Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis (BGNS): problemos ir perspektyvos

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 10 16

Pastaruoju metu branduolinio ginklo neplatinimo tematika užima vieną svarbiausių vietų tarptautinėje darbotvarkėje. Intensyviai tebevyksta pasaulio bendruomenės derybos šioje srityje su Iranu bei Šiaurės Korėja, ir su pastarąja tam tikrų teigiamų rezultatų jau yra (neseniai ji sustabdė savo branduolinį reaktorių), o su Iranu, tikėtina, siekiančiu pasigaminti branduolinį ginklą, konstruktyvaus susitarimo pasiekti niekaip nepavyksta. Todėl kyla klausimas dėl Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, kaip neplatinimo režimo kertinio akmens, perspektyvų.

De jure ir de facto problemos

BGNS iš esmės susiduria su dviejų tipų problemomis, neatsiejamomis viena nuo kitos. Pirmiausia tai teisiniai sutarties defektai. Ekspertai pažymi, kad rimtų abejonių kelia dokumente užfiksuotos nuostatos dėl atskirų valstybių monopolijos branduolinėje srityje. Be to, sutartis yra taip suformuluota, kad bet kuri valstybė jos nepažeisdama iš esmės gali sukurti visą branduolinio ginklo pagaminimo mechanizmą, išskyrus patį ginklą. Giluminė problema šiuo atveju yra ta, kad iš principo nėra jokio pagrindo kvestionuoti atskirų šalių teisės plėtoti taikią branduolinę programą, nors šiandienės taikios branduolinės technologijos bet kuriuo momentu gali būti panaudotos karinėje branduolinėje programoje. Jeigu būtų sukurtas gamybos mechanizmas, kuris leistų technologiškai atskirti taikią ir karinę branduolines programas, branduolinės proliferacijos klausimo sprendimas palengvėtų, tačiau kol kas mokslo galimybės to padaryti neleidžia. Labai įdomiai šiame kontekste atrodo Rusijos mintis sukurti tarptautinius atominės energetikos centrus, kurie funkcionuotų prižiūrimi TATENA, bet kol kas tai yra tik idėja.

Pagaliau, BGNS šeštajame straipsnyje išreikštas pasirašiusiųjų įsipareigojimas siekti branduolinio nusiginklavimo, tačiau, kaip rodo praktika, ši nuostata vykdoma problemiškai. Apskritai reikia pažymėti, kad Izraelis, Indija ir Pakistanas net nėra prisijungę prie BGNS (Izraelis net nėra pripažinęs savo branduolinio statuso). O Rusija ir JAV – faktiškai pagrindiniai branduolinės neproliferacijos režimo garantai – lyg ir yra linkusios nusiginkluoti (paskutinė sutartis tarp jų nustato 1700–2200 branduolinių užtaisų ribą), bet tuo pat metu įsivelia į naujas ginklavimosi varžybas. JAV toliau plėtoja PRGS programą ir svarsto miniatiūrinių branduolinių užtaisų (mini nukes) bei branduolinių užtaisų, kuriems nebūtini bandymai, gaminimo galimybę. Rusija neseniai išbandė naujo tipo raketinį kompleksą „Iskander“, naują antžeminę strateginę raketą TOPOL-M ir jūrinio tipo jos analogą „Bulava“. Drauge ji svarsto pasitraukimo iš sutarties, ribojančios galimybes kurti sparnuotąsias raketas, variantą, o tai leistų jai tobulinti taktinį branduolinį ginklą. Esant tokioms sąlygoms, kiti BGNS dalyviai pradeda svarstyti, ar dalyvavimas sutartyje prasmingas. Ypač arabų šalys, kurioms visų pirma yra nepriimtinas neoficialus (vadinasi, ir neįpareigojantis) Izraelio branduolinis statusas.

Apibendrinant tenka pripažinti, kad didžiausios BGNS šalininkės yra tos valstybės, kurios nenori ir/ar negali savo jėgomis pagaminti branduolinio ginklo, tačiau praktinė situacija tarptautinėje arenoje ir didėjantis naujausių mokslinių laimėjimų prieinamumas pamažu skatina ir šias šalis (pirmiausia arabų valstybes) atsisakyti savo pacifistinės pozicijos.

Konservatyvus romantizmas vs. pesimistinis realizmas

Besiklostančioje situacijoje branduolinės proliferacijos ekspertai yra pasidaliję į dvi stovyklas: konservatyvių romantikų ir pesimistiškai nusiteikusių realistų.

Pirmieji mano, kad BGNS suvaidino labai svarbų vaidmenį branduolinės neproliferacijos srityje: daugiausia ji nulėmė, kad pasaulyje šiandien yra ne didžiuma, o ribotas skaičius valstybių, disponuojančių branduoliniu ginklu. Jie tiki, kad sutartis išlaikė laiko testą (beje, ji buvo pratęsta neribotam laikui) ir turi, jeigu ne šviesias, tai bent tikrai pozityvias perspektyvas. Iš esmės jų pozicija suvedama į mintį: BGNS yra geriau negu nieko.

O realistai mano, kad branduolinis pasaulis, kokį mes turime šiandien, bet kuriuo atveju – esant BGN sutarčiai ar be jos – būtų toks, koks yra. Esmė yra ta, kad tarptautiniai įsipareigojimai priklauso nuo subjektų politinės valios. Politinė valia, savo ruožtu, priklauso nuo įvairių aplinkybių – dažniausiai nuo sprendimo kaštų ir laimėjimų balanso arba tiesiog nuo sprendimo pasekmių. Pavyzdžiui, Šiaurės Korėja pasitraukė iš BGNS, ir niekas dėl to jai ypatingai nepasikeitė į blogąją pusę. Atvirkščiai, jos derybinė pozicija sustiprėjo, ir buvo užmegztas intensyvesnis dialogas. Tas pats gali atsitikti ir Irano atveju. Problema yra ta, kad tarptautinė teisė šiandien nenumato realių sankcijų įvairių jos pažeidėjų (ar tiesiog neprisijungusiųjų) atžvilgiu. Jeigu tokios sankcijos ir yra numatytos, tai praktikoje jos paprastai atsimuša į skirtingų valstybių interesų įvairovę. Geriausias pavyzdys yra tas pats Iranas. Jeigu Rusija, ES trejetas ir JAV susitartų dėl pozicijos Teherano atžvilgiu, Iranas gal ir „pasiduotų“, bet Rusija ir Vakarai turi savo individualių interesų Irano atžvilgiu (Rusijai Iranas nėra „blogio ašies valstybė“ kaip Amerikai), ir jo spaudimo procesas stringa.

Realistai daro išvadą, kad pasaulio, žengiančio į konfrontacijos būseną (naujasis šaltasis karas įsibėgėja), sąlygomis niekas nenorės būti kažkokių sutarčių, ribojančių karinio ir politinio manevro galimybes, įkaitu. Blogiausia yra tai, kad valstybės, kurios turėtų būti pavyzdys kitiems nusiginklavimo srityje, pačios aktyviai ginkluojasi ir vengia tarptautinių įsipareigojimų. Paskutinis atvejis – galutinis Rusijos pasitraukimas iš Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties (jau nekartojant anksčiau pateiktų pavyzdžių). Todėl realistai pesimistiškai piešia Branduolinio ginklo neplatinimo sutarčiai niūrias perspektyvas.

Iš tikrųjų galima sutikti su pozicija tų ekspertų, kurie akcentuoja politinės valios (suprask, naudos) faktorių kaip didžiausią kliūtį tarptautinės teisės faktiniam primatui tarptautiniuose santykiuose. Tačiau čia glūdi ir problemos sprendimas. Kitaip tariant, jeigu yra norima, kad BGNS sėkmingai funkcionuotų, t. y. iš jos nesitrauktų dalyviai, o tik prisijungtų vis nauji, reikia sukurti stimulą, kad dalyvavimas BGNS būtų naudingas. O kad toks stimulas egzistuotų, reikėtų kitaip pažiūrėti į branduolinės proliferacijos problematiką.

Pirma (ir apie tai kalbama jau seniai), reikėtų dažniau taikyti regioninę prieigą. Tikėtina Irano karinė branduolinė programa glaudžiai siejasi su Izraelio branduoliniu statusu ir JAV siekiu demokratizuoti Artimuosius Rytus. Tai ar nereikėtų pasaulio bendruomenei įsiklausyti į Teherano ir kitų arabų šalių argumentus dėl Izraelio statuso (ši valstybė galėtų būti pripažinta branduoline valstybe ir todėl privalėtų prisiimti atitinkamus įsipareigojimus, lygiai kaip ir arabų valstybės Izraelio atžvilgiu), o Amerikai iš naujo apsvarstyti savo Didžiųjų demokratinių Artimųjų Rytų koncepciją? Sunkesnis yra Indijos ir Pakistano regioninis konfliktas, bet Šiaurės Korėjos problema jau seniai galėtų būti išspręsta, jeigu JAV atsisakytų šios šalies režimo kaitos aspiracijų ir susitelktų ties Pchenjano branduolinės programos sustabdymu.

Be to, branduolinės neproliferacijos kontekste gana perspektyvi atrodo minėtoji tarptautinių atominių centrų kūrimo idėja: tai leistų atskiroms valstybėms plėtoti branduolinę energetiką (jai priklauso ateitis) prižiūrint TATENA. Savo įnašą į branduolinės neproliferacijos režimą galėtų įnešti ir regioninės saugumo organizacijos (NATO, ŠBO): tuomet arba būtų sukurtos zonos, laisvos nuo branduolinio ginklo, arba (tai labiau tikėtina) būtų suteiktos daugiašalės garantijos dėl branduolinio ginklo nenaudojimo.

Kai kurie ekspertai taip pat siūlo susikoncentruoti ties branduolinio ginklo neplatinimo, o ne gaminimo prevencijos procesu. Tačiau tokie siūlymai yra nekonstruktyvūs. Vadovaujantis šia logika, bet kas gali pagaminti branduolinį ginklą – svarbu tik kad jo neplatintų. Iš esmės tai sena idėja, skelbianti, kad jeigu visi turės branduolinį ginklą, tai niekas jo nenaudos. Žiūrint objektyviai, kai ginklas jau egzistuoja, jo panaudojimo tikimybė yra didesnė negu tuo metu, kai jo iš viso nėra.

Išvados

BGNS ir branduolinės proliferacijos tematika yra itin opi bei sudėtinga (netgi komplikuota) ir labai priklauso nuo bendros situacijos pasaulyje. Šiandien pasaulis įžengia į naują fazę, kurioje Rusijos ir Vakarų priešprieša pamažu aštrėja. Todėl tarptautiniai įsipareigojimai, ypač nusiginklavimo srityje, nustumiami į šalį. Vienas didžiausių išbandymų (šalių realių ketinimų testų) Vašingtonui ir Maskvai šiuo atveju bus naujos branduolinio nusiginklavimo sutarties pasirašymas, nes senųjų gyvavimo terminas jau greitai pasibaigs. Kol kas nėra pagrindo manyti, kad susitarimą pavyktų pasiekti (arba jis bus toks aptakus, kad realiai bus neįpareigojantis). O kai valstybės, pretenduojančios į pasaulio saugumo ramsčių statusą, negali susitarti, sunku tikėtis, kad ir visos kitos elgsis kitaip. Taigi BGNS ateitis atrodo gana niūriai. Žinoma, sutartis gali veikti ir toliau, tačiau, pavyzdžiui, arabų šalių grupė gali ją palikti, arba niekas jos paprasčiausiai de facto nesilaikys.

Politinė valia, ir tik politinė valia, gali paversti pasaulį saugesne vieta gyventi – arba netinkama.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras