Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Padnestrė: separatizmo era baigiasi? (2)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2008 01 31

Pastaruoju metu Padnestrės problema įgauna naujų atspalvių. Keičiasi Maskvos, Kišiniovo ir Vakarų nuostatos dėl šios nepriklausoma pasiskelbusios teritorijos ateities. Dar labiau jos keisis, kai bus apsispręsta dėl Kosovo provincijos statuso ir kai Kremliuje į valdžią ateis naujasis Rusijos vadovas.

Padnestrė istorijos skersvėjuose

Pradžioje trumpai prisiminkime šio prieš 17 metų separatizmo keliu pasukusio krašto istoriją.

Rusijos šaltiniai, kurie ne visada būna objektyvūs, tvirtina, kad kairiojo Dnestro kranto teritorija priklausė carinei Rusijai nuo aštuoniolikto amžiaus, kai 1792 metais rusų karvedys Aleksandras Suvorovas įkūrė Tiraspolio miestą – tvirtovę ant upės kranto.

Tarp jos ir turkų užimto Benderų miesto tuomet ėjo fronto linija. Dnestru ėjo ir Rusijos imperijos siena su Rumunija, bet kairysis jo krantas priklausė rumunams. 1924 metais Moldovos Autonominės Respublikos sudėtyje jis atiteko Ukrainai. Pasidalijus įtakos zonas su hitlerine Vokietija, Sovietų Sąjungai atiteko Besarabija. 1940 metais buvo įkurta Moldavijos Socialistinė Respublika, ir Padnestrė penkis dešimtmečius visiškai nebuvo minima kaip atskiras administracinis vienetas.

Dar prieš Sovietų Sąjungos žlugimą, 1990-ųjų vasarą, politiniai įvykiai Moldovoje buvo panašūs į situaciją Gruzijoje. Moldova paskelbė sieksianti susijungti su kraujo ir kalbos broliais rumunais. Kairiojo Dnestro kranto gyventojai pareiškė liekantys Sovietų Sąjungoje, o tų pačių metų rugsėjį Padnestrės parlamentas paskelbė įkuriąs Padnestrės Respubliką Moldovos sudėtyje. Tokį sprendimą paskatino Moldovos atsisakymas vietoj valstybinės rusų kalbos įteisinti rumunų kalbą.

Bet Moldovai paskelbus nepriklausomybę, savavališkas Tiraspolio sprendimas tarsi pakibo ore, nors tuomet čia jau buvo ir savas prezidentas, ir parlamentas, ir milicija, o kiek vėliau – net savi pinigai, vadinamasis Dnestro rublis.

1992-ųjų kovą apipus Dnestro plykstelėjo pilietinis karas, nusinešęs 1500 karių gyvybių. Konfliktuojančius moldavus ir Maskvai ištikimus Padnestrės gyventojus išskyrė 14-oji Rusijos armija, kuri ėmėsi taikdarės vaidmens. Kaip mano Maskva, ši armija iš esmės iki šiol yra vienintelis niekieno nepripažintos valstybėlės savarankiškumo garantas. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) jau daug metų vyksta diskusijos dėl jos išvedimo ir galimo Moldovos federalizavimo.

Anuomet armijai vadovavo garsus generolas Aleksandras Lebedis, kuris ne tik apmalšino pilietinio karo gaisrą, bet ir, kaip žinome, parodė iniciatyvą pasirašant Chasavjurto susitarimus ir bent laikinai nutraukiant pirmąjį Rusijos ir Čečėnijos karą. Tačiau jokiems taikos planams, memorandumams, susitarimams nebuvo lemta būti įgyvendintiems. Svarbiausias iš jų – 1997 metais Rusijos, Ukrainos, Padnestrės ir ESBO vadovų pasirašytas Maskvos memorandumas, numatantis savarankišką ekonominę Padnestrės veiklą. 2003-ųjų pasiūlymas suvienyti Moldovą, Padnestrę ir Gagaūziją į vieningą federacinę respubliką liko be atsako. Jam pasipriešino Kišiniovas, šiaip jau užimantis gana pasyvaus derybų tarpininko vaidmenį. Taip pusketvirto tūkstančio kvadratinių kilometrų teritorija su beveik 600 tūkstančių gyventojų, iš kurių trečdalis yra rumunai arba moldavai, liko pasmerkti naujiems istorijos išbandymams. Prasidėjus didžiuliams politiniams pokyčiams posovietinėje erdvėje, šis, kaip sakoma, Dievo ir civilizacijos pamirštas kraštas vėl atsidūrė kryžkelėje, blaškomas Rytų ir Vakarų politinių vėjų.

Padnestrės vadovai iki šiol negali suvokti, kad jų separatistinės nuotaikos ir prieraišumas Maskvai niekaip nedera prie šiuolaikinių išsivadavimo iš posovietinės imperijos procesų. Ko gero, ir pačiai Rusijai apkarto tokia akla ištikimybė, ir Maskva ieško būdų, kaip diplomatiškai lanksčiai išspręsti Padnestrės problemą šiandienos aktualijų šviesoje.

Vergiškos vilionės

Sausio viduryje Padnestrės užsienio reikalų ministerija Rusijai pateikė argumentus, kodėl šią respubliką reikėtų prijungti prie Rusijos arba bent pripažinti jos nepriklausomybę. Ministerijos pareiškime, kaip rašo laikraštis „Kommersant“, sakoma, kad tik Padnestrės pripažinimas užkirstų kelią Vakarams sukurti ištisinę „sanitarinę zoną“ aplink Rusiją. Kitaip sakant, ši teritorija tarsi nutrauktų tos zonos grandinę, besitęsiančią nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Jeigu Maskva pripažintų Padnestrės nepriklausomybę, būtų apsaugoti ne tik Rusijos piliečiai šiame krašte, bet ir sustiprintas pačios Rusijos saugumas. Juk Ukraina veržiasi į NATO, Rumunija jau yra Aljanso narė, o Moldovos neutralitetas irgi neamžinas. Vadinasi, tęsia savo išvedžiojimus Padnestrės užsienio reikalų ministerija, tik pripažinusi krašto nepriklausomybę Rusija sustiprintų savo ekonominį ir karinį dalyvavimą regione.

Ir čia Padnestrės Moldovos Respublika (toks visas dabartinis šios teritorijos pavadinimas) žongliruoja Maskvai opia tema – Kosovo krašto statusu. „Pripažinus šios Serbijos provincijos nepriklausomybę, padėtis būtų destabilizuota visoje Europoje, o Padnestrės pripažinimas, atvirkščiai – išspręstų įsisenėjusį konfliktą ir užtikrintų stabilumą regione“, – rašoma ministerijos pareiškime.

Tiraspolio pozicija tebuvo reakcija į jo seno oponento Moldovos prezidento Vladimiro Voronino vizitą į Maskvą. Sausio antroje pusėje jis susitiko su Vladimiru Putinu, lankėsi cerkvėje, kur buvo apdovanotas už stačiatikių vienijimą, o Kremliuje užsitikrino V. Putino paramą Padnestrės problemos sureguliavimo klausimu.

Maskva gręžiasi nuo separatistų?

Maskvai jau neįtinka kadaise labai globotas šios nepripažintos teritorijos vadovas Igoris Smirnovas, iki šiol besipriešinantis suartėjimui su Kišiniovu. Laikraščio „Kommersant“ pranešimu, Kremliuje bręsta planai jį pakeisti Padnestrės parlamento vadovu, partijos „Atsinaujinimas“ lyderiu Jevgenijumi Ševčiuku, kuris laiku (prieš Dūmos rinkimus) susiprato pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“.

Vasario pradžioje Maskva dar kartą bandys paveikti nesukalbamą separatistų lyderį, į Tiraspolį pasiųsdama Saugumo tarybos sekretoriaus pavaduotojo Jurijaus Zubakovo vadovaujamą delegaciją. Apžvalgininkai mano, kad jei Padnestrė jau dabar save laiko Rusijos federaliniu subjektu, tai V. Putinas gali pakeisti ir jos vadovą…

I. Smirnovas užtarėjų Maskvoje iš tiesų neturi. Priežasčių yra keletas. Jis kaltinamas, kad iššvaistė 2006 m. Padnestrei suteiktą humanitarinę pagalbą. Taip pat nežinia kur dingo 1 mlrd. rublių, kuriuos vietos gyventojai surinko už tiektas dujas, bet Rusijai užmokėta nebuvo. Galų gale – ir tai ypač žeidė Maskvą – rudenį Padnestrės prezidento žmona ir Patriotinės partijos lyderė Marina Smirnova Dūmos rinkimuose kvietė remti „Teisingąją Rusiją“, o ne V. Putino partiją, ir netgi balotiravosi kaip tos partijos kandidatė Jamalo nencų autonominėje apygardoje.

Visa tai rodo, kad Maskva turi atsarginį variantą (vadinamą Askaro Akajevo variantu), kaip spręsti Padnestrės vadovų ir visos šios teritorijos priklausomybės problemą (priklausomai nuo Kosovo, Abchazijos ir Pietų Osetijos ateities).

Viena aišku: šis kraštas pamažu tampa naujų geopolitinių žaidimų centru. Jo likimą lems spartėjanti Ukrainos integracija į europines struktūras, pagreitį įgaunantis tarptautinis Moldovos aktyvumas, Rumunijos vaidmuo regione ir Rusijos nusiteikimas – ar savo buvusias kolonijas ir toliau valdyti iš vieno „stipraus centro“, ar ieškoti europinių kompromisų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras