Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Belovežo girioje sumedžioti ne stumbrai, o SSRS... (14)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2009 01 04

Kas nežino Belovežo (Baltvydžio) girios, besitęsiančios Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje? Tai ne tik unikali Europoje sengirė, garsi savo pirmykšte augmenija, gausiausia stumbrų populiacija. Dabar ji įeina į Belovežo nacionalinį parką, kuris 1992 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Jos vardas ypač išgarsėjo 1991-ųjų pabaigoje ir net įgavo politinį atspalvį.

Taigi, kaip tik čia, gūdžioje Belovežo girioje, Viskulių kaime, prieš 17 metų, 1991-ųjų gruodžio 8 d., pasirašytas susitarimas, kuriame konstatuotas Sovietų Sąjungos suirimas ir skelbiama apie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) – regioninio buvusių sovietinių respublikų susivienijimo – sukūrimą. Kitaip dar Minsko susitarimu vadinamą dokumentą pasirašė tuomečiai Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos vadovai Stanislavas Šuškevičius, Borisas Jelcinas ir Leonidas Kravčiukas. Sovietų Sąjungos likvidavimo procesas užsitęsė visą gruodį ir paskui persikėlė į 1992 metus. Susitarimas trijų valstybių parlamentuose ratifikuotas gruodžio 10–12 d. Tai buvo vienas steigiamųjų NVS dokumentų, jį papildė 1991 m. gruodžio 21 d. pasirašytas Alma Atos protokolas: prie Sandraugos prisijungė dar aštuonios buvusios sovietinės respublikos.

Iki šiol istorikai nagrinėja iki galo neatskleistas senosios sąjungos iširimo ir naujosios kūrimo aplinkybes. Manoma, kad tuo metu B. Jelcinas nesutarė su ką tik nepriklausomybę paskelbusios Ukrainos vadovu L. Kravčiuku, ir šį reikėjo įtikinti eiti prieš Michailo Gorbačiovo bandymus sutrukdyti Sovietų Sąjungai iširti. Bet „perestroikos“ iniciatorius buvo smarkiai nukentėjęs per rugpjūčio pučą, ir dabar tereikėjo nedidelio postūmio, kad imperija pradėtų skirstytis.

Aišku, kad trijų respublikų lyderiai menkai nutuokė, ko jie renkasi į Baltarusijos vakarų miškus – pamedžioti stumbrų, palėbauti ar nulemti imperijos likimą. Kadangi B. Jelcino santykiai su L. Kravčiuku buvo nekokie, Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas S. Šuškevičius bandė įkalbėti tuometį kairiosiomis pažiūromis garsėjantį Ukrainos vadovą išsaugoti bent jau kokį nors sąjungos variantą. B. Jelcinas ir S. Šuškevičius rimtai svarstė, kad dar įmanoma ką nors padaryti, bet Ukrainos prezidentas net nenorėjo girdėti žodžio „sąjunga“ ir kategoriškai atsisakė vykti į Maskvą ir susitikti su B. Jelcinu, tuo labiau netoliese esant M. Gorbačiovui. Todėl buvo nuspręsta, kad L. Kravčiuką, kaip azartišką medžiotoją, galima privilioti į Belovežo girią, čia surengus didelę medžioklę, galbūt net stumbrų.

Manevras pavyko. Pirmiausia reikėjo keisti sovietinę konstituciją, nes iki tol su menkais pakeitimais galiojo 1936 m. variantas. Pirmas ir paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas, pats pradėjęs jos griovimą, užuot inicijavęs naujos konstitucijos svarstymą, respublikų vadovus vis maitino gausiais pietumis ir atidėliojo pagrindinio įstatymo pataisas. Ko gero, kaip mano tuometis Baltarusijos ministras pirmininkas V. Kebičius, tik 1991 m. rugpjūčio pučas jį pastūmėjo apsispręsti – nutraukti 1922 m. sukurtos sąjunginės valstybės egzistavimą.

Sovietų Sąjunga 1922 metais oficialiai buvo įkurta keturių respublikų – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir tada buvusios Užkaukazės Federacijos sutartimi. Bet Užkaukazės Federacija nustojo egzistavusi 1936-aisiais. Tad 1922 metų „signatarai“ turėjo absoliučią juridinę teisę sunaikinti, ką patys buvo sukūrę, ir visas juridines teises spręsti SSRS likimą.

M. Gorbačiovui neliko nieko kita, kaip sutikti, kad į Minską su šia misija vyktų išrinktas Rusijos lyderis B. Jelcinas. Jis vienintelis, kaip prisiminimuose tvirtina tų dienų herojai, gerai žinojo, kokie sprendimai bus priimti Beloveže.

Dar ir dabar SSRS gaivintojai bando aiškinti, kad Belovežo susitarimai – neteisėti, vadina juos išdavyste ir pan. Tačiau juridiškai viskas buvo padaryta nepriekaištingai. Tuomet atsirado dokumentas, kurio pagrindą sudarė du punktai: valstybės - SSRS - įkūrėjų atstovai konstatuoja savo sukurtos valstybės galą; Rusija, Ukraina ir Baltarusija skelbiasi naujos struktūros – Nepriklausomų Valstybių Sandraugos - sukūrimo iniciatorėmis.

Priėmus šį nutarimą buvo nuspręsta kreiptis į Kazachstano prezidentą N. Nazarbajevą ir prašyti jo nedelsiant atvykti į Belovežo girią prisidėti prie B. Jelcino, L. Kravčiuko ir S. Šuškevičiaus pasirašytos sutarties. Tačiau N. Nazarbajevas neatvyko. Jis tuo metu sėdėjo Maskvoje, M. Gorbačiovo rezidencijoje. Kaip teigia Kremliaus virtuvės užkulisių tyrinėtojai, M. Gorbačiovas už neprisijungimą prie Belovežo sąmokslo žadėjo N. Nazarbajevui SSRS premjero postą... Tačiau paties „perestroikos“ architekto likimas irgi buvo nulemtas.

S. Šuškevičius savo prisiminimuose pažymi, kad SSRS iširimas brendo, bet „iki susitikimo Viskulių rezidencijoje niekas nekalbėjo, kad būtina konstatuoti faktą, jog Sovietų Sąjunga jau subyrėjo.“ Jis teigia, kad iš tikrųjų „postūmis tam buvo 1991 metų rugpjūčio pučas. Po jo šalis tapo nevaldoma, iškilo daug pavojų, apie kuriuos mes, tiesa, tada nekalbėjome. Tik vėliau aš supratau, kad mes, sprendžiant iš visko, užkirtome kelią Jugoslavijos variantui“. Jis taip pat tvirtina, kad vienas didžiausių šio susitarimo laimėjimų – Baltarusijoje dislokuoto branduolinio ginklo atsisakymas. Tuomet čia buvo 81 branduolinė raketa, iš jų devynios – su savaime atsiskiriančiomis galvutėmis. Sovietinio parlamento vadovas teigia, kad demilitarizuoti šalį pavyko laiku, nes tuomet Šiaurės Korėja jau išbandė pirmąjį branduolinį užtaisą. „Mes pasiekėme, kad visa ši ginkluotė nepatektų į dabartinių Baltarusijos valdytojų rankas, todėl Europa gyvena ramiai“, – kalbėjo jis prieš keletą metų.

Visa tai – taip, bet... Rusijoje vis labiau stiprėja SSRS ilgesys, atgaivinamas J. Stalino kultas, viešojoje erdvėje įsigali pučo laikų rėksniai – politikai, visokie marginaliniai veikėjai ir žurnalistai. Paskutinis iššūkis – garsaus žurnalisto ir TV programos „Odnako“ vedėjo, aršaus nacionalisto ir V. Putino šalininko, judėjimo „Tėvynė – Didžioji Rusia“ lyderio Michailo Leontjevo iššūkis. Šio patriotiniu vadinamo judėjimo susirinkime Nižnij Novgorode pareiškė, kad didžiuma Baltijos šalių elektorato – nacistai, ir „jie sulauks, kai mūsų tankai vėl stovės Rygos centre“. Kaip kitados A. Nevzorovas (beje, jie kartu neseniai išleido knygą „Tvirtovė „Rusija“, kurioje iškraipo kruvinuosius Sausio įvykius Vilniuje ir kitų Baltijos šalių sostinėse), M. Leontjevas ragina vėl užkariauti Baltijos valstybes ir išnaikinti etninius vietos gyventojus.

Nuo M. Leontjevo „kliuvo“ ir NATO, ir net Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui. Po Aljanso aukščiausiojo lygio susitikimo Rygoje šis Kremliaus trubadūras sakė, kad „Amerika persigėrė SSRS laidotuvėse, ir mums dar teks šokti ant jos kaulų ir ant NATO liekanų“. 2005 m. JAV Atstovų rūmams priėmus rezoliuciją, raginančią Rusiją pripažinti Baltijos valstybių okupaciją, M. Leontjevas ne juokais įsiuto ir V. Adamkaus sveikinimą rezoliucijos autoriams pavadino „suįžūlėjusio šunyčio lojimu“.

Galimas būtų į tai nekreipti dėmesio. Nei į tai, kad tokie pasisakymai dažniausiai nuaidi per SSRS laidotuvių metines ar Rusijos patiriamą sunkmetį, nei į odiozinius juos skelbiančius veikėjus. Bet akivaizdu, kad jie dažnai kalba valstybės vadovų lūpomis. Vadinasi, išreiškia valstybinę poziciją – SSRS ilgesį, neapykantą nepriklausomoms šalims, gilesniam demokratizmui jose.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 14)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras