Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Centrinės Azijos reikšmė Vakarų operacijai Afganistane

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2009 02 21

Prieš kurį laiką Kirgizijos prezidentas Kurmanbekas Bakijevas, viešėdamas Maskvoje, pažadėjo Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui, kad JAV karinė oro bazė Manaso oro uoste greitai bus uždaryta (amerikiečiai turės išvykti iš jos per šešis mėnesius). Šito Maskva (kartu su Pekinu) siekė jau seniai ir ne kartą ragino Ameriką pasitraukti iš Centrinės Azijos (CA). Lemiamu veiksniu Kirgizijos atveju greičiausiai tapo dosni Rusijos finansinė parama šiai šaliai.

Pastaruoju metu Kirgizija išgyvena sunkius ekonominius laikus (ypač šalies padėtį pablogino Uzbekistano pakeltos dujų kainos). Todėl Rusijos pasiūlytas 2 mlrd. dolerių kreditas ir 150 mln. dolerių negrąžintina parama Kirgizijos vadovams, bijantiems naujų visuomenės neramumų, yra tikras išsigelbėjimas. Pažymėtina, kad Biškekas ilgą laiką ir iš Amerikos reikalavo vis daugiau pinigų (už bazės nuomą ir tiesiog finansinės pagalbos). Amerikiečiai sutikdavo, tačiau dabar jiems vargu ar pavyks dar kartą išsisukti pasiūlant kirgizams didesnį čekį, nes šįkart tarp Kirgizijos ir Rusijos turbūt yra pasiektas principinis susitarimas: neatsitiktinai visi Kirgizijos pareigūnai atkakliai kartoja, kad bazė tikrai bus panaikinta.

Jeigu taip iš tikrųjų įvyks (o yra didelė tikimybė, kad taip ir bus, nepaisant visų galimų JAV pastangų šią CA bazę išsaugoti), tai bus jau antras smūgis Amerikos pozicijoms regione: prieš tai amerikiečiai turėjo pasitraukti iš Uzbekistano, kuris priėmė tokį sprendimą po Andižano įvykių, per kuriuos buvo nužudyta nemažai nekaltų gyventojų, už tai Taškentas sulaukė daug aštrios kritikos iš Vakarų valstybių, o Rusija ir Kinija ramiai palaikė Islamo Karimovo pateiktą incidento versiją. Turint omenyje naujojo JAV prezidento ryžtą aktyviau užsiimti Afganistanu, Amerika patenka į gana keblią padėtį, nes, kaip pasakė Pentagono atstovas spaudai Geoffas Morellas, praranda labai svarbų savo bendros su NATO operacijos šioje šalyje aprūpinimo koridorių (kelias per Pakistaną yra daug pavojingesnis, tai patvirtino talibų susprogdintas tiltas, per kurį vežami kroviniai Vakarų karinėms pajėgoms Afganistane). Dabar reikės tartis su Rusija. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas viename iš savo interviu pasakė: „Amerikiečiai kreipėsi į mus su prašymu pradėti vykdyti Rusijos ir NATO susitarimą dėl nekarinio tranzito per Rusijos teritoriją tarptautinių saugumo ir pagalbos pajėgų poreikiams patenkinti, ir mes sutikome.“ Tačiau (a) tai yra tik nekarinis tranzitas ir (b) jis iš esmės bet kada gali būti nutrauktas vos paaštrėjus Rusijos ir Vakarų santykiams (kaip pavyzdį čia galima pateikti Rusijos faktinį pasitraukimą iš Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties).

Taigi amerikiečiams ir europiečiams skubiai reikia ką nors daryti, gelbėjant savo operaciją Afganistane. Ir jie daro. Kaip pasakė oficialus JAV karinių pajėgų transporto vadavietės atstovas kapitonas Kevinas Aandahlas: „Mes svarstome keletą pajėgų aprūpinimo per kitas Centrinės Azijos šalis, tarp jų per Uzbekistaną, Tadžikistaną ir Kazachstaną, variantų.“ Taip pat jis pridūrė, kad kalbama ne apie naujos karinės bazės įsteigimą, o tik apie karinį tranzitą.

Galima kelti pagrįstą klausimą, kokie yra Amerikos ir NATO šansai pasiekti norimą rezultatą. Manytina, kad jie yra neblogi. Žinoma, tikėtis, kad vienoje iš CA šalių atsiras nauja JAV karinė bazė, būtų pernelyg optimistiška (todėl ir patys Amerikos kariškiai kalba apie tai labai santūriai). Tačiau pasiekti susitarimą su Uzbekistanu ar Kazachstanu dėl karinio tranzito yra visai realu. Taip yra dėl kelių priežasčių.

Pirma, pastaruoju metu Uzbekistanas gana aktyviai ieško suartėjimo su Vakarais būdų, tiksliau – glaudesnių santykių, kurie po Andižano įvykių praktiškai nutrūko. Kai kas gali suabejoti dar vieno Taškento suartėjimo su Amerika ir ES galimybe, ypač po D. Medvedevo vizito į Taškentą, per kurį Uzbekistano prezidentas I. Karimovas pažymėjo, kad jo šalis parduoda dujas „Rusijai, ir tik Rusijai, o visa kita yra tik jos kompetencija“. Tačiau lygiai taip pat galima prisiminti, kad prieš kurį laiką Uzbekistanas sustabdė (faktiškai nutraukė) savo narystę kai kurių buvusių SSRS respublikų ekonominės integracijos projekte EurAzES, o I. Karimovas neseniai pabrėžtinai išvyko iš Maskvos iš karto po Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO; narystę joje Taškentas atnaujino po Andižano įvykių) suvažiavimo, nes po jo turėjo vykti EurAzES šalių vadovų posėdis. Pažymėtina ir tai, kad Uzbekistanas nelabai noriai sutiko KSSO sprendimą sukurti greitojo reagavimo pajėgas (nors galiausiai ir pritarė šiai idėjai). Pagaliau tai, kad ES sušvelnino sankcijas Uzbekistanui, įvestas po Andižano įvykių, rodo ir Vakarų norą atnaujinti dialogą su Taškentu. Taigi, stengdamasis subalansuoti savo užsienio politiką, Uzbekistanas, pastaruoju metu demonstravęs didelę ištikimybę Maskvai, gali sutikti su JAV pasiūlymu dėl karinio tranzito.

Visai tikėtina, kad toks pasiūlymas gali būti priimtinas ir Kazachstanui. Nors Astana yra nuosekli integracinių procesų NVS erdvėje su Rusija priešakyje šalininkė, ji neatsisako galimybės plėtoti artimesnius santykius dar ir su Kinija bei Vakarais. Pavyzdžiui, Kazachstanas labai atkakliai siekė pirmininkavimo ESBO. Be to, NATO atstovų nuomone, Kazachstanas, kaip ir Švedija bei Suomija, turi vieną geriausių IPAP (Individual Partnership Action Plan). Pagaliau, 2008 m. spalio mėnesį Kazachstano parlamentas ratifikavo keletą Kazachstano ir JAV vyriausybių pasirašytų savitarpio supratimo memorandumų, kurių esmė yra Astanos parama tarptautinės koalicijos operacijai Afganistane. Turint omenyje tai, kad amerikiečiai prašo ne karinės bazės, o tik tranzito (tegul ir karinio), Kazachstanas, bandydamas bent jau iš dalies atsverti Rusijos įtaką savo atžvilgiu, gali su tuo sutikti – su nekariniu tranzitu jau sutiko.

Sprendžiant pagal tam tikrus duomenis, tą patį padarė ir Tadžikistanas, tačiau nežinia, ar jam bus priimtinas karinis tranzitas. Šiuo metu Rusijos ir Tadžikistano santykiai yra tam tikra prasme įtempti dėl D. Medvedevo pareiškimų Taškente, kad regiono vandens resursų paskirstymo problemą reikia spręsti kolegialiai (iki paskutinio momento buvo manoma, kad Tadžikistano prezidentas neatvyks į Maskvą dalyvauti KSSO ir EurAzES suvažiavimuose). Tokiame kontekste Dušanbė gali paieškoti būdų Maskvai paspausti ir pradėti derybas su Amerika dėl karinio tranzito. Tačiau lygiai taip pat Tadžikistanui labai reikia rusiškų investicijų į energetikos sektorių ir aliuminio pramonę. Pagaliau, didesnė dalis Tadžikistano gyventojų gyvena iš uždarbio Rusijoje ir dauguma jų ten dirba nelegaliai. Jeigu Rusija sugriežtintų migracinę politiką jų atžvilgiu (arba tiesiog juos deportuotų), Tadžikistaną, kuris ir taip pastaruoju metu stovi prie žlugimo ribos, tikrai ištiktų humanitarinė katastrofa.

Bet kuriuo atveju tiek Taškentas, tiek Astana, tiek Dušanbė gali pareikalauti iš Vašingtono už šios paslaugos teikimą rimtų dividendų paaiškindami, kad kitaip jiems nepasimoka komplikuoti savo santykių su Maskva, turinčia nemažai poveikio svertų jų atžvilgiu. Ir nežinia, ar prašoma kaina Amerikai bus priimtina.

Apibendrinant galima sakyti, kad Amerikos įtaka Centrinėje Azijoje tampa vis mažesnė. CA valstybės vis glaudžiau bendradarbiauja su Rusija ir Kinija, kurioms šis regionas yra gyvybiškai svarbi geopolitinė erdvė, todėl jos yra pasiruošusios tapti jų stabilumo garantais. O Amerikai CA, kokia svarbi ji bebūtų ryšium su operacija Afganistane, iš esmės yra strategiškai periferinis regionas, į kurio vidines problemas ji nėra linkusi veltis (o CA šalių lyderiams tai yra labai svarbu, nes jie bando bendradarbiavimą su įtakingais geopolitiniais žaidėjais konvertuoti į savo vidinių politinių pozicijų sustiprinimą). Galima prognozuoti, kad naujoji JAV administracija ir NATO, norėdami teigiamai išspręsti Afganistano problemą, ateityje bus priversti savo veiksmus šiame fronte labiau derinti su Maskva ir Pekinu, turinčiais nemažą įtaką CA valstybėms, kurios, kad ir kaip norėtų, subalansuoti savo užsienio politiką dėl objektyvių priežasčių ne visada gali.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras