Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rusija neatsisako savo interesų Kaukaze

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2006 09 06

Rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje – atsitiktinai ar ne – sutampa keletas reikšmingų posovietinei erdvei datų ir įvykių, kurie vienaip iliustruoja Rusijos geopolitinių interesų mastus.

Istorinių pokyčių sąsajos

1996 m. rugpjūčio 31 d. buvo pasirašyti Chasavjurto susitarimai, kurie nutraukė beveik dvejus metus trukusį karą Čečėnijoje. Tuometiniai Rusijos ir Ičkerijos lyderiai Aleksandras Lebedis ir Aslanas Maschadovas iki šiol laikomi to laikmečio didvyriais, nors jų likimas nepavydėtinas – abu žuvo iki šiol miglotomis aplinkybėmis. Pagal tada pasirašytą Bendrą pareiškimą ir Rusijos bei Čečėnijos santykių principus, netrukus Rusijos kariuomenė buvo išvesta iš Čečėnijos, tačiau atokvėpis truko neilgai: jau 1996-ųjų rudenį Rusijos federalinė kariuomenė pro Dagestaną vėl įžengė į Čečėniją, ir antrasis karas, Maskvos dažnai vadinamas antiteroristine operacija, tęsiasi iki šiol.

Čečėnijos kampanija – abu Rusijos karai Kaukaze – glaudžiai susijusi su Beslano tragedija. Prieš dvejus metus rugsėjo 3-ąją, Beslane buvo įkaitais pagrobti šimtai moksleivių, mokytojų, o jų išvadavimas virto tikromis pjautynėmis. Kas dėl jų kaltas, aiškinamasi iki šiol. Neabejotina, kad kaltininkas vienas: Rusijos siekiai gražinti savo įtaką regione ir apginti savo geopolitinius interesus.

Čia verta pridurti dar ir kitą sukaktį: lygiai prieš 13 metų iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos kariuomenė. Šalyje nebeliko jokių svetimos kariuomenės objektų, kaip kitose šalyse – Estijoje, Latvijoje ar Vokietijoje. Bet tai dar nereiškė, kad Lietuva yra išbraukta iš Rusijos interesų sąrašo: naujojoje V. Putino geopolitinėje doktrinoje „artimajam užsieniui“ skiriamas ypatingas dėmesys, bet ši politika įgyvendinama daugiausiai per ekonominius projektus, pavyzdžiui, energetiką.

Kaukazas – ypatingas Rusijos objektas

Tačiau nuo carinių laikų Rusija daugiausiai dėmesio skiria pietiniams savo kaimynams – Kaukazo regionui, kuris dar skaidomas į pietų, šiaurės, vakarų ir rytų. Kiekvienoje šio regiono dalyje Maskva puoselėja skirtingus geopolitinius tikslus, tačiau neabejotinai labiausiai ją domina prie Rusijos prisišlieję šiauriniai rajonai.

Kaukazas – sudėtingas etninis, ekonominis, istorinis, politinis darinys. Enciklopedinė interneto svetainė http://www.wikipedia.com/ jį apibudina štai taip: „Kaukazas – regionas tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų. Šį regioną sudaro Kaukazo kalnai ir gretimos žemumos. Aukščiausia regiono vieta – Elbruso kalnas (5 642 m). Kaukaze yra keturios nepriklausomos valstybės: Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas ir Rusija. Dar trys šio regiono teritorijos – Abchazija, Kalnų Karabachas ir Pietų Osetija yra paskelbusios savo nepriklausomybę, tačiau tai nepripažįstama tarptautiniu mastu. Tai etniškai ir lingvistiškai vienas įvairiausių regionų Žemėje. Kaukazo regionas (Caucasia) geografiškai priklauso Azijai, tačiau istoriškai ir kultūriškai jis dažnai priskiriamas Europai. Graikų mitologijoje Kaukazas (Caucasus arba Kaukasos) buvo vienas iš stulpų, laikiusių pasaulį. Čia Dzeusas prie uolos prikalė Prometėją“.

Maskvos taikinyje – Armėnija ir Gruzija

Galima tvirtinti, kad savo imperinius interesus Kaukaze Rusija paveldėjo iš Sovietų Sąjungos. Panagrinėkime juos keleto regiono šalių atžvilgiu.

Įdomu, kad pirmas Rusijos žingsnis Kaukaze buvo nukreiptas prieš Armėniją – pietinę strateginę to regiono Rusijos partnerę. Pasinaudodama 93 mln. JAV dolerių Armėnijos skola Rusijai, V. Putino administracija pareikalavo sumokėti skolą grynaisiais arba pagrindinių Armėnijos pramonės šakų akcijomis. Grynųjų trūkumo kamuojama Armėnija neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik atiduoti akcijas. Tą ji ir padarė 2002 metais pasirašydama sutartį, kurią tiesiai pavadino „nuosavybė mainais į skolą“ – panašią į liūdnai pagarsėjusius „skola už akcijas“ mainus, vykusius Boriso Jelcino prezidentavimo metais.


Antras Rusijos žingsnis, kuriant savo imperiją Kaukaze, yra bendros Rusijos ir Armėnijos ekonominės zonos sukūrimas. Kadangi Gruzija geografiškai stovi tiesiai ant kelio, Rusija pirmiausia turi susitvarkyti su ja. 1990 m. buvo naudojamas šiurkštus politinis spaudimas, tačiau 2003 m. jis pavirto ekonominiais veiksmais. Kai JAV įsikūrusiai Amerikos energetikos sistemai (AES) „Šilko kelias“ nepavyko transformuoti Gruzijos energetikos sistemos, A. Čiubaiso RAO JES nupirko AES akcijas bei kitą nuosavybę, kuri sudaro apie 75 proc. šalies elektros tinklų.

Tada prasidėjo Gruzijos „tulpių revoliucija“. Po jos Maskva persvarstė savo prioritetus Kaukaze ir pagrindiniu Rusijos užsienio politikos ginklu Gruzijoje tapo „Gazprom“ – vyriausybės kontroliuojamas dujų monopolininkas. „Gazprom“ siekia kontroliuoti ne tik Gruzijos dujų pramonę, bet ir dujotiekio linijas, kuriomis Rusijos dujos tiekiamos Gruzijai ir Armėnijai. Jei JAV 2005 m. nebūtų įsikišusi suteikdama 49,5 mln. dolerių paramą linijai rekonstruoti, ši jau būtų atsidūrusi „Gazprom“ rankose. Ir dabar Maskvos spaudimas gali baigtis bendra Rusijos ir Gruzijos dujotiekio linijos kontrole, jei apskritai ne tiesioginiu pardavimu „Gazprom“ bendrovei. Nesulaukusi aiškaus palaikymo iš Vakarų, Gruzijos vyriausybė gali taip ir pasielgti, kaip kad padarė Moldova, sausio 1-ąją Rusijai sustabdžius dujų tiekimą.


„Gazprom“ nėra vienintelė valstybinė institucija, Pietų Kaukaze vykdanti Rusijos politiką. 2004 m. Rusijos valstybės valdomas „Vneštorgbank“ įsigijo kontrolinį Armėnijos „Armsberbank“ paketą. Kitais metais „Vneštorgbank“ nusipirko privatizuoto trečio pagal dydį Gruzijos jungtinio banko kontrolinį akcijų paketą. Taigi „Vneštorgbank“ iš naujo nacionalizavo Gruzijos jungtinį banką, tik šį kartą savininkas tapo Rusijos valstybė.      

Imperinės politinės ambicijos

Per ekonomiką Rusija kišasi į Kaukazo politinius procesus.

Rusijos planas atgaivinti traukinių liniją iš savo teritorijos į separatistinę Gruzijos Abchazijos provinciją taip pat siejasi ir su ekonominėmis, ir su neoimperinėmis paskatomis. Nors šis projektas susijęs su žeme, kurią Jungtinės Tautos pripažįsta Gruzijos dalimi, daugiausiai iš jo naudos būtų Rusijai ir Armėnijai.


Jei tarptautinė bendruomenė leis šiems planams plėtotis toliau, ji parems Rusijos bandymą atskirti Abchaziją nuo Gruzijos. Kartu su tuo Rusija bei Armėnija planuoja ir naują traukinių liniją į Iraną. Tokia linija ne tik būtų naudinga reakcingai Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado vyriausybei, bet ji pakirstų Pietų Kaukazo ryšius su Vakarais, kuriuos JAV ir Europa jau dešimtmetį stengiasi sustiprinti.


Taigi Rusijos pastangos įkalinti Gruziją bei jos kaimynes naujame „liberalios imperijos“ tinkle yra dalis gerai organizuoto bandymo perorientuoti Pietų Kaukazą į antivakarietišką Rusijos ir Irano koaliciją. Vakarų šalys, ypač JAV, turi suteikti tvirtą paramą ir palaikymą Pietų Kaukazui, jei jos nenori, kad Rusija įgyvendintų savo pavojingus neoimperinius planus.

Kas erzina Rusiją?

Didelį smūgį Rusijos interesams Kaukaze ir Pietų Rusijoje sudavė atidarytas naftotiekis Baku-Tbilisis-Džeichanas. Jo valdytojas – bendra Didžiosios Britanijos ir Rusijos naftos kompanija TNK-BP, kuriai šis trejus metus statytas vamzdynas kainavo 3 milijardus dolerių. Tai ta pati kompanija, kuri kuo greičiau ketina išspręsti Ukrainos energetikos krizę.

Kaip rašo vokiečių „Die Welt“, nafta keliaus iš Azerbaidžanui priklausančio Sangačalo terminalo Kaspijos jūroje per Gruziją iki Turkijos miesto Džeichano Juodosios jūros pakrantėje. Nafta bus pumpuojama iš 3 km gylio Kaspijos jūros dugno ir tiekiama pasaulinei šios žaliavos rinkai. Prireiks dar keturių mėnesių, kol vamzdis bus pripildytas šios žaliavos. Rudenį pirmąja nafta bus pripildyti į Džeichano uostą atvykę naftovežiai. Telkinio eksploatacija numatyta 40 metų. Šis naftotiekis aplenkia Rusiją ir Iraną bei bus pirmasis regione, kuris nesiekia buvusios imperijos teritorijos.

Bendras naftotiekio ilgis – 1767 kilometrai. Per metus juo bus perpumpuojama apie 50 milijonų tonų naftos, t.y. maždaug milijonas barelių kasdien. Ja tekės ne tik Azerbaidžano, bet ir Kazachijos nafta, tiekiama iki terminalo naftovežiais. Greta nutiestas ir dujotiekis. Visa trasa kainavo beveik 3 mlrd. dolerių, o kartu su kreditais – 3,6 mlrd. Beveik trečdalį lėšų skyrė projekto autoriai, likusią sumą – Europos vystymo ir rekonstrukcijos bankas. Tikimasi, kad naftotiekio rentabilumas per 20 metų pasieks 12,5 proc.

Į atidarymo ceremoniją atvyko Turkijos, Azerbaidžano, Kazachijos, Gruzijos vadovai. Kaip rašo laikraštis „Kommersant“, iškilmėse ypač linksmas buvo M. Saakašvilis. Jis pasveikino naują projektą ir pridūrė, jog naftotiekis „padarys visą regioną, taip pat ir Gruziją, energetiniu požiūriu nepriklausomą“. Jis nutylėjo, nuo ko regionas taps nepriklausomas, bet Maskvoje tai suprato teisingai. Apžvalgininkai teigia, kad Kaspijos ir Turkijos sujungimas nauja naftos trasa reiškia, jog Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje gali sužydėti naujos „spalvotos“ revoliucijos.

Šiuo atžvilgiu naujuoju vamzdynu labai susidomėję amerikiečiai. Jį rėmė ir Bilo Klintono vyriausybė, ir dabartinio JAV prezidento Džordžo Bušo administracija. Vašingtonas Kaspijos jūros prieigas vadina „strategiškai svarbiu XXI amžiaus regionu“. Naftos ir dujų eksportas iš šio regiono turi sumažinti priklausomybę nuo Rusijos ir Persijos įlankos šalių energijos šaltinių. Vašingtonas ypač stengiasi, kad iš didžiosios politikos būtų išstumtos stiprios šalys Rusija ir Iranas.

Kita vertus, JAV didina savo įtaką Azerbaidžane, Kazachijoje ir Gruzijoje. Ateityje, kai naftotiekio atšaka nusitęs ir į Vidurinės Azijos valstybes, vietoj naftos į buvusias sovietines respublikas bus eksportuojamos „spalvotos“ revoliucijos, rašo „Die Welt“. Gruzijos likimas laukia Uzbekijos, Kazachijos, Tadžikijos ir Turkmėnijos. Vakarų strategai tokį švelnų režimų pakeitimo būdą vadina optimaliausiu: jis neprovokuoja neramumų, nesiekia tiesioginio diktatorių nuvertimo, tačiau, įsijungę į pasaulinę rinką, šalių gyventojai patys pamato, kokie demokratijos privalumai.

***

Taigi, kaip ir visame pasaulyje, Kaukazo regione aiškiai susiduria Rusijos ir Amerikos interesai. Tarptautinei visuomenei svarbūs pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos nustatomos demokratinės vertybės, o jų pagrindu – ir tų interesų strateginiai tikslai Kaukazo tautoms.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras