Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kosovo ateitis: naujo karo nuojauta (4)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2007 11 22

Opozicinės Kosovo demokratinės partijos vadovui Hashimui Thaciui – vienam už įstatymų ribų paskelbtos Kosovo išvadavimo armijos buvusių vadų – pranešus apie pergalę šeštadienį Kosove vykusiuose parlamento rinkimuose, diskusijos dėl krašto ateities vėl įkaito. Šios politinės jėgos nuotaikos yra kur kas radikalesnės negu iki šiol populiariausios prezidento Fatmiro Sejdiu Kosovo demokratinės lygos, ir tai perspėjimas Europai, kad beveik 2 mln. gyventojų turinčios provincijos problema aštrėja iki antrosios krizės Balkanuose ribos.

Kosovo istorijos interpretacijos

Interpretuodami krašto istoriją, serbai ir albanai jos faktus tempia ant savo kurpalio. Antai rusų istorikai akcentuoja, kad Kosovas ir Metochija – toks senasis autonomijos pavadinimas – nuo seno buvo serbų dvasinio gyvenimo lopšys. Serbai čia apsigyveno V–VI amžiuje ir netrukus priėmė krikščionybę. Serbijos valdovas Stefanas Nemania 1180–1190 m. prisijungė Metochiją, Prizreną ir Kosovo Lauką. Slavų istorikai nepamiršta priminti, kad IX amžiuje švietėjai Kirilas ir Metodijus į Kosovą atnešė raštą. XIV amžiuje kraštas tapo vietos gyventojų bei turkų – Osmanų užkariautojų susirėmimo arena. 1389 metais serbai pralaimėjo Kosovo Lauko mūšį. Serbijos kunigaikštis Lazaras Chrebeljanovičius buvo užmuštas, o Serbija tapo Osmanų imperijos vasale. Turkai vietos albanus ėmė versti į islamą, ir nuo to laiko tarp serbų ir musulmonų įsižiebė ilgus šimtmečius trunkantis konfliktas, kartais vos rusenantis, kartais įsiplieskiantis iki pilietinio karo, kaip buvo 1999 metais.

Stačiatikiai gyventojai, žinoma, buvo stumiami iš aktyvios veiklos, jų nuolat mažėjo. Belgradas skelbia, kad 10 887 kv. km ploto Kosove buvo 2000 stačiatikių cerkvių ir vienuolynų, dabar jų beliko kelios dešimtys. Pasipriešinimas nesiliovė net buvusiam Jugoslavijos diktatoriui Josifui Broz Titui Kosovo provinciją prijungus prie Serbijos.

Tolesnių konfliktų precedentas

Iš tiesų Kosovo kraštas – ypatinga zona šiuolaikinėje Europoje, kurią dažnai mėgstama lyginti su Gruzijos teritorijomis Abchazija ir Pietų Osetija bei Moldovos Padnestre. Lyginama vienu aspektu: tiek posovietinių respublikų kraštams, tiek Serbijai priklausančiai Kosovo provincijai turi būti suteikta nepriklausomybė. Šiuo „vienodo mastelio“ principu ypač spekuliuoja Rusija, kuri kartu stabdo ir Jungtinių Tautų pastangas greitai išspręsti Kosovo problemą, tuo pačiu ant trumpo pavadėlio laikydama osetinų, abchazų bei Padnestrės separatistų viltis kada nors tapti savarankiškomis struktūromis arba prisijungti prie Rusijos.

Kosovo statuso klausimą ne kartą svarstė šešių šalių Kontaktinės grupės ekspertai. Susitikimų metu turėjo būti parengtos rekomendacijos provincijos klausimu vadinamajam „trejetui“ – Rusijai, Jungtinėms Valstijoms ir Europos Sąjungai.

Dar kovo mėnesį Kosovo statuso klausimą nagrinėjo Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Tai buvo ypatingos diskusijos, nes beveik dviejų milijonų krašte gyvenančių albanų likimas susijęs ne tik su šios Serbijos provincijos, bet ir su kitų autonomijų, nepriklausomomis pasiskelbusių Europos teritorijų ateitimi. Tačiau, kaip rašė „The Wall Street Journal“, jos, kaip ir dauguma kitų diskusijų, baigėsi be rezultatų.

Paskui buvo pradėtos rengti tiesioginės Prištinos ir Belgrado derybos. Vienas jų raundas įvyko šį antradienį – praėjus trims dienoms po Kosovo asamblėjos rinkimų. Tai buvo paskutinis mėginimas parengti Kosovo statuso planą iki gruodžio 10-osios, kai jį svarstys Jungtinių Tautų Saugumo Taryba.

Kompromisinis planas netenkina

Kosovas trokšta būti nepriklausomas nuo Serbijos, ir šią teisę pripažįsta kone visi Saugumo Tarybos nariai. Tai, kad dalis albanų vėliau nori jungtis į Didžiąją Albaniją, kol kas nenagrinėjama. Beje, Albanija lapkričio 28 dieną švenčia nepriklausomybės metines, tad musulmoniškiems Tiranos politikams Kosovo krašto statuso permainos būtų didelė dovana.

90 proc. provincijoje gyvenančių etninių albanų nuo 1999 metų pateko Jungtinių Tautų jurisdikcijon (čia dislokuota 16 tūkstančių taikdarių), tačiau formaliai tai tebėra Serbijos provincija. Iki Saugumo Tarybos posėdžio kovą keturiolika mėnesių vyko įtemptos derybos, kurioms vadovavo buvęs Suomijos prezidentas Marttis Ahtisaaris. Pateikęs savo siūlymus, vyriausiasis derybininkas paskui nuo šio darbo nusišalino. Jungtinių Tautų derybininkai parengė Kosovo statuso sureguliavimo planą ir pateikė jį šios organizacijos generaliniam sekretoriui. Jame siūloma Kosovui suteikti nepriklausomybę, tačiau su keletu esminių sąlygų: Jungtinių Tautų kontrolę krašte turi perimti Europos Sąjunga, o visam procesui turėtų vadovauti tarptautinis kontrolierius, kuris planą įgyvendintų pagal Bosnijos ir Hercegovinos modelį.

M. Ahtisaario planas – tai tarsi kompromisinis Kosovo krašto ateities modelis, kuriuo bandoma išvengti kraštutinių Belgrado ir Prištinos pasiūlymų. Jis laviruoja tarp albanų reikalaujamos besąlygiškos nepriklausomybės ir serbų peršamo „plačios autonomijos“ statuso.

Belgrado metamas autonomijos meduolis galbūt ir nėra toks kartus: Kosovas turėtų savo prezidentą, parlamentą, vyriausybę, teismus, galimybę stoti į regionines organizacijas ir didelę finansinę laisvę. M. Ahtisaario plane šios teisės praplėstos iš esmės: Kosovas turėtų teisę rengti derybas, pasirašyti tarptautinius dokumentus, stoti į pasaulio organizacijas ir sąjungas, turėti savo saugumo pajėgas, taip pat – vėliavą, himną, netgi valiutą (ją, beje, jie turi ir be Belgrado leidimo).

Šiame plane galima rasti ir reveransų Serbijai: Kosove būtų įvestas ypatingas serbų kalbos statusas, veiktų Pravoslavų bažnyčia ir t. t. Tačiau Belgradui to neužtenka. Serbijos vyriausybės atstovė vienoje pavasarį surengtoje spaudos konferencijoje buvo kategoriška: „Belgradas jokiu būdu neatiduos dar 15 proc. savo teritorijos, kuri labai mums svarbi. Priešingu atveju mes atsisakysime bendradarbiauti su Kosovu, o santykiai su šalimis, kurios pripažins kraštą, bus peržiūrėti.“

Iš pradžių Kosovo albanus Jungtinių Tautų planas po ilgų derinimų tenkino. Savo ruožtu M. Ahtisaaris pagrasino, kad, nepriėmus jo plano, Kosovas vėl paskęs prievartoje, o ES patirs didžiulę nesėkmę. Britų žurnalas „The Economist“ rašo, kad tokie grasinimai davė vaisių: skeptiškai Kosovo statuso atžvilgiu nusiteikusios Ispanija ir Slovakija jau kalba, kad ES vienybė svarbiau už Serbijos užsispyrimą. Radikaliosios opozicijos pergale pasibaigus 120 vietųKosovo parlamento rinkimams, „kosovarai“ be jokių išlygų ėmė reikalauti tik nepriklausomybės, kurią jie esą skelbsią iškart po gruodžio 10-osios.

Ir vėl, kaip jau ne kartą būta, Balkanuose susiduria Amerikos ir Rusijos pozicijos. Amerikos diplomatas Richardas Holbroocke‘as, kuris yra Deitono taikos, nutraukusios Bosnijos karą, autorius, laikraščio „The Washington Post“ puslapiuose rašo, kad nepriėmus šio plano „Europos saugumas ir stabilumas, taip pat Rusijos ir Vakarų santykiai atsidurs prie krizės slenksčio“. Situaciją jis modeliuoja taip: jeigu Rusija užblokuos rezoliuciją dėl Kosovo Saugumo Taryboje, Kosovas vis tiek pasiskelbs nepriklausomu. Tuomet amerikiečiai nepriklausomybę pripažins, jais paseks albanams giminingos islamo šalys, o ES susilaikys. Todėl rinktis reikėtų ne tarp nepriklausomybės ir autonomijos, o tarp „kontroliuojamos ir nekontroliuojamos“ nepriklausomybės.

Apžvalgininkas Viktoras Denisenko interneto svetainėje http://www.politika.lt/ rašo, kad tai, jog Kosovas vienpusiškai, nepaisydamas ES ir JAV perspėjimų neskubėti, paskelbs nepriklausomybę, yra visai tikėtina. Nors derybos tarp Belgrado ir suverenumo siekiančios provincijos vis dar vyksta, vargu ar nors viena iš pusių sutiks sušvelninti savo pozicijas. Nors Serbija labai norėtų išsaugoti Kosovą savo sudėtyje, prognozuojama, kad šis kraštas greičiausiai gali pasiekti nepriklausomybę, kurią palaikytų JAV ir iš dalies Europos Sąjunga. Jeigu ši provincija net vienpusiškai paskelbtų suverenumą, vargu ar Belgradas ryžtųsi imtis karinės intervencijos veiksmų. Apie tai vokiečių leidiniui „Die Presse“ sakė serbų Kosovo reikalų ministras Slobodanas Samardžičius. Pasak jo, jei Kosovas paskelbs nepriklausomybę, Serbija sieks išlaikyti krašte savo institucijas. Jis pareiškė, kad šioje provincijoje gyvenantys serbai ir toliau priklausys Belgrado jurisdikcijai. Tiesa, sunku pasakyti, kaip tokie principai galėtų būti įgyvendinami praktiškai. Greičiausiai, kaip praneša italų „Panorama“, serbai ir albanai išsitrauks ginklus ir po aštuonerių metų santykinės taikos savo tiesas pradės įrodinėti jėga.

Konflikto esmė ta pati: energijos ištekliai

Viena aišku: Kosovo klausimu Serbija turi stiprią sąjungininkę – Rusiją, kuri gali vetuoti bet kokį JT Saugumo Tarybos sprendimą. Tačiau net ir tai greičiausiai, kaip mano V. Denisenko, negalės užkirsti kelio provincijos nepriklausomybei. Jeigu taip, tai  Balkanuose kils naujas konfliktas.

Beje, kaip teigia savaitraščio „Atgimimas“ apžvalgininkas Stanislovas Kairys, Kosovo serbų likimas rusams rūpi mažiausiai. Juolab kad santykinis Kremliaus palaikymas nėra neatlygintinas. Ne taip seniai Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, kad palaikymas Serbijai kainuos keletą valstybinių holdingų. Manoma, kad koncernui „Gazprom“ bus leista privatizuoti nacionalinę energetikos kompaniją „Naftna Industrija Srbije“. Į Serbijos vario kasyklą „RTB Bor“ ketina investuoti prieštaringai vertinamas verslininkas Olegas Deripaska, o aviakompanija „Aeroflot“ nori nusipirkti nacionalinę serbų aviakompaniją „JAT Airways“. Spėjama, kad kaip tik verslo interesai, o ne deklaruojamas „brolių slavų“ palaikymas daro didesnę įtaką Maskvos pozicijai dėl Kosovo.

O Serbijos laikraštis „Politika“ įžvelgia didžiųjų valstybių interesų kovą regione. Ir vėlgi jos pamatas – energijos ištekliai, tiksliau – dujotiekis „Nabucco“. Laikraštis remiasi Kanados globalinių problemų centro bendradarbio Dariuso Nazemroaya spalį „Global Research“ interneto svetainėje išspausdintu tiriamuoju straipsniu „Didysis žaidimas Viduržemio jūros regione: dujos, nafta, karas ir geopolitika“. Jame analitikas tvirtina, kad amerikiečių kontroliuojamas dujotiekis „Nabucco“, tiesiamas iš Kaspijos jūros į Vakarų Europą aplenkiant Rusiją, esą eis per Kosovo teritoriją. Juo bus transportuojama du kartus daugiau dujų negu Rusija Europai gali patiekti dabar…

Vadinasi, daro išvadą Otavos mokslininkas, kova dėl Kosovo statuso – tai kova už energijos resursų kontrolę. Politika čia tėra tik išvestinis šios kovos elementas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras