti kaip pirmą rimtą šalies žingsnį integracijos į susivienijusią Europą kelyje. Tačiau žengti šį žingsnį Kroatijai nebuvo lengva.

Šiandienės Rusijos gyvenimo diskurse grėsmės samprata užima svarbią vietą. Ji yra nuolatos aktualizuojama – tiek žiniasklaidos, tiek ir oficialių valstybės pareigūnų. Iš vienos pusės, čia nėra nieko nuostabaus – kiekviena šalis gyvena tam tikrų grėsmių ir iššūkių kontekste. Kaip pavyzdį galima paminėti terorizmo grėsmę, kuri yra aktuali daugeliui valstybių (tarp jų – ir Rusijai). Tačiau, iš kitos pusės, grėsmės sampratos aktualizavimas gali tapti ir manipuliavimo įrankiu.

Komunistų partija buvo vienintelė reali ir legali politinė jėga Sovietų Sąjungoje. Šios partijos hegemonija griuvo kartu su sovietine imperija. Praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje jos veikla Rusijoje buvo sustabdyta ir uždrausta, bet nepraėjus nė keleriems metams Komunistų partija buvo atkurta ir įsitraukė į aktyvų politinį šalies gyvenimą.

Vladimiras Putinas oficialiai palieka Rusijos prezidento postą, tuo lyg ir nepažeisdamas demokratinių procedūrų ir konstitucinių normų. Tačiau ar vadinamoji „Putino Rusija“ pasitrauks kartu su jos vadovu (kuris išties negalvoja pasitraukti iš politikos ir jau yra numatęs sau ministro pirmininko postą) ir kuria linkme judės „Medvedevo Rusija“? Tai klausimas, į kurį atsakymą kol kas galima tik spėlioti. Tenka konstatuoti, kad aštuoneri V. Putino valdymo metai tikrai buvo Rusijai lemtingi.

Latvijoje gyvena apie 2,3 mln. žmonių, iš jų tik apie 1,4 mln. (apie 60 proc.) yra latviai.  Kiti šalies gyventojai priskiriami tautinėms mažumoms, iš kurių daugumą sudaro rusai. Be to, rusų kalbą kaip gimtąją vartoja nemažai čia gyvenančių kitų tautinių mažumų atstovų. Dėl tokios diferenciacijos latviai kai kuriuose savo šalies miestuose faktiškai sudaro etninę ir kalbinę mažumą. Tai lėmė griežtą Latvijos Respublikos požiūrį į pilietybės suteikimo klausimą.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo visi branduoliniai ginklai, dislokuoti Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano teritorijoje, buvo išvežti į Rusiją. Ji vienintelė iš buvusių sovietinių respublikų liko vadinamojo „branduolinio klubo“ nare. Pagal 1992 metų Lisabonos protokolą Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanas buvo paskelbtos valstybėmis, neturinčiomis branduolinio ginklo.

Prof. dr. Georgijus Počepcovas yra vienas garsiausių informacinių karų ir viešųjų ryšių specialistų Rytų Europoje. Šiuo metu jis dirba Nacionalinėje viešojo administravimo akademijoje Kijeve ir Mariupolio valstybiniame humanitariniame universitete. Jis yra daugelio knygų, nagrinėjančių komunikacines ir politines technologijas, autorius. Ne taip seniai G. Počepcovas lankėsi Lietuvoje. Čia jis skaitė dvi viešas paskaitas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politinių mokslų institute. Po vienos šių paskaitų G. Počepcovas sutiko trumpai atsakyti į keletą klausimų.

Šiandien internetas vaidina vis didesnį vaidmenį visuomenės informavimo srityje. Į jį jau nebežiūrima vien kaip į „žaislą suaugusiems“. Vos per dešimt metų internetinė žiniasklaida įgijo autoritetą, kuris leidžia jai kaip lygiai konkuruoti su spauda ir televizija, o kartais šią konkurencinę kovą netgi laimėti. Tai privertė kai kurių šalių oficialiąją valdžią rimčiau pažvelgti į internetą kaip į naujų galimybių, o kartais – ir grėsmių erdvę.

Žurnalistinė dienotvarkė – įnoringa dama. Šiuo metu Rytų kryptimi pagrindinį žiniasklaidos atstovų dėmesį traukią Rusija, kurioje artėja rinkimai į parlamentą bei ruošiamasi rimtai politinei rokiruotei pačiu aukščiausiu lygiu. Esant tokioms aplinkybėms visos kitos regiono šalys lieka savotiškame informaciniame šešėlyje. Atrodo, kad net ir ne tokiems seniems įvykiams Gruzijoje buvo skiriama mažiau dėmesio negu artėjantiems Dūmos rinkimams, kurių baigtį galima labai tiksliai prognozuoti jau šiandien.

Rusija niekaip negali apsispręsti, ką gi jai daryti su rusais, atsidūrusiais už jos ribų. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jie buvo faktiškai palikti likimo valiai, nes Maskva po Sovietų Sąjungos žlugimo beveik visą dėmesį buvo sukoncentravusi ties vidaus problemų sprendimu. Dabar, kai aukštos naftos kainos leidžia kalbėti apie tam tikrą Rusijos ekonominį stabilumą, jos akiratyje atsidūrė ir gausi rusų (ir dar gausesnė rusakalbių) bendruomenė užsienyje.

Jokia paslaptis, kad oficialiai pripažindama kaimyninių šalių teritorinį vientisumą Rusija tuo pat metu beveik atvirai palaiko tenykščius separatistinius režimus. Ypač didelį palankumą Maskva demonstruoja mėginančioms atskilti nuo Gruzijos Abchazijai bei Pietų Osetijai ir Padnestrei, nepaklūstančiai Moldovos valdžiai. Tačiau kažin ar vykdydama tokią politiką Rusija nekelia pavojaus savo pačios vientisumui?

Rašyti apie rinkimus Ukrainoje kartu ir lengva, ir sunku. Lengva todėl, kad visos pagrindinės politinės jėgos iš esmės yra žinomos – net ir nelabai besidomintis politika žmogus greičiausiai gana lengvai gali pasakyti, kokios jėgos šioje Rytų Europos šalyje yra „oranžinės“, o kokios siekia glaudesnio suartėjimo su Rusija.

Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado vizitas į Niujorke vykusią 62-ąją Jungtinių Tautų Asamblėjos sesiją iš dalies priminė fejerinį šou. Minios protestuotojų tikino, kad į JAV atskrido tikrų tikriausias „velnias“, o pats šurmulio kaltininkas ramiai  sau sakė kalbą Kolumbijos universitete bei dosniai dalijo interviu. Kiek galima spręsti iš pranešimų, Irano prezidentas „priešo teritorijoje“ jautėsi visai neblogai. Jis net vaidino  geradarį, atstovaujantį, vertinant jo paties pasisakymus, vos ne vienai iš taikiausių pasaulio šalių.

Savotiško grįžimo į sovietmetį požymius Rusijoje papildė dar vienas: stiprėjanti ideologinės emigracijos banga tampa reiškiniu, kurį ignoruoti būtų sunku (nors oficialioji Rusijos valdžia nekreipia į jį didesnio dėmesio). Anksčiau tai dar nebuvo labai intensyvus procesas, o 2007 metų įvykiai leidžia kalbėti apie stiprėjančią tendenciją, kurios esmę galima nusakyti viena fraze: „Spėti pabėgti iš Rusijos.“

Rusijos ir Baltijos šalių santykius negalima vadinti lengvais ir paprastais. Jiems dažnokai taikytina juridinė formuluotė versus, reiškianti teisminę dviejų šalių priešpriešą. Pastaruosius septyniolika metų Rusija ir Baltijos šalys, vaizdžiai tariant, yra skirtingose barikadų pusėse (turbūt tai prasidėjo nuo barikadų prie Lietuvos Respublikos Seimo 1990 metais, kurių memorialinius fragmentus dar galima pamatyti, laikų).

Demonstracijos, manifestacijos, protesto maršai – turbūt vienintelės aktyvaus viešo dalyvavimo politikoje formos, savotiškas klasikinės graikų demokratijos laikų atgarsis. Senovėje miesto aikštė simbolizavo „demokratijos erdvę“, o susirinkę joje piliečiai vykdė demokratinio valdymo procedūras. Šitie laikai seniai praėjo, o demokratinis valdymas formaliai pasikeitė iš esmės.

Praeitą sekmadienį čekų internetiniai chuliganai pasidarbavo iš peties. Tiesioginės naujienų laidos transliavimo metu jiems pavyko prisijungti prie eterio ir paleisti siužetą apie neva įvykusį šalyje branduolinį sprogimą. Nustebę ir šokiruoti žiūrovai stebėjo gana realistiškus vaizdus su branduoliniu „grybu“, išaugusiu, pagal pranešimą, kažkur Šiaurės Moravijoje. Į televizijos redakciją iškart pasipylė skambučiai.

Kaip pranešama, Serbijos prezidentas Borisas Tadičius oficialiai atsiprašė kroatų tautos dėl 1991 – 1995 metų įvykių. Balkanų karas turbūt dar ilgai bus prisimenamas kaip vienas baisiausių karinių konfliktų naujausioje Europos istorijoje. Kroatijoje jis nusinešė daugiau negu 20 tūkst. gyvybių. Tačiau tai, kad konfliktavusios šalys šiandien sugeba ištiesti viena kitai ranką, leidžia tikėtis, kad tokie įvykiai nebepasikartos.

Juodkalnija yra vadinama jauniausia Europos žemyno šalimi. Nors jos istorinė praeitis gana turtinga, kaip suvereni demokratinė valstybė ji egzistuoja tik vienerius metus. Kaip ir būdinga daugeliui neseniai atsiradusių ar atkūrusių savo nepriklausomybę šalių, Juodkalnijos politinis bei ekonominis gyvenimas yra veikiamas daugybės pavojingų veiksnių.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos įstojimas į NATO atvertė naują puslapį Aljanso istorijoje. Dar prieš porą dešimtmečių sunku buvo net įsivaizduoti, kad respublikos, priklausiusios sovietiniam blokui, galės tapti šios struktūros narėmis. Tačiau svarbūs geopolitiniai pokyčiai šiandien leidžia kalbėti apie NATO galimybes dar labiau įsitvirtinti buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje.

Informacinis karas – paplitęs, netgi madingas žodžių derinys. Apie šio karo grėsmę pastaruoju metu nuolatos kalbama. Tačiau retai užsimenama, kas tiksliai tai yra ir kuo iš tiesų gresia informacinio karo veiksmai valstybei, politikams ir net paprastiems žmonėms.

Pagal šiuo metu galiojančią Rusijos Federacijos Konstituciją V. Putinas negali balotiruotis trečiajai kadencijai. Kitaip sakant, laikantis pagrindinio šalies įstatymo, jam 2008 metais teks palikti Rusijos prezidento postą. Žinoma, Konstitucija gali būti pakeista, ir V. Putinui nebebus kliūties likti šalies vadovu neribotą laiką.

Gali pasirodyti, kad apie tai neverta kalbėti. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau ne kartą buvo klaustas, ar sieks trečiosios kadencijos, ir visada į tai atsakydavo beveik vienodai: jis nesieks trečiosios kadencijos, nes tai prieštarautų šalies Konstitucijai. Bet kažkodėl toks atsakymas neužkerta kelio pačioms įvairiausioms prognozėms. Kodėl?

Dėmesį, kurį Rusija skiria Iranui, paaiškina jos geopolitiniai siekiai. Ne paslaptis, kad Maskva siekia atgauti kadaise buvusią galybę, o kartu ir savo įtaką pasaulyje. Rusijoje ypač dažnai ir garsiai piktinamasi JAV veiksmais, čia neretai galima išgirsti su nepasitenkinimu kalbant apie amerikiečių dominavimą pasaulio politikoje. Tačiau vargu ar Rusija jaudinasi dėl „vieno jėgos centro“ formavimosi todėl, kad mato čia pavojų globaliems demokratijos siekiams.

Kovo pradžioje Maskvoje neaiškiomis aplinkybėmis žuvo karinis laikraščio „Komersant“ („Komersantas“) apžvalgininkas Ivanas Safronovas. Jis iškrito iš namo, kuriame gyveno, laiptinės lango. Nors tyrėjai tvirtina, kad šitą nelaimę galima kvalifikuoti kaip savižudybę, žurnalisto kolegoms ir artimiesiems tokia versija atrodo labai abejotina. Jie yra linkę manyti, kad I. Safronovo žūtis gali būti susijusi su jo profesine veikla.

Skaudi netektis

Tragiška Lietuvos diplomato Vytauto Pociūno mirtis Baltarusijoje sukėlė daug klausimų. Remiantis oficialia kaimyninės šalies pareigūnų versija, konsulato darbuotojas žuvo per nelaimingą atsitikimą, iškritęs iš devinto viešbučio aukšto. Prieš tai jis esą vartojo alkoholio.

Tačiau Lietuvoje tebesvarstoma, kad diplomatas galėjo tapti slaptųjų Baltarusijos ar Rusijos tarnybų auka. LNK televizijos Žinių tarnyba, remdamasi neoficialiais šaltiniais, pranešė apie įdūrimą, aptiktą ant pareigūno kūno, dėl kurio kilmės ekspertai kol kas nesutaria.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).