Iš Sąjūdžio mitingo Kalnų parke Molotovo, Ribbentropo, Stalino ir kitus žygius minint

Gruzijos aukštieji politikai sunerimę klausinėja: nejau vėl yra koks nors slaptas susitarimas? Iš tiesų, kodėl Vokietija darė paslaugą Rusijai šį pavasarį Bukarešte, blokuodama Gruzijos laukiamą NATO narystės veiksmų planą? Kodėl dabar iš Berlyno skamba balsai nesmerkti Gruzijos užpuolikės Rusijos?

Apskritai, kas taip vėl surišo, bemaž po 70 metų, Vokietiją su Rusija?

Viena aplinkybė aiški: tai džiaugsmo vamzdis vieniems, per dujas parišant Rusijai visą vokiečių ūkį, ir mirties vamzdis kitiems. Mirties zonų Baltijos dugne jau dabar daug, jos tik plinta. Vokiečių-rusų sutartas vamzdis duos progų išjudinti dar ir miegančias nuodingas dugno nuosėdas Suomių įlankoje, o juolab – seną vokišką cheminį ginklą, kurio 80,000 tonų rusai išbarstė kur pakliūva Baltijoje po Antrojo pasaulinio karo. Tarp mūsų ir Gotlando, pavyzdžiui. Tada likęs nepanaudotas, ginklas gali suveikti dabar. Velniop tuos pribaltus. Bet yra ir kitų ateities perspektyvų.

Atvykstančios į Lietuvą kanclerės Angelos Merkel mūsų vadovai turėtų paklausti bent dviejų dalykų.

Pirmas. Kur garantija, jei vamzdis bus nutiestas „neutraliuose“ vandenyse, kad jie liausis būti neutralūs, ir rusų karo laivai (gal „Gazpromo“, kuriam jau suteikta teisė turėti ir naudoti savo privačią kariuomenę) faktiškai aneksuos tariamai tarptautinę Baltijos akvatoriją kaip kokią sau būtiną saugumo zoną? Žiūrėkite, ką daro Gruzijoje. Ar atplauks tada pasiaiškinti Vokietijos karo laivynas?

Antras. Jei negalime tiesiog juridiškai uždrausti mirtinos taršos grėsmės tuose neutraliuose vandenyse, tai žinotina, kokias apsaugančias sienas nuleis vokiečių ar kiti statybininkai nuo jūros bangų ligi dugno, kad atskirtų būsimą vamzdžio koridorių ir jo teršalus nuo aplinkinių vandenų, gražiai skalaujamų ligi pat mūsų šelfo ir kranto? Kas uždraus visų mūsų žuvims ten plaukti ir nuodytis?

Taigi Rusijos karo laivyno nuolatinės dislokacijos perspektyva ir ekologinės saugos sienų vandeny iki dugno neįmanomos technologijos. Estai atsisakė leisti knisti, jie nenori būti nuodijami, bet suomių socialistai sutinka nuodyti estus.

Negavusi atsakymų, o statytojams vengiant bet kokių garantijų, Lietuvos Vyriausybė negali pasakyti kanclerei nieko kito, tik NE. Toks būtų moralinis draudimas, paskutinė tautos savisauga.

Jei darys, tegu daro nesiskaitydami. Ir apie tai galima būtų paklausti iš anksto.

Gegužės 13 d. į Vilnių su darbo vizitu atvyko Ukrainos vicepremjeras Konstantynas Gryščenka, pranešė jo spaudos tarnyba.

Kalbant apie Afriką, vis dažniau užsimenama apie ekonominius klausimus. Ji įvardijama kaip didžiulių galimybių regionas, bet kai kurie ekspertai nusiteikę skeptiškai, ypač kalbėdami apie ekonomikos pakilimo trukmę.

„Esame suinteresuoti, kad būtų plėtojami ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Kaliningrado sritimi, – Vietnamo Vyriausybės vadovo Nguyeno Tan Dungo žodžius citavo Kaliningrado srities Vyriausybės spaudos tarnyba. – Ypatingosios ekonominės zonos teikiamus privalumus galima naudoti ne tik gaminant prekes, bet ir jas siūlant Europos rinkai.“ Vietnamo Socialistinės Respublikos ministras pirmininkas, pradėjęs darbo vizitą, pareiškė, kad šalis siekia, jog joje pagamintos prekės būtų tiekiamos į Kaliningrado sritį.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.