Kodėl Lietuvai toks svarbus susitikimas, vykęs tūkstančius kilometrų nuo mūsų – Irane.

Spalio 16–ąją Teherane įvyko antrasis Kaspijos jūros baseino valstybių – Rusijos, Azerbaidžano, Irano, Turkmėnistano ir Kazachstano – vadovų susitikimas, kurio tikslas buvo aptarti Kaspijos jūros teisinio statuso klausimą. Minėtos valstybės iki šiol nesutaria, ar Kaspiją, kuri geografiškai yra ežeras, teisiškai laikyti jūra ar ežeru. Jei Kaspijos jūra teisiškai būtų laikoma ežeru, visi jos ištekliai privalėtų būti dalijami visoms penkioms Kaspijos baseino valstybėms lygiomis dalimis. Tačiau, jei Kaspijos jūrą vis dėlto būtų nutarta laikyti jūra, valstybei priklausytų tie ištekliai (pirmiausiai naftos ir dujų), kurie yra jos teritoriniuose vandenyse. Sovietų Sąjungos gyvavimo laikais Kaspijos jūra buvo laikoma ežeru, o visi jos išgaunami resursai lygiomis dalimis buvo dalijami tarp SSRS ir Irano.

Teisinis klausimas politizuotas

Kaspijos jūros statuso jau kuris laikas nepavyksta sureguliuoti dėl dviejų priežasčių. Pirma, Turkmėnistanas turi ginčų su Azerbaidžanu ir Iranu dėl kai kurių naftos ir dujų telkinių priklausomybės. Antra – ir svarbiausia – Iranas griežtai pasisako už tai, kad jam atitektų 20 proc. visų Kaspijos resursų (o tai būtų ežero statuso atveju). Įdomu tai, kad, jei Kaspijos jūra teisiškai būtų pripažinta jūra, pagal žemyno šelfų režimą Iranui atitektų vos keli procentai resursų, tuo tarpu Rusija, Azerbaidžanas ir Kazachstanas Iranui siūlė kompromisą – 13 proc. visų Kaspijos resursų. Spalio 16–ąją Iranas ir vėl pareiškė reikalaujantis 20 proc. Kaspijos resursų ir patikino nenusileisiantis nė vienu procentu.

Tačiau šis susitikimas pateikė ir nemažai siurprizų. Visų pirma ateinantį vadovų susitikimą nuspręsta rengti 2008–aisiais Baku. Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas vylėsi, kad iki tol valstybėms pavyks susitarti dėl Kaspijos problemos sprendimo. Antra, jo metu buvo priimta deklaracija – pirmasis Kaspijos jūros baseino valstybių vadovų bendrai priimtas dokumentas. Tačiau šioje deklaracijoje kalbama ne tiek apie teisinius klausimus, kiek apie šiandienines politikos aktualijas. Vienas iš pagrindinių deklaracijos akcentų – Kaspijos jūros baseino valstybių įsipareigojimas nevartoti karinės jėgos bei neleisti, kad jos teritorija būtų pasinaudota vykdant agresiją prieš kurią nors Kaspijos baseino valstybę. Iš esmės tai reiškia, kad nebetenka pagrindo svarstymai, ar leistų Azerbaidžanas pasinaudoti JAV savo teritorija atakos prieš Iraną atveju. Tai – neabejotina diplomatinė Irano pergalė. Neliko be laimėjimų ir Rusija. Kitas daug dėmesio sulaukęs deklaracijos punktas – reikalavimas gauti visų penkių Kaspijos jūros baseino valstybių pritarimą, norint tiesti naftotiekius ar dujotiekius Kaspijos jūros dugnu.

Lietuva ieško energetinių alternatyvų

Pastarasis deklaracijos aspektas ypač svarbus Lietuvai. Kaip pabrėžta spalio 10–11 d. Vilniuje vykusios tarptautinės energetikos konferencijos metu, Lietuva, siekdama užsitikrinti didesnį energetinį nepriklausomumą nuo vieno tiekėjo (Rusijos), Kaspijos jūros baseino resursus laiko viena iš alternatyvų. Pagal vieną realiausių naftos transportavimo schemų nafta iš Baku naftotiekiu Baku–Supsa (Gruzija) atkeliautų iki Juodosios jūros, iš ten Juodąja jūra pasiektų Ukrainos uostą Odesą, iš kurios naftotiekiu Odesa–Brody–Plockas–Gdanskas pasiektų Lenkiją, iš ten – ir Lietuvą (šiuo metu egzistuoja tik naftotiekio Odesa–Brody atkarpa, kuri naudojama reversine kryptimi).

Tačiau Azerbaidžano naftos, kad būtų įgyvendinta minėta energetinė alternatyva, artimiausiu metu tikrai nepakaktų, nes beveik visus savo resursus Azerbaidžanas šiuo metu nukreipia naftotiekiu Baku–Tbilisis–Džeichanas, labai mažą kiekį – naftotiekiu Baku–Novorosijskas. Bet Vidurinės Azijos valstybės – Kazachstanas ir Turkmėnistanas – naftos turi daugiau nei gali eksportuoti, nes vienintelis joms pasiekiamas eksporto maršrutas – per Rusiją. Taigi nutiesus naftotiekį Kaspijos jūros dugnu Vidurinės Azijos valstybėms atsivertų alternatyvus naftos eksporto maršrutas, o Lietuvai padidėtų tikimybė užsitikrinti Kaspijos naftos tiekimą.

Vis dėlto kol nėra išspręstas Kaspijos jūros klausimas, galimybė Lietuvai gauti naftos iš Kaspijos yra teorinė.

Du „Kaspijos galvosūkio“ sprendimo būdai

Šiuo metu ima ryškėti du būdai, kaip ateityje gali būti išspręsti nesutarimai dėl Kaspijos jūros klausimo. Kaip pasakose: vienas kelias – greitesnis, kitas – saugesnis.

Sukant „greituoju“ keliu, Azerbaidžanas visų pirma turėtų susitarti su Turkmėnistanu dėl ginčytinų telkinių pasidalijimo, tikėtina, netgi nusileisti „bendro gėrio“ labui. Tuomet visos keturios Kaspijos jūros baseino valstybės spaustų Iraną sutikti su jam siūloma Kaspijos resursų dalimi. Jei tas siūlymas būtų susietas su kokiomis nors saugumo garantijomis, tikėtina, kad Iranas nustotų laikytis savo „išsišokėliškos“ pozicijos.

Bet tokiu atveju būtų išspręsta tik resursų kontrolės, bet ne Kaspijos jūros teisinio statuso problema. Vadinasi, norint tiesti Kaspijos jūros dugnu einančius dujotiekius ir naftotiekius, būtų reikalingas visų penkių valstybių pritarimas. Akivaizdu, kad Rusija niekada nesutiks su ją apeinančių vamzdynų tiesimu, juolab kad ji turi tvirtą argumentą – statybos Kaspijoje daro neatitaisomą žalą telkinio ekologinei būklei. O Vilniui tokiu atveju derėtų pamiršti apie Kaspijos energetinę alternatyvą...

Jūros dugnu einančio naftotiekio klausimas buvo aptartas ir spalio 16–osios susitikime. Azerbaidžanas ir Kazachstanas gynė poziciją, kad dėl naftotiekio tiesimo turi tartis tik projekte dalyvaujančios šalys. Tačiau jų pozicija palaikyta nebuvo.

Pasukus „sudėtinguoju“, bet akivaizdžiai saugesniu keliu, Kaspijos jūros problemą turėtų būti siekiama sureguliuoti nustatant teisinį Kaspijos statusą, o resursus dalijantis pagal žemyno šelfų metodą. Jei Kaspijos jūra teisiškai būtų pripažinta jūra, klausimo, ar turi vamzdynų tiesimui pritarti visos valstybės, paprasčiausiai nekiltų. Tiesiant vamzdynus jūra, tariasi tik tos valstybės, per kurių teritorinius vandenis vamzdynai eina. Tokiu atveju viltis Lietuvai sulaukti Kaspijos naftos padidėja.

Dilema Vilniui: ar reali Kaspijos energetinė alternatyva?

Paradoksali padėtis: Irano užsispyrimas Vilniui šiuo atveju išėjo į naudą. Tikėtis, kad keliolikos metų trukmės problema bus išspręsta po antrojo viršūnių susitikimo, buvo naivu. O jei Iranas būtų sutikęs su siūloma 13 proc. Kaspijos resursų dalimi, tikėtina, kad teisinio statuso klausimas toliau svarstomas nebūtų. O Lietuva galėtų nebesvarstyti, kaip atsigabenti Kaspijos naftą.

Vilties, kad Kaspijos klausimas vis dėlto bus išspręstas „iš esmės“ – nustatant teisinį statusą, suteikia dažnėjantys susitikimai penkiašaliu formatu. Jei būtų linkstama prie „greitojo“ kelio, klausimas būtų sprendžiamas patogesnėmis ir veiksmingesnėmis dvišalėmis derybomis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.