Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Trys vasario šešioliktosios (2)

Prof. Vytautas Landsbergis, Europos Parlamento narys
2009 03 03

Kalba minint Vasario 16-ąją, Hiutenfeldas, Vokietija, 2009-02-28

Tai dienos ir datos, nepaprastai svarbios naujausių laikų Lietuvos istorijai. Jos svarbios todėl, kad tomis dienomis buvo pasirašyti atkuriamo ir ginamo Lietuvos valstybingumo pamatinės reikšmės dokumentai.

Pažymėtina, kad visos šios trys deklaracijos – 1918-ųjų, 1949 m. ir 1989 m. – buvo suformuotos ir pasirašytos okupuotoje šalyje ir skelbė jos laisvę.

Pirmoji skelbė Lietuvos valstybės atgimimą ir atkūrimą po daugiau nei šimtmetį trukusios rusų imperijos aneksijos, per kurią Rusija stengėsi lietuvius galutinai palaužti ir sunaikinti kaip tautą. Vakarinėje Lietuvos dalyje to paties siekė ją valdanti Vokietijos imperija. Tai, kad Lietuva iš naujo atsirado pasaulio žemėlapy remdamasi pirmiausia 1918 m. vasario šešioliktosios aktu, nulėmė ir tos datos istorinę simbolinę reikšmę. Antroji, 1949 m., ir trečioji, 1989 metų, deklaracijos, tai yra jų rengėjai, sąmoningai siekė pakartoti datą, prie jos taikė dokumentų rengimą (vasario 15 arba vasario 17 būtų atrodžiusios kaip apmaudus nesusipratimas).

Iš tikrųjų paminėsiu ir dar dvi Vasario šešioliktąsias, kurios šį tą reiškė arba galėjo reikšti, tačiau mano aptariamos trys datos ir dokumentai išlieka kaip svarbiausios gairės Lietuvos 20 a. istorijoje. Bet atgimimo ir valstybės kūrimo įvykiai prasideda dar kiek anksčiau.

Pirmasis naujųjų laikų Lietuvos parlamentas, kurį sukvietė tautos atgimimo patriarchas dr.  J. Basanavičius, o delegavo politinės partijos ir žmonių susirinkimai, posėdžiavo 1905 m. lapkričio 21-22 d. (naujuoju stiliumi gruodžio 4-5 d.) ir istoriografijoje gavo vardą DidysisVilniausSeimas. Jo nutarimai: parama Rusijos valdžios engiamoms tautoms, veikimo būdų nurodymai Lietuvos gyventojams ir viltys, kad užsibrėžtų tikslų galima pasiekti. Lietuva po smurtinio 110 metų išbraukimo iš žemėlapio buvo iš naujo apibrėžta teritoriškai kaip maksimalus veikiau etninis siekis (trys gubernijos – Vilniaus, Kauno ir Suvalkų) ir autonomija su Seimu Vilniuje kaip galimas statusas Rusijos sudėtyje (tokį turėjo Suomija) bei valstybingumo atkūrimo pagrindas.

Panaši lietuvių Vilniaus konferencija 1917 m. rugsėjo 18-22 d. nustatė kryptį atkurti Lietuvos valstybę etnografinėse sienose ir išrinko Lietuvos Tarybą rūpintis visais Lietuvos reikalais, įskaitant valstybingumą.

Ši dvidešimties asmenų Lietuvos Taryba, pagrįstai įvardydama save de facto „vienintele lietuvių tautos atstovybe“, 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje galutinai suredagavo ir pasirašė pareiškimą (deklaraciją) apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Tuo metu visa Lietuva dar buvo okupuota Pirmąjį pasaulinį karą pralaiminčios Vokietijos.

Svarbiausi aptariamo glausto dokumento teiginiai buvo šie:

„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniujeir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“

Taigi demokratinė Lietuvos valstybė bus ne nauja, o atstatoma ne tik pagal tautų apsisprendimą, bet ir pagal istorinę teisę su savo šešių šimtmečių sostine Vilniumi, ir atskiriama nuo bet kurių ryšių, kada nors buvusių su Lenkija, Rusija ir Vokietija. Valstybė kūrėsi, apsigynė ir įsitvirtino kaip demokratinė, vėliau autoritarinė respublika 22 metams.

Vasario 16-osios Lietuva žlugo, kai Vokietijos ir SSRS vadai 1939 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais pasirašė slaptus susitarimus užgrobti tarp jų esančias valstybes, ir 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė peržengė sieną sulaužydama buvusias Taikos ir Nepuolimo sutartis, okupavo ir netrukus aneksavo nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Jau buvo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, kurio eigoje į sovietų okupuotą Lietuvą įsiveržė ir ją okupavo Vokietija, o po trejų metų – antrą sykį okupavo arba reokupavo Sovietų Sąjunga. Šiai nelaisvei ir prievartinei sovietizacijai Lietuva priešinosi kariškai ir politiškai. Iš esmės tęsėsi pasaulio tarsi nematomas SSRS-Lietuvos karas. Ginkluotoji rezistencija truko apie dešimt metų. Pasipriešinimo kovose ir gimė antroji Vasario 16-osios deklaracija, kurią noriu aptarti.

Ją pasirašė aštuoni kovojančios Lietuvos karinių apygardų vadai, suvieniję visas rezistencijos pajėgas į vieną Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį. Dokumente jie deklaravo apie save – LLKS ir jo struktūras bei programinius siekius, - o sykiu nubrėžė būsimai laisvai Lietuvai konstitucinių principų gaires. Jų svarbiausios buvo šios:

Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika; jos valdymas vykdomas per laisvais demokratiniais rinkimais išsirinktą seimą ir jo sudarytą Vyriausybę; nuo okupacijos pabaigos ligi susirenkant išrinktam Seimui įstatymus leidžia Laikinoji Tautos taryba, sudaroma Laikinoji Vyriausybė; valstybės atkūrimas vyksta pagal demokratinės 1922 m. Konstitucijos dvasią; garantuojamos lygios teisės visiems neprasikaltusiems Lietuvos piliečiams; „asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę tėvynę bendradarbiavimu“ kaip kolaborantai, „susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą; komunistų partija kaip diktatūrinė ir priešiška kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomybei – nelaikoma teisine partija“, tai yra, teisinėje valstybėje neturi vietos.

Itin svarbų teiginį, kad sovietų okupacijos metu LLKS taryba „yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai“, atkurtoji nepriklausoma Lietuva įtvirtino po 50 metų, kiek transformuodama, savo parlamento priimtu teisės aktu.

Tiesą sakant, atkuriant nepriklausomą Lietuvą šis dokumentas su aštuoniais kovojančios šalies vadų parašais tebegulėjo KGB archyve, visuomenei buvo nežinomas. Tačiau dabar jau dešimtį metų jis yra Lietuvos parlamento patvirtintas ir paskelbtas visaverčiu valstybės teisės aktu. Tuo būdu įtvirtintas kelių dešimtmečių okupuotos ir okupaciją atmetančios valstybės statusas ir tariamos „sovietų respublikos“ fiktyvumas, neteisėtumas. Štai kodėl ir antroji Vasario 16-osios deklaracija turi pamatinę svarbą Lietuvos Respublikos tęstinumo koncepcijai patvirtinti.

O valstybės demokratinio konstitucinio atkūrimo išvakarėse, 1989 m. vasario 16 d. buvo priimtas ir paskelbtas trečiasis šių aktų, Lietuvos Sąjūdžio Seimo deklaracija:

„1918 m. vasario 16 dienos Lietuvos Nepriklausomybės aktas išreiškė Lietuvos siekį kurti demokratišką valstybę. Nepriklausomybės kovose apginta Lietuvos Respublika buvo tarptautiniu mastu pripažinta ir tapo Tautų Sąjungos nare. Nors Vokietija ir TSRS 1939-1940 m. ultimatyvia prievarta ir tarpusavio susitarimu aneksavo Lietuvos valstybę, juridinis tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas tebegalioja.

Lietuvos tauta niekada nesusitaikė su valstybės suvereniteto praradimu, įvairiais būdais priešinosi hitleriniam bei stalininiam genocidui ir ligi šiol priešinasi didžiavalstybinio kolonializmo apraiškoms. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato.

Pasikliaudamas TSRS aukščiausiosios vadovybės skelbiamu nauju politiniu mąstymu bei M. Gorbačiovo kalboje SNO Generalinėje Asamblėjoje 1988 m. gruodžio 7 d. pabrėžta tautų apsirinkimo teise, Sąjūdis žengs keliu į teisinį, politinį, ekonominį ir kultūrinį Lietuvos savarankiškumą, neapsiribodamas daliniais pasiekimais. Sąjūdžio tikslas – kovoti prieš nuopuolį ir išsigimimą, statyti naujus Lietuvos gerovės pamatus, kurti laisvo ir demokratiško tautos apsisprendimo sąlygas.

Sąjūdis pasisako už socialinį teisingumą, žmoniškumą ir demokratiją, už Lietuvos tautinių mažumų kultūrinę autonomiją Lietuvos valstybėje, už jos tradicinį neutralumo statusą demilitarizuotoje Europos zonoje, už visuotinai pripažintas žmogaus ir piliečio laisves, iš kurių kyla ir bendroji Lietuvos piliečių teisė: nepriklausomai rinktis bei ugdyti savas valstybinio gyvenimo formas.

Sąjūdis kviečia vienytis visas patriotines Lietuvos visuomenės jėgas Tėvynei kelti ir ugdyti.“

Šią deklaraciją priėmė ir paskelbė Sąjūdžio Seimas, kurį Lietuvos valstybės parlamentas po 20 metų įvertino buvus tikra demokratiška tautos atstovybe. Dokumente pabrėžiama, kad nepaisant smurtinės aneksijos, kuri ištiko tarptautiniu mastu pripažintą Lietuvos valstybę, šis tarptautinis pripažinimas tebegalioja, o Lietuvos tauta toliau priešinasi sovietų kolonializmui. Konstatuota, kad 1939-1940 m. Lietuvą ultimatyvia prievarta, taigi neteisėtai, aneksavo Vokietija (Klaipėdos kraštą) ir SSRS (likusią dalį). Sąjūdis – tai tautos ryžtas gyventi nepriklausomai, turėti politinį savarankiškumą, ir Sąjūdis to sieks iki galo „nesiribodamas daliniais pasiekimais“. Tokia esanti Lietuvos piliečių teisė patiems pasirinkti savo valstybės santvarką.

Po metų šios Sąjūdžio Seimo Vasario 16-osios nuostatos buvo jau įgyvendintos. Laisvuose rinkimuose žmonių įgaliotas parlamentas vieningai balsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą kaip tęstinumą, ir pagrindiniame 1990 m. restitucijos akte pabrėžta, jog 1918 m. vasario šešioliktosios atkuriamoji deklaracija tebėra gyvosios Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas. Lietuva – respublika. Taip trijų Vasario šešioliktosios aktų ratas užsidaro, ir jų pakeisti, kaip sakoma dainoje apie Lietuvos trispalvę, „jau niekam nevalia“.

Pabaigai paminėsiu dar du atvejus, kai vasario šešioliktoji buvo ar galėjo būti labai svarbi.

Tai 1944-ųjų ir 1990-ųjų vasario 16-osios, kurios lydėjo ir ženklino nacistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietijos okupacijų pabaigą Lietuvoje.

1941-1944 m. Lietuva buvo, berods, vienintelė vokiečių okupuota šalis Europoje, kur nepavyko įsteigti SS divizijos. Antinacinis pogrindis ir visuomenė boikotavo šį kvietimą; atsakas buvo represijos – aukštųjų mokyklų uždarymas, inteligentų areštai bei trėmimai į lagerius. Lietuvos piliečiai žydai buvo naikinami pagal specialią rasistinę nacių doktriną. Tačiau vis labiau aiškėjant, kad Vokietija ir „Ašis“ karą pralaimi, o Rytų frontas artėja prie Lietuvos, į kurią braudamiesi pretenduoja ir sovietai, ir lenkai, kilo idėja organizuoti savarankišką Lietuvos karinę jėgą, kad paskutinėje karo stadijoje ir mūsų šalis turėtų ne tik nuskriaustos aukos balsą. Dar buvo tikima, kaip tikėjo ir 1949 m. partizanai, Atlanto Chartija: po karo visos tautos vėl bus laisvos! Tad 1944 m. nusilpę ir besitraukiantys vokiečiai leido organizuoti jiems nepavaldžias, nei Wehrmachto, nei SS nekontroliuojamas lietuvių pajėgas, ir iniciatorius generolas P. Plechavičius kreipėsi į Lietuvos visuomenę, ypač jaunimą: stokite į lietuvišką savanorių kariuomenę! Atgarsis tautoje buvo didžiulis; prieš tai atmetę vokiečių mobilizaciją, dabar jaunuoliai ėjo ryžtingai, ir vietoj numatytų ir leistų 5000 vyrų, Lietuvos Vietinė rinktinė išaugo iki 12 000. To Vokietijos okupacinė valdžia nebenorėjo pakęsti; jie pabandė pajungti dalinius sau ir paskelbė dar savo mobilizaciją, kuri vėl buvo boikotuota, ir tada savotiškoji lietuvių valstybės kariuomenė, besirandanti dar be valstybės, buvo sunaikinta. Mūsų temai šiandien reikšminga, kad P. Plechavičius paskelbė atsišaukimą ir savanorių kvietimą būtent 1944 m. vasario šešioliktąją, ir ši simbolinė Lietuvos nepriklausomybės data buvo geriausia garantija, ko lietuviai nori imtis – kovoti ne už nacius, ne už bolševikus, bet už laisvą Atlanto Chartijos Lietuvą. Vasario 16-oji, tai nepriklausoma Lietuva, ir viskas buvo aišku.

1990 m. pradžioje bundanti ir prisikelianti, bet formaliai dar sovietinė Lietuva rengėsi pirmiesiems konkurenciniams, jau demokratiniams, rinkimams į savo parlamentą. Vietinė komunistų administracija, sąlygiškai besivadinanti Lietuvos komunistų partija, mėgino gauti nors kiek populiarumo, kad galėtų konkuruoti su politiškai laiminčiu Sąjūdžiu. Taip LKP paskelbė atsiskirianti nuo SSRS komunistų partijos į savarankišką darinį, skubiai priėmė sprendimus neva denonsuojančius senąjį Lietuvos inkorporavimą į SSRS ir surengė pirmą per 45-erius antrosios sovietų okupacijos metus viešą, oficialų Vasario 16-osios minėjimą! Vos prieš dvejus metus Vasario 16-oji dar buvo tos pačios valdžios draudžiama ir niekinama, o dabar – toks priverstinis ideologinis virsmas! Sąjūdis būgštavo, kad komunistai gali tą dieną, likus tik savaitei iki lemiamų rinkimų, paskelbti kokią nors fiktyvią LTSR „nepriklausomybę“ Sovietijos rėmuose; LKP kuluaruose tai ir svarstyta, bet vis dėlto jie tokios veidmainystės nesigriebė; gal paveikė sąžinė, gal vis dar Kremliaus baimė ar kitokie skaičiavimai. Atkuriamą nepriklausomybę kovo 11 dieną paskelbė rinkimus laimėjęs Sąjūdis, o su juo – ir likusioji parlamento dalis, vos šešiems fundamentalistinės kompartijos nariams susilaikius.

1991 m. vasario šešioliktąją, ką tik po sovietų agresijos Vilniuje sausio mėnesį ir vasario 9 d. plebiscito už Lietuvos nepriklausomybę (90 % „už“!), jau šventėm kartu su atvykusia sveikinti Europos Parlamento delegacija.

Suprantama, kokią svarbą turėjo ilgų dešimtmečių ištvermei, kad laisvajame pasaulyje – šioj pusėj geležinės uždangos – 1953 m. buvo įsteigta vienintelė lietuvių gimnazija visai išeivijai ir diasporai. Mokykla garbingai tebeveikia čia, Hiutenfelde, remiama Vokietijos ir Hesseno žemės valdžios. Steigėjai ir iniciatoriai davė jai didžiai reikšmingą Vasario 16-osios vardą. Matėm, kad Vasario šešioliktoji – tai Lietuvos nepriklausomybė kaip idealas ir visų laisvės pastangų tikslas. Vasario 16-osios gimnazija pateisino savo  vardą, esmingai prisidėjo prie lietuvybės ir europinių santykių išlaikymo, laisvos valstybės atkūrimo. Ačiū.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras