Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusija ir ES: pagrindinės strategijos klausimas

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 01 04

http://europa.eu/newsletter/archives2005/issue66/index_en.htmŠiandien yra kalbama apie kelias skirtingas Rusijos ir ES politikas, bet skirtingos politikos neturi prasmės be vienos pagrindinės strategijos, kuri arba neegzistuoja, arba yra nematoma. Taigi, apie viską iš eilės.

Mes dažnai girdime, jog „Rusija vykdo skirtingas politikas ES šalių atžvilgiu: vieną politiką vykdo Suomijos atžvilgiu, kitą – Skandinavijos šalių atveju, dar kitą – Baltijos šalių bei Lenkijos atžvilgiu ir pagaliau visai kitokią politiką vykdo Vokietijos atžvilgiu“. Svarbiausia suprasti, kokia yra pagrindinė Rusijos strategija, kurios dėka visų politikų esmė iš karto taps aiški. Faktiškai šiandien Rusija yra suinteresuota buvusių SSRS šalių – Baltarusijos, Kazachstano ir Ukrainos – reintegracija aplink save nauja forma. Šią strategiją mes galime apibūdinti kaip neoeurazistinę, kurios prigimtis yra geopolitinė ir imperinė. Rusai nemėgsta, kada jų atžvilgiu yra vartojami žodžiai „imperija“ ar „imperijos atstatymas“. Faktiškai, rusai tiesiog yra nelinkę vartoti šių žodžių oficialiame diskurse, kadangi visas Vakarų pasaulis iš karto pradeda labai nervintis, išgirdęs kažką panašaus. Tačiau šių žodžių nevartojimas nereiškia, kad jie neveikia praktikoje. Trumpai sakant, Rusija turi pagrindinę strategiją, kuri yra neoeurazizmas.          

O kaip yra su kitais ES europiečiais? Kad neklaidintume vieni kitų, mes iš karto turime pripažinti, kad šiandien ES neturi vientisos (all-in-one) ateities strategijos. Kur šioje situacijoje yra svarbiausia problema? Galima teigti, kad pagrindinė ES ir kitų europiečių problema yra ta, kad jų pagrindinė idėja – NAUDA, bet ne ideologinė vizija. Kodėl Didžioji Britanija ligi šiol neprisijungė prie eurozonos? Todėl, kad jai yra naudingiau neprisijungti. Kodėl Norvegija ligi šiol nėra ES narė (tik artimi santykiai)? Todėl, kad jai yra naudingiau neprisijungti prie ES. Koks buvo pagrindinis derybų objektas ES plėtros metu? Tai buvo PINIGAI – kiek jų gaus nauji ES nariai iš struktūrinių fondų. Kodėl Bulgarija, Rumunija, Serbija ir kitos valstybės nori prisijungti prie ES? Todėl, kad tai joms yra naudinga, jos nori gauti lengvus pinigus (easy money). Net ES Konstitucija negali būti laikoma besiformuojančios globalios vizijos įrodymu, kadangi dėl jos sutarę valstybių elitai padarė tai tik todėl, kad Konstitucija yra naudinga jų šalims (funkcionalistine ir kitomis prasmėmis). Turint tai omenyje, galima tvirtai teigti, kad su tokia pagrindine idėja – naudos idėja (idėja ekonomikos viršenybės politikos atžvilgiu) – ES neturi vieningos vizijos atsiradimo šanso. Subjektai, kuriems, visų pirma, rūpi jų nauda, iš principo, negalės sujungti savo pastangų globalios ideologinės vizijos kūrimui, nes tai reikalauja tam tikro altruizmo, kuriam jie yra nepasiruošę. Tokie subjektai gali integruotis tik iki tam tikros ribos, kurios jie neperžengs, kadangi už jos yra ne maksimalios naudos zona.

Dabar grįžkime prie skirtingų Rusijos politikų ES atžvilgiu. Vieno iš paskutiniųjų Rusijos ir ES atstovų suvažiavimų metu Vladimiras Putinas paaiškino europiečiams „kiemo principą“ („saldainio kumštyje principą“). Jūs einate į kiemą su saldainiu kumštyje, – pasakė Rusijos prezidentas, – ir jūsų draugai (partneriai) prašo jūsų saldainio, o jūs sakote jiems: „Ką aš už tai gausiu?“ Taip Rusija supranta pagrindinę ES idėją – NAUDĄ (saldainis) – ir žaidžia savo saldainiu (stipriai kvepiančiu dujomis), sakydama: „Eikite pas mane, paremkite mane, ir aš duosiu jums saldainį“. Ir šioji strategija, kaip jokia kita, padeda įgyvendinti seną didingiausios imperijos – Romos imperijos – principą „Skaldyk ir valdyk“. Turėdami omenyje neoeurazistinę strategiją, galime sakyti, kad svarbiausia Rusijai yra patraukti savo pusėn Vokietiją ir Prancūziją, kaip Europos Heartlando šalis (tuo metu kitos Europos šalys, taip pat Baltijos valstybės, pragmatiškam ponui Putinui turi tik ekonominę reikšmę). Čia Kremlius vėl žaidžia „naudos korta“, Vokietija sutinka su Šiaurės dujotiekio idėja (šis dujotiekis yra labai naudingas Vokietijai), Prancūzija irgi imli rusiškoms idėjoms bei iniciatyvoms – tiek dėl ekonominės naudos, tiek istorinių De Golio geopolitinių tradicijų kontekste. Tokiu būdu aiškėja, kad europiečiai patys leidžia Rusijai žaisti su jais ir skaldyti jų vienybę (prisiminkime paskutinį NATO suvažiavimą Rygoje) ir taip yra dėl to, kad jie pagrinde rūpinasi nauda, savo nauda. Žinoma, kai kurios ES šalys turi ideologiją, bet tai ne europietiška, o euroatlantinė ideologija. Tikriausiai šiandien atėjo laikas suprasti, kad euroatlantizmas tampa istorija (šlovinga istorija, bet istorija) ir pradėti mąstyti apie „projektą Europa“.   

Čia mes galime trumpai paminėti Jungtines Valstijas. Šiandien žinomi ekonomistai kalba apie didžiulį Amerikos biudžeto deficitą ir jos milžinišką išorinę skolą, tačiau Amerika vis vien vykdo savo strategiją (Didžiųjų Artimųjų Rytų rekonstrukcijos ir demokratizacijos strategiją), kadangi ji turi globalią viziją (toji vizija gali atrodyti klaidinga, gali būti teisinga, bet svarbiausia – ji egzistuoja), kuri yra aukščiau už ekonomiką. Kuomet Džordžas Bušas laimėjo savo antrus prezidento rinkimus, jis pasakė: „Melskitės ne dėl tikslų, kurie atitinka jūsų galias, bet dėl galių, kurios atitiktų jūsų tikslus“.

      Europiečiams derėtų įsiklausyti į šiuos žodžius ir suprasti, kad tie, kurie neturi globalios vizijos, vieną dieną taps vizijos dalimi tų, kurie tokią viziją turi. Kokią viziją mes galėtumėme pasiūlyti ES? Verta dėmesio yra Eurorusijos idėja, kuri yra pasiekiama per geopolitinio mastymo ašies pakeitimą, pereinant nuo horizontalaus mastymo (Rytai-Vakarai), kuriuo vadovaujasi Rusijos neoeurazistai, prie vertikalaus (Šiaurė-Pietūs) mastymo, kas padėtų ištrinti praktiškai visas konflikto linijas tarp Rusijos ir ES. Jeigu imtume vadovautis Šiaurės-Pietų logika, mes faktiškai atsisakytume klasikinės geopolitinės susidūrimo ir konfrontacijos logikos bei pradėtume judėti artimo Rusijos ir ES bendradarbiavimo bei persidengimo vizijos įgyvendinimo link. Ką tai reiškia praktiškai? Tai reiškia, kad ES nusprendžia kaip naujus narius priimti Gruziją bei Ukrainą, o lygiagrečiai vyksta jų integracijos į NATO procesas (nepaisant šiandieninės Rusijos opozicijos), kad šios valstybės taptų Europinio pasaulio dalimi. Minėti procesai galėtų vykti keliomis formomis, tame tarpe toliau aktyviai plėtojant bendradarbiavimą Baltijos ir Juodosios jūros forumo (geografiškai vertikalaus) kontekste, kurio pagrindiniai dalyviai yra Lietuva, Lenkija, Ukraina ir Gruzija. Būtų nuostabu įtraukti į šį forumą ir Baltarusiją. Šiandien Europos Sąjungai atėjo laikas pripažinti, kad simbolinių sankcijų ir izoliacijos politika Baltarusijos atžvilgiu pasirodė esanti neefektyvi ir turi būti pakeista į labiau realistinę bei lanksčią (atrodo, tai vyksta). Lietuva visada akcentavo pastarąjį aspektą savo požiūryje į Minską. Čia pasiūlyta strategija gali nebūti Europos Sąjungai ekonomiškai naudinga trumpalaikėje ar net vidutinėje perspektyvoje, tačiau minėti žingsniai garantuotai sugriautų sąlygas agresyvios Rusijos neoeurazistinės imperijos vizijos plėtojimuisi. Rusijai tektų apsispręsti dėl naujos strategijos, ir natūraliausias pasirinkimas jai būtų suartėti su ES, turint omenyje, kad Gruzijos ir ypač Ukrainos (ar net Baltarusijos) priėmimas į ES reikštų neišvengiamą sąjungos civilizacinę mutaciją, kurios pasėkoje ji turėtų tapti artimesne Rusijai vertybių prasme. Tolimesnė kultūrinė, ekonominė ir politinė (net institucinė) erdvių integracija tik pagilintų bendrą identitetą. Procesas, žinoma, būtų sėkmingesnis, jeigu Rusija pati sąmoningai (o ne kaip paskutinį geriausią pasirinkimą) pasirinktų naują pagrindinę strategiją. Be to, verta pažymėti, kad galima bendra erdvė turėtų būti organizuota tinklo principu, nes tinklinė valdymo sistema leistų išvengti akivaizdžios centralizuotos Eurorusijos kontrolės neefektyvumo problemos, sąlygotos didžiulio naujos bendros erdvės ploto.     

Apibendrindami galime teigti, kad tam, jog Eurorusijos koncepcija taptų realybe, reikia kelių pasikeitimų:

a) ES turėtų pradėti kurti vientisą (all-in-one) ateities viziją ir nebijoti įgyvendinti jos per praktinę Europos civilizacinės erdvės plėtrą buvusių SSRS respublikų jos kaimynystėje sąskaita (pradžiai – de facto integracija, ateityje – de jure integracija);

b) Rusija turėtų pakoreguoti savo neoeurazistines imperines intencijas (neoeurazizmas kultivuoja bendros Rusijos ir Vokietijos-Prancūzijos kontroliuojamos Europos strateginės erdvės idėją, kuri neatitinka gilios Eurorusijos civilizacinės koncepcijos idėjos) ir pereiti prie „bendrų europinių namų“ statybos idėjos. Pastaroji idėja turėtų būti priimtina Rusijai iš vienos pusės todėl, kad ji yra labiau europietiška nei azijietiška valstybė (pats Vladimiras Putinas yra taip sakęs), o iš kitos pusės todėl, kad „bendrų europinių namų“ projektas galėtų tam tikra prasme patenkinti genetinį Rusijos polinkį į imperializmą.     

*** 

Šiame straipsnyje iškeltos idėjos gali pasirodyti kaip radikalios ir praktiškai neįgyvendinamos. Tačiau, kuomet mes kalbame apie tokius vienetus kaip Rusija ir ES, reikia mąstyti kontinentų ir civilizacijų koncepcijomis. Pagaliau, reikia turėti omenyje, kad neįsivaizduojami dalykai vieną dieną gali tapti tikrove ir kad ateitis priklauso tiems, kas ją kuria – kiti jos tiesiog neturi. Todėl ryžtingas geopolitinių ašių pakeitimas šiandien (visų pirma sąmonės lygmenyje, o po to praktikoje) gali virsti artimu Rusijos ir ES bendradarbiavimu, o galiausiai net jų integracija rytoj.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras