Prieš kurį laiką šiame tinklalapyje jau buvo pasirodęs straipsnis tokiu pavadinimu. Autorius irgi buvo tas pats. Aname straipsnyje buvo aptariamas galimo Vladimiro Putino įpėdinio klausimas („Kas po Putino (arba operacija „Įpėdinis“)?“). Šiandien tai vienas dažniausių klausimų Rusijos ir Vakarų analitinėje spaudoje bei akademiniuose sluoksniuose. Ir dauguma ekspertų prieina išvadą, kad jau nėra svarbu, kas pakeis (jeigu pakeis) V. Putiną jo poste: vis tiek jo sukonstruota sistema išliks. Ši „suverenios demokratijos“ sistema visų tyrėjų yra laikoma vienu pagrindinių V. Putino palikimo elementų. Visi analizuoja, kiek ji yra efektyvi, kiek gyvybinga, kiek demokratiška ir panašiai.

Politologai ir politikos analitikai dažniausiai yra tik ciniški stebėtojai, žvelgiantys į politikos pasaulį visiškai ne taip, kaip į jį žiūri eilinis pilietis, eilinis Rusijos gyventojas. Šio straipsnio tikslas – pabandyti politinių teorijų neužtemdytomis paprasto ruso akimis įvertinti, kas (ne asmens, o rezultato prasme) jam liks po V. Putino, kurio išėjimo dauguma Rusijos gyventojų tikrai nenori.

„Ačiū Jums, Vladimirai Vladimirovičiau, ačiū už viską“

Jeigu žinomų politikos ekspertų paklaustų, ką jie galvoja apie paskutinį V. Putino viešą bendravimą su tauta, vieni pradėtų analizuoti prezidento išsakytas mintis, kiti tiesiog pasakytų, kad įvyko kasmetinis puikiai surežisuotas viešųjų ryšių technologijų spektaklis. Tačiau vienu labiausiai įsimintinų tiesioginio eterio epizodų tapo šios straipsnio dalies antraštėje pacituoti žodžiai, išsakyti vienos bobutės, kuri ištarė juos taip nuoširdžiai, kad liežuvis neapsiverčia laikyti juos surežisuotu spektakliu.

Faktiškai tai buvo rusų tautos balsas, visos Rusijos – kaip pavargusios nuo sunkaus gyvenimo senelės, kuri staiga pamatė šviesą tunelio gale – balsas. Ji drebančiu balsu padėkojo V. Putinui už tai, ką jis padarė – padarė ne tiek jai, kiek Rusijai. Ji padėkojo žmogui, kuris sukrėtė žinomą Rusijos rojalistą Nikitą Michalkovą klausimu, užduotu sau pačiam: „Ar aš atėjau į valdžią tik tam, kad pavogčiau, kas liko pavogti, ar tam, kad kažką nuveikčiau?“ Ir jis nuveikė. Na ir kas, kad visi sako, jog jam padėjo aukštos naftos kainos, autoritariniai valdymo metodai, gudrūs politinių technologijų specialistai ir t. t. Vis tiek jis nuveikė.

Už ką ačiū?

Kai V. Putinas pasakė savo garsiąją Miuncheno kalbą, dauguma politikų ir politologų buvo šokiruoti jos atvirumo. Ir tik Rusijos gyventojai pajuto paprasčiausią pasididžiavimą savo prezidentu ir savo valstybe. Šiandien visi juokiasi prisiminę, kaip girtas Borisas Jelcinas dirigavo orkestrui ar tiesiog nepajėgė išlipti iš lėktuvo. Tik Rusijos gyventojams tada buvo nejuokinga. Jiems buvo nejuokinga, kai NATO bombardavo brolius serbus, o Kremlius tylėjo. Jiems buvo nejuokinga, kai aštuoniolikmečiai vaikinai buvo siunčiami į Čečėnijos karą, kurį pagal savo planus inspiravo Borisas Berezovskis, dabar prispaudęs uodegą tupintis Londone ir bijantis pasirodyti Rusijoje. Šiandien oligarchai arba dirba su Kremliumi, arba sėdi labai toli nuo jo už grotų. Ir tegul Vakarai sau rėkia kiek nori, kad tai nedemokratiška ir neteisėta – paprastas rusas jaučia dievišką malonumą matydamas, kaip Michailas Chodorkovskis siuva šlepetes kalėjime. Lygiai taip pat jam patinka matyti Aslano Maschadovo, Chatabo ir kitų nukautų čečėnų kovotojų lavonų kokiame nors urve nuotraukas – kaip kerštą už „Nord-Ost“ ar Budionovską.

Reikėjo matyti lakūnų veidus, kai Ukrainoje į gabalus pjaustė modernius strateginius bombonešius TU-160 (net amerikiečiams jų buvo gaila), o šiandien strateginiai bombonešiai atnaujino budėjimo skrydžius. Vienintelis Rusijos kreiseris lėktuvnešis „Admirolas Kuznecovas“ V. Putino laikais išplaukė į jūrą, kaip ir svajojo visą savo gyvenimą jame ištarnavęs karininkas. Kariuomenė pradeda gauti šiuolaikinės technikos, kad ir po truputį, bet gauti. Ir karininkai bei eiliniai kareiviai pradėjo gyventi šiek tiek geriau. Net „Kursko“ ir Beslano tragedijos rusus labiau suvienijo negu sužlugdė (ir nesvarbu, dėl kieno kaltės jos įvyko). Ir štai šalies prezidentas pagaliau išdrįso pasakyti apie tą pasipūtusią Ameriką viską, ką daug kas galvoja, bet bijo pasakyti. Ir net nesvarbu, kad jėgos pasakyti tvirtą „ne“ yra dar nepakankamai, svarbu, kad išdrįso.

Kad ir kokie viešųjų ryšių technologijų produktai būtų tie V. Putino pradėti nacionaliniai projektai ar strateginių holdingų kūrimas, jie vis dėlto veikia ir yra postūmis į priekį. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad Rusijoje įvyks dar viena nemokumo krizė ar kad šachtininkai blokuos geležinkelius. Šiandien sunku įsivaizduoti Rusijoje, kad ir kokia korumpuota ir autoritarinė ji būtų, „oranžinę“ revoliuciją.

Paprasti rusai ėmė sakyti, kad jie gyvena geriau. Šiandien jie jaučia, kad vėl yra verta gyventi vardan valstybės ir caro. Ypač pažymėtinas rusų tautos dvasinio pakilimo įvykis yra Rusijos bažnyčios susivienijimas, ir kas čia tokio, kad šalies herbe pavaizduoti ereliai, o pergalės Didžiajame Tėvynės kare vėliavoje yra komunistinė žvaigždė raudoname fone. Šie paradoksai geriausiai yra apibendrinti žinomo Rusijos dainininko Olego Gazmanovo dainoje „Aš gimęs Sovietų Sąjungoje“: jam jo šalis – tai ir Gagarinas, ir Vysockis, ir Stalinas, ir Čaikovskis, ir KGB.

Įdomu pastebėti, kad Putino Rusijos atgimimas pasireiškia net sporte. Šalis gavo galimybę organizuoti žiemos olimpiadą Sočyje, Rusijos vyrų ir moterų krepšinio rinktinės laimėjo Europos čempionatus, o atjauninta Rusijos futbolo rinktinė sugebėjo nugalėti Angliją ir vargais negalais patekti į finalinį Europos futbolo čempionato turnyrą.

Kam blogai?

Didžiausia Vakarų klaida yra manyti, kad jų gyvenimo stilius yra tinkamas visiems. Maža to, Vakarų atstovai dažnai nori matyti kitas šalis tokias, kokios yra naudingos Vakarams, o ne pačioms toms šalims. Be abejo, tikrai negalima paneigti, kad dabartinėje Rusijoje yra daug negatyvių, nedemokratinių dalykų: laisvos spaudos nebuvimas, opozicijos persekiojimas, reiderystė ir t. t. Tačiau pagaliau reikia suvokti, kad eiliniams rusams, išskyrus europinius rusų inteligentus iš prigimties (kurių visada buvo ir vis dar yra Rusijoje), visiškai nusispjaut ant tų nedemokratinių dalykų. Rusams svarbiausia yra galia ir teisingumas, vienijantis tikslas ir bendrumo jausmas, Dievas bei geras Caras. Yra net toks posakis: Rusija yra su Dievu, o Dievas su Rusija.

***

V. Putinas davė rusams tai, ko jiems seniai reikėjo: jis atgaivino jų didžiosios Rusijos jausmą, tikėjimą, kad jie, kaip skelbė vienas SSRS šūkis, „gali pavyti ir aplenkti Ameriką“. Ekspertai paprieštaraus, kad V. Putinas rusams davė tik viziją, o iš tikrųjų jam ir jo aplinkai ta Rusija nė velnio nerūpi. Bet žmonės jau patikėjo tuo, kas jiems rodoma, o svarbiausia – jie patikėjo savimi, ir tai jau bus sunku sugriauti. Kaip teigia žinomas Rusijos humoristas Michailas Zadornovas, rusų problema yra ta, kad jų energija yra didžiulė, bet tinkamai nenukreipta. Tai gal geriau palikti tą Rusiją ramybėje su jos Putinu, kad toji energija neprarytų mūsų?.. Juk nėra nieko baisesnio už rusišką maištą – beprasmį ir negailestingą. Tik bėda, kad rusai dabar vargu ar paliks ramybėje mus – „ačiū Jums, Vladimirai Vladimirovičiau“.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).