Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Paskutinė prezidento V. Putino kalba (17)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2008 02 20

AP PhotoŠių metų vasario 8 dieną Vladimiras Putinas pasakė tikriausiai paskutinę savo kaip Rusijos prezidento programinę kalbą. Žinoma, po ketverių metų pertraukos (ar dar anksčiau) jis galės grįžti į savo postą, tačiau šiadien tai turbūt yra paskutinė jo kaip prezidento programinė kalba. Joje V. Putinas kalbėjo apie Rusiją, kuri buvo, kuri yra ir kuri turi būti. Todėl tikrai yra verta panagrinėti, ką pasakė ir ko nepasakė (ir kodėl) vis dar Rusijos šeimininkas, prezidentas V. Putinas.

Kaip buvo ir kaip yra

Savo kalboje V. Putinas palietė daug Rusijos vidaus ir užsienio politikos momentų. Pradėjo jis nuo  praeities kritinės apžvalgos. Valstybės nemokumo paskelbimas, oligarchija ir karas Čečėnijoje, kuris tik atrodė lokalinis, bet galėjo tapti galutinio Rusijos subyrėjimo pradžia – štai tokią šalį gavo KGB karininkas iš caro Boriso, kuris gyvas buvo demokratijos pradininkas Rusijos Federacijoje, o po mirties, kaip buvo rodoma viename iš vakarietiškų dokumentinių filmų, jau tapo naujo autoritarizmo pradininku.

Kas pasikeitė? Šiandien Rusijai iš esmės negresia naujas nemokumas (bent jau artimiausiu metu tai tikrai). Ji tiesiog skęsta naftos ir dujų doleriuose ir Maskvoje yra „ne lygis“ užsakyti staliuką „tik“ už 3000 dolerių – reikia sėdėti VIP ložėje, kur vieta kainuoja pusę milijono. Taip, ekonomika stabilizavosi, bet ar tai ilgalaikis procesas? Ji vis dar tebėra neefektyvi ir nediversifikuota (pats Putinas tai pripažino), ir nežinia kaip jai pavyks išgyventi artėjančią pasaulio ekonomikos recesiją. Antra, ar Rusija jau nebe oligarchinė valstybė? Ji tebėra tokia, tik žodžiai apsikeitė vietomis. Šiandien Rusija – tai ne oligarchinė valstybė, o valstybinė oligarchija. „Jukos“ byla tapo svarbiausia pamoka B. Jelcino epochos oligarchams: arba jūs dirbate su mumis (dabartinis Rusijos valstybinis elitas, glaudžiai susijęs su specialiosiomis tarnybomis), arba jūs tiesiog sėdėsite kalėjime. Greičiausiai pavojų suvokė Borisas Berezovskis ir spėjo išnešti kudašių (jis visada buvo apsukrus). Michailas Chodorkovskis nesuprato (arba negalėjo patikėti) ir atsisakė išvažiuoti – ir todėl sėdo į kalėjimą. Laukinis kapitalizmas virto valstybiniu oligarchiniu kapitalizmu, tačiau vienas artimiausių V. Putino bendražygių, pirmasis vicepremjeras Sergejus Ivanovas Miuncheno saugumo konferencijoje aiškina, kad toks terminas yra netinkamas, ir šiuo metu Rusijos ekonomika pereina nuo resursinės prie inovacinės faktiškai tik dėl valstybės įsikišimo  (turi omenyje valstybinių korporacijų kūrimą), tarsi pamiršdamas valstybinės reiderystės praktiką.

Pagaliau karas Čečėnijoje. Palikus nuošalyje priežastis, kodėl jis prasidėjo (kodėl sprogdavo namai Rusijos miestuose), galima teigti, kad problema iš esmės išspręsta (kaina šiuo atveju nesvarbi, nes tikslas Rusijai pateisino priemones). Pirma, šiandien situaciją šalyje kontroliuoja V. Putino „paskirto“ Ramzano Kadyrovo smogikai (kurie kartais yra žiauresni už federalus), t. y. čečėnai žudo čečėnus (nuo to rusams tik geriau, nors kariauja su centru jau daugiausia samdiniai, o ne vietiniai gyventojai). Antra, dabartinio Čečėnijos statuso ir jos konstitucinės tvarkos legitimumą faktiškai pripažino Islamo konferencijos organizacija, t. y. Rusijos veiksmus pripažino islamo pasaulis. Trečia, apie žmogaus teisių pažeidimus Čečėnijoje pamiršo ir Vakarai, bet V. Putinas nepraleido progos priminti, kad Vakarai buvo suinteresuoti šio konflikto eskalavimu, nes norėjo, o gal ir tebenori, Rusijos subyrėjimo.

Apskritai apie užsienio politiką V. Putinas kalbėjo gana griežtai. Jis akcentavo keletą momentų. Pirma, Rusija niekam negrasina ir yra patikima partnerė. Antra, Rusija bando ieškoti kompromiso, o Vakarai (a) nenori jo ieškoti, (b) taiko dvigubus standartus, (c) tiesiog provokuoja Rusiją ginklavimosi varžyboms. V. Putino nuomone, taip yra ir dėl to, kad Vakarai nori pasisavinti Rusijos resursus, kova dėl kurių pasaulyje iškyla į pirmą planą. Kalbant paprasčiau, Rusijos prezidentas tiesiog išryškino visas blogąsias Vakarų puses (jo žodžiuose yra tiesos), bet visai pamiršo pasakyti, kad Rusija elgiasi labai panašiai (ypač savo „artimojo užsienio“ atžvilgiu). Tad nėra čia ko kaltinti veidrodžio, jei veidas kreivas: tai liečia tiek Vakarus, tiek Rusiją.   

Kaip turėtų būti

Kai kas net paskaičiavo, kad apie tai, kaip turėtų būti, V. Putinas kalbėjo ilgiausiai. Pagrindinis akcentas, kurį pastebėjo visi, buvo „investicija į žmogų“ (į švietimą, sveikatos apsaugą/demografiją, gyvenimo ir darbo sąlygas). Antra, V. Putino nuomone, Rusijai būtinas inovacinis šuolis į priekį ekonomikoje, o tai jau seniai visiems akivaizdu, kaip ir tai, kad tam yra būtina debiurokratizuoti valstybės aparato darbą ir sumažinti korupciją bei regioninius skirtumus (ypač tai liečia Rusijos europinę dalį ir Sibirą bei Tolimuosius Rytus). Taip pat V. Putinas kalbėjo apie būtinybę kurti pilietinę visuomenę, stiprinant politines partijas ir NVO, bei geriau ginti žmogaus teises, ir tai skambėjo kaip koks pokštas ar pasityčiojimas (geriau buvo to iš viso nesakyti).

Apibendrinant reikia pažymėti, kad V. Putinas kaip ilgalaikį Rusijos tikslą iš esmės iškėlė gerą gyvenimą, o tai gali būti problema (Rusijai). Būtent šiame kontekste verta pasvarstyti, ko jis nepasakė, bet turėjo pasakyti, ir kodėl.

Pirmiausia, V. Putinas nieko nepasakė apie visuomenės dvasingumą. Stačiatikybė yra vienas esminių Rusijos visuomenės pagrindų ir programinėse tautos lyderio kalbose šiam momentui turi būti skirtas neabejotinas dėmesys (nesvarbu, kad Rusija yra pasaulietinė valstybė), juolab kad dvasinė rusų padėtis šiuo metu yra, švelniai tariant, nelabai gera. Iš to kyla ir problema dėl  ilgalaikio tikslo.

Iš tikrųjų, rusams, kad jie ką nors pasiektų, tikslo suformulavimas yra būtinas. Tačiau jie privalo suprasti, kodėl jie turėtų pasiekti šį tikslą (vien tikslo paaiškinimas jų netenkina). Šiuo atveju „gyvenkime geriau, kad gyventume geriau“ logika netinka. Kaip paradoksaliai tai beskambėtų, bet rusai niekada nesiekė tiesiog gyventi geriau. Jiems yra svarbesnis dvasingumas, o geresnis gyvenimas jiems buvo ir yra šalutinis produktas ir/ar aukštesnio tikslo (teisingos šventos misijos) įgyvendinimo įrankis. Pavyzdžiui, iki Petro I laikų Rusija buvo dvasinga, bet tamsi šalis, ir rusams tai visiškai nerūpėjo (priešingai, jie džiaugėsi, kad nėra tokie nusidėjėliai kaip vakariečiai). Petras sugebėjo juos „papirkti“ didingos valstybės idėja (lango į Europą prakirtimas). Sovietų Sąjungos laikais rusai siekė pavyti ir pralenkti Ameriką, ir todėl skrido į kosmosą, kūrė modernią ginkluotę ir dar daug ką, praktiškai iki Brežnevo mirties neverkdami dėl to, kad tokia įtampa neleidžia gyventi gerai. B. Jelcino laikai tapo eiliniu suirutės periodu (смутное время) Rusijos istorijoje, ir štai dabar prezidentas (caras) kaip tikslą siūlo „gyventi geriau“.

Netinka rusams toks tikslas, o kas jiems netinka, to jie ir nedaro. Todėl Rusijoje valdžia ir tauta paprastai gyveno savus gyvenimus. Į rusus reikia kreiptis kitais žodžiais, daugmaž tokiais (kuriuos geriau sakyti ne Kremliaus viduje, o Raudonojoje aikštėje tiesiai žmonėms): „Mes stovime prie galutinės ribos. Priešas nesnaudžia. Arba mes nugalėsime, arba išnyksime. Tačiau su mumis tiesa ir už mūsų Dievas. Pirmyn!“ Štai ir viskas, visa kita yra tik technikos reikalas. Net ir paskutinis Rusijos vargšas, išgirdęs tokius žodžius, persižegnos ir eis padėti – reikės tik visiems parodyti, ką daryti. Apskritai  tokia rusiškos sėkmės formulė nėra jokia naujiena,  istoriškai ji ne kartą patvirtinta.  

Kyla klausimas, kodėl V. Putinas to nepasakė: ar todėl, kad jis niekada to nepasakys, nes tai ne tas žmogus (kaip ir visa jo komanda), kuris galėtų tai pasakyti, ar kad dar per anksti? „Vienas kilniausių mūsų istorijos veikėjų [kunigaikštis Gorčiakovas – str. autoriaus pastaba], atsakydamas į klausimą, ar Rusija traukiasi iš Europos, pasakė: „Ne, Rusija susikaupia: nei pyksta, nei išeina – susikaupia“ (iš V. Putino interviu Graikijos žiniasklaidai 2002 metais).

Jeigu „su mumis tiesa ir už mūsų Dievas, pirmyn“ nepasakys V. Putinas, pasakys kas nors kitas, nes tai būtina pasakyti, kad Rusija žengtų į priekį, juk susikaupimo laikas jai praktiškai jau praėjo. Mums (Lietuvai ir visoms kitoms Vakarų valstybėms), kol šie žodžiai dar nėra pasakyti, reikia jiems ruoštis, nes po to, kai jie bus pasakyti, rusų meškos gali jau niekas nebesustabdyti.  

Выступление на расширенном заседании Государственного совета «О стратегии развития России до 2020 года»

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 17)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras