Jei ieškotume ryšio tarp didžiųjų lygumų geopolitikos ir valstybinių struktūrų netvarumo, Lenkija būtų klasikinis pavyzdys. Anot „Stratfor“ analitiko George‘o Friedmano, išsidėsčiusi sunkiai apginamoje šiaurės Europos lygumoje, Lenkija vienodai baiminosi tiek rusų, tiek vokiečių ir visada ieškojo išorinės jėgos, galinčios tapti jos gynėja. Netgi karti nepasiteisinusių prancūzų ir britų garantijų patirtis per Antrąjį pasaulinį karą lenkų neatgrasė nuo šios strategijos, nes tai buvo vienintelis pasirinkimas, kurio jie laikėsi per visą istoriją. O tai paaiškina, kodėl lenkai šiuo metu kliaujasi Amerikos garantijomis. Tačiau ar tikrai Lenkijos politinius sprendimus lėmė ir lemia jos geografinė padėtis?

Istorikas Normanas Daviesas primena, kad Lenkijos valstybę, kaip ir kiekvieną kitą politinį organizmą, sukūrė ne lemtingos jėgos, o žmonės. Politikai vadovauja žmonės, kurie keblią realybės situaciją dažniausiai arba ignoruoja, arba meta jai iššūkį. Lenkijoje lemiamais momentais –1385, 1569, 1683, 1717, 1794–1795, 1918 ar 1944 metais – priimti arba nepriimti sprendimai galėjo turėti kitokių padarinių. Tad geografija – „mokslas apie besisukančią Žemę“, pasak vaizdaus istoriko palyginimo, –  „suteikia ne ką daugiau žinių nei puodžiaus žiedimo ratas. Žmogus yra ir puodžius, ir molis, ir piktadario vaidmuo tenka jam, o ne geografijai.“

Nacionalinis tapatumas, kurį Lenkija įgijo aktyviai priešindamasi ją pasidalijusių valstybių politikai, nuo tada tapo pagrindine jos politinės kovos priemone. Lenkijai tapo svarbu nuolat „priminti“ apie save pasauliui, netgi jei dėl to ji taptų „pasaulio galvos skausmu“, kaip ją Antrojo pasaulinio karo pabaigoje praminė JAV prezidentas F. Rooseveltas. Ne mažesnis „galvos skausmas“ Lenkija yra ir Europai. Užtenka vien paminėti ES skaldančius dvišalius JAV ir Lenkijos susitarimus dėl PRGS  komponentų dislokavimo jos teritorijoje ir siūlymo pradėti derybas dėl naujos ES ir Rusijos partnerystės sutarties vetavimą. Rusija dėl to pradėjo svaidytis grasinimais „asimetriniu atsaku“, o paskutinėmis dienomis net pagrasino pasitraukti iš 1987-aisiais pasirašytos Vidutinio nuotolio branduolinių raketų uždraudimo sutarties. Taigi žodžiai, pasakyti apie devyniolikto amžiaus Lenkiją, tinka ir šiandien: „Pakeisti savo dalią jie galėjo tik šaukdamiesi pagalbos iš svetur arba sukeldami didžiulę griūtį. Išdavystė ir prievarta dažnai atrodė neatskiriamos nuo teisingumo. Dvidešimčiai milijonų lenkų būtų palengvėję, jei tik jie būtų galėję sudrumsti dviejų šimtų milijonų europiečių ramybę.“

Tačiau ar gali būti kitaip? Sunku pasakyti. Lenkija visada turėjo ir turi alternatyvą nacionalizmui – federalizmą. Lenkai (ne be tam tikro pasididžiavimo) teigia esantys vieninteliai, kuriems pavykę užimti Kremlių. Šito vėliau neįstengė padaryti nei Napoleonas, nei Hitleris. Tačiau juk tai lenkai padarė kartu su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Kare su Rusija 1920–1921 metais Lenkija buvo stipri dėl to, kad veikė išvien su Ukraina. O nacionalizmas Lenkijai nuo pat jo atsiradimo reiškė tiktai ne visada sėkmingą gynybinį tapatumą. Juk šiuo atveju lenkų tautybė yra ne kas kita kaip įsitikinimas, kurį kitų valstybių valdžia kėsinosi užgniaužti. Lenkų nacionalizmas atitinka Ernesto Gellnerio apibrėžimą: „Nacionalistinis (nationalist)jausmas yra pyktis, kyląs, kai šis principas yra pažeidžiamas, arba pasitenkinimas, kurį sukelia jo įgyvendinimas. Nacionalistinis judėjimas yra toks, kurį sukelia ir skatina tokio pobūdžio jausmai.“ Ko vertas toks nacionalinis arba gynybinis tapatumas „šaltuose“ geopolitiniuose žaidimuose?

1936 metų vasarą įvykusio jungtinio Stalino ir Vorošilovo posėdžio su NKVD vadovais ir Raudonosios armijos žvalgybos skyriumi metu Stalinas paklausė karinės žvalgybos vadovo pavaduotojo Artouzovo, kurion pusėn stos Lenkija kilus karui tarp Vokietijos, Italijos ir Japonijos iš vienos pusės ir Rusijos, Prancūzijos ir Anglijos – iš kitos. Artouzovas nedvejodamas atsakė: „Lenkija visuomet bus su Prancūzija ir Anglija.“ – „Jūs esate asilas, – atkirto Stalinas. – Jeigu Lenkija nesusidės su Vokietija prieš mus, ją pakeliui į Sovietų Sąjungą sutraiškys Vokietijos mechanizuotos divizijos.“

1939 metų rugsėjį SSRS su ta pačia Vokietijos vyriausybe „sutarė“, kad tolesnė Lenkijos politinė egzistencija nepageidautina, nes tai būtų nuolatinis neramumų židinys Europoje ir potencialus SSRS ir Vokietijos nesantaikos šaltinis. Pateikęs J. Ribbentropui pasiūlymą „lenkai jums, „pribaltai“ – mums“, Stalinas išsitraukė nacionalsocialistų politikui suprantamą nacionalinio klausimo kozirį. Galima pasidalyti Lenkiją pagal 4 upių liniją, tačiau tai sukeltų keblumų: abipus Reicho būtų įkurtas Reicho protektoratas ir Lenkijos Sovietų Autonominė Respublika, kurios visuomet siektų susivienyti ir sėtų nesantaiką tarp Vokietijos ir SSRS. Todėl esą daug geriau etnografinę Lenkiją sutelkti vienose rankose – Vokietijos.

1945 metų balandžio 21 d. Draugystės, savitarpio pagalbos ir pokarinio bendradarbiavimo tarp Sovietų Sąjungos ir Lenkijos Respublikos sutarties pasirašymo proga Stalinas vėlgi kaltę verčia tam pačiam lenkų nacionalizmui: „Kol nebuvo sąjungos tarp mūsų šalių, Vokietija turėjo galimybę pasinaudoti vieningo mūsų  fronto nebuvimu, galėjo priešpastatyti Lenkiją Sovietų Sąjungai ir atvirkščiai ir mušti jas po vieną („бить их поодиночке“). Stalino pamokymas turėjo lenkams priminti kito „Vyriausiojo vado“ žodžius – didžiojo kunigaikščio N. N. Romanovo 1914 metų "Kreipimąsi į lenkus": „Lenkai, išmušė valanda, kai gali išsipildyti jūsų tėvų ir senelių svajonė. Prieš pusantro šimto metų gyvas Lenkijos kūnas buvo sudraskytas į gabalėlius, bet jos dvasia nenumirė. Ji gyveno viltimi, kad išmuš lenkų tautos atgimimo, broliško susitaikymo su didžiąja Rusija valanda. Rusijos kariuomenė neša jums šio susitaikymo gerąją žinią.“

Žlugus komunizmui Rytų ir Vidurio Europos šalyse, politinė nacionalizmo reikšmė smarkai išaugo. Matant, kokie „draugiški“ yra šiuo metu Lenkijos ir Rusijos santykiai, negalime atmesti galimybės, kad savo geopolitiniams planams realizuoti Rusija vėl pasinaudos lenkiškojo „nacionalizmo korta“, kuria lenkai tiki galintys gintis nuo Rusijos. Daugelis lenkų nacionalistinių organizacijų gali būti vienaip ar kitaip kontroliuojamos Maskvos (čia prisimintinas ir Vilnijos „autonomijos“ atvejis).

Rusijos negali neerzinti glaudūs Lenkijos ryšiai su JAV, Varšuvos kritika Rusijos atžvilgiu dėl Čečėnijos ir parama Ukrainos „oranžinei“ revoliucijai, kuri padėjo į valdžią atvesti provakarietišką vyriausybę. Santykiai ypač paaštrėjo Aleksandrui Kwasniewskiui 2004 metais stojus ne Rusijos remiamo kandidato, bet „oranžinės“ revoliucijos ir Viktoro Juščenkos pusėn. 2005 metų gegužę Rusijos prezidento patarėjui Glebui Pavlovskiui lankantis Lenkijoje jau neišvengta abipusių priekaištų „nacionaliniu pagrindu“. Šiam papriekaištavus, esą lenkai kalba apie rusus kaip antisemitai apie žydus, Lenkijos užsienio reikalų ministras Adamas Danielis Rotfeldas atkirto: „Jūs ieškote priešo ir jūs jį randate Lenkijoje.“

Ilgametis politinio žurnalo "Wprost" bendradarbis, buvęs premjero Jerzy Buzeko patarėjas užsienio politikos klausimais Jerzy Marekas Nowakowskis įsitikinęs, kad priešiškumas tarp Rusijos ir Lenkijos – ne skirtingų režimų problema, o kategoriškas dviejų šalių strateginių tikslų nesutapimas: Rusija ir Lenkija juda absoliučiai priešingomis kryptimis. Taip, vienas iš Lenkijos uždavinių yra Ukrainos integracija į vakarietiškas struktūras – ES ir NATO, Baltarusijos „vesternizacija”, taip pat Baltarusijos nepriklausomybės nuo Rusijos palaikymas. Lenkija yra suinteresuota susilpninti Rusijos įtaką Šiaurės Kaukaze, taip pat Centrinės Azijos naftos ir dujų sektoriuje. Be to, Rusija tebevartoja „artimojo užsienio” terminą, siekia „ypatingų” santykių su buvusiomis sovietinėmis respublikomis bei monopolio Centrinės Azijos rinkoje ir prieštarauja NATO plėtrai, ypač į Ukrainą ir Gruziją.

Varšuvos ir Maskvos santykiai vargu  ar pasikeis ir po naujos Lenkijos vyriausybės sudarymo. Pokyčių iniciatorė šiuo atveju turi būti ne Lenkijos vyriausybė, o Maskva. Nesvarbu, kuri politinė partija Lenkijoje suformuos vyriausybę, šalis sieks to paties: darydama spaudimą per ES reikalaus Rusijos atšaukti embargą mėsos produktams iš Lenkijos; sieks gauti iš Rusijos Federacijos Katynę liečiančius dokumentus; palaikys ryšius su JAV, ypač dėl bendradarbiavimo priešraketinės gynybos srityje, kuriam pritaria visos Lenkijos politinės jėgos.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).