Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Ar Lietuvos Rytų politika efektyvi? (53)

Dr. Arūnas Molis
2010 02 22

Pastaruoju metu dažnai kritikuojama Lietuvos diplomatija gali priminti, jog iš esmės jos iniciatyva sutelktomis Europos Sąjungos pastangomis pavyko užtikrinti, kad nedidėtų skaičius šalių, negerbiančių Gruzijos teritorinio vientisumo, kad ES pradėtų dialogą su Baltarusija dėl vizų režimo palengvinimo, kad didesnį politinį pagreitį įgytų Rytų partnerystė, o Moldovai būtų teikiama skubi finansinė ir politinė parama. Vis dėlto, pažvelgus į rytinėse kaimynėse vykstančius procesus, į pažangą, kurią demokratijos kūrimo ir rinkos reformų srityje šios šalys padarė per paskutinius dešimt penkiolika metų, galima konstatuoti, kad šešiose rytinėse ES kaimynėse politinė ir ekonominė situacija yra bene blogiausia nuo jų nepriklausomybės paskelbimo. Ukrainoje ir Moldovoje kelerius metus tęsiasi kova dėl valdžios, Gruzija vis dar neatsigauna po karo su Rusija. Visame Pietų Kaukaze stiprėja autoritarizmas, neišspręstas nė vienas „įšaldytas“ konfliktas. Ekonominė krizė visoms šalims grasina valstybės bankrotu, o korupcijos mastas pasiekė sveiku protu sunkiai suvokiamą lygį. Kremlius, lanksčiai ir laiku taikydamas ekonominės ir politinės paramos instrumentus, regioną iš esmės pavertė savo įtakos zona. O dauguma ES lyderių nei domisi, kas regione vyksta, nei pritaria mūsų, lenkų, švedų siūlymams liberalizuoti vizų režimą, kalbėti apie galimą rytinių kaimynių prisijungimą prie ES. Todėl, kad ir kaip norėtume, Lietuvos Rytų politikos laikyti rezultatyvia kol kas negalima.

Aišku, yra objektyvių priežasčių, dėl kurių mūsų Rytų politika ir negalėjo būti šimtu procentų efektyvi. Juk ne vien nuo Lietuvos priklauso, kada Vakarų poveikio priemonės savo intensyvumu, efektyvumu, apimtimi bei kitais parametrais bent prilygs Rusijos iniciatyvoms. Antras svarbus aspektas – visos Europos kaimynystės politikos šalys yra suverenios, todėl kiek mes besistengtume, kai kuriems procesams nei mes, nei ES vis tiek neturės lemiamos įtakos. Rytinės kaimynės balansavo ir toliau bandys balansuoti tarp Rytų ir Vakarų. Jos naudojosi Rusijos „morkomis“ laisvos prekybos, laisvo asmenų judėjimo, pilietybės srityse ir toliau jomis naudosis. Kai kurioms šių šalių (pavyzdžiui, Gruzijai, Azerbaidžanui) netgi Rusijos valdžios sistema pasirodė esanti patrauklesnė nei demokratinė ES santvarka. Ir vis dėlto tai nereiškia, kad Vakarų ir konkrečiai Lietuvos užsienio politika negali būti efektyvesnė.

Norėdami daryti įtaką demokratiniams pokyčiams rytų kaimynėse, pradėti turėtume nuo sutarimo, kas už ką yra atsakingas Lietuvoje. Neseniai Užsienio reikalų ministerijos sukurtas Rytų kaimynystės politikos departamentas, toje pačioje ministerijoje veikia ir Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai departamentas. Krašto apsaugos ministerijoje yra Partnerysčių ir paramos programų skyrius, veikia daugybė nevyriausybinių organizacijų, kurios savo veiklos tikslu taip pat nurodo pilietinės visuomenės plėtrą rytinėse kaimynėse. Ką jau kalbėti apie tai, kad savo nuomonę dėl Lietuvos Rytų politikos turi parlamentas ir aukščiausi šalies vadovai bei jų patarėjai. Šį tą, matyt, veikia ir žvalgybos, saugumo tarnybos, bendradarbiavimą su šiomis šalimis plėtoja ūkio, energetikos, transporto ministerijos. Tačiau kas pas mus koordinuoja visą Lietuvos veiklą Rytų kaimynystės šalyse? Kas generuoja idėjas, užsiima mokslo ir nevyriausybinių institucijų skatinimu, kas pagaliau nustato prioritetus ir skirsto pinigus?

Prie mūsų „namų darbų“ galima priskirti ir darbą Vakaruose. Kalbėdami apie trišalius Rytų kaimynystės šalyse vykdomus projektus, mūsų diplomatai džiaugiasi bendromis Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos iniciatyvomis, į kurias kartais įtraukiama ir Lenkija. Bet juk tai, ką mes vieni ar net kartu su lenkais galime padaryti visose rytų kaimynėse, yra tik lašas tų šalių poreikių jūroje. Lietuva turėtų siekti platesnės koalicijos, pasitelkti daugiau ir įtakingesnių partnerių iš Šiaurės bei Vakarų Europos. Reikia dirbti Briuselyje, Berlyne, Paryžiuje, kad ES nustatytų „slenksčius“, kada ES turėtų suaktyvinti savo veiksmus regione. Būtina siekti visų ES poveikio priemonių (instrumentų) „inventorizacijos“, kad ta pati bendradarbiavimo logika nebūtų taikoma ir santykiuose su Ukraina bei Gruzija, ir santykiuose su Azerbaidžanu bei Šiaurės Afrikos šalimis. Be to, kodėl nepagalvojus apie geografinį arba funkcinį užduočių pasiskirstymą regione su latviais, estais, tais pačiais lenkais? Pradėjus specializuotis tam tikroje šalyje (Baltarusijoje, Kaliningrado srityje) ar sektoriuje, būtų įmanoma pasiekti, kad mūsų ad hoc priemonės konkrečioms problemoms spręsti taptų tęstinės, turinčios ilgalaikį poveikį, naudingos ne tik vietos opozicijai, jaunimui ar verslininkams, bet ir visai tos šalies visuomenei.

Jau ne kartą kalbėta, kad konkretūs nacionaliniai interesai (tokie kaip ekonominis saugumas, energetinė nepriklausomybė, politinis savarankiškumas) turėtų būti siejami su vertybiniais laisvos rinkos kūrimo, demokratijos plėtros, pagarbos žmogaus teisėms ir panašiais principais. Vis dėlto tam tikra praktinė dilema čia neišvengiamai kyla. Kitaip tariant, sunku įsivaizduoti, kad aktyviai keliant demokratinių reformų, skaidrumo ir panašius vertybinius reikalavimus pavyks susitarti dėl patikimo energetinio išteklių tiekimo, teisinio bendradarbiavimo ar kitų mums svarbių klausimų su Rusija ir kai kuriomis Pietų Kaukazo valstybėmis. Kai kas siūlo imti pavyzdį iš Berlyno, iš Maskvos ir Minsko, tenorinčių „pagerintų“ verslo sąlygų savo bendrovėms. Esą kol „vertybės ir reformos“ nerūpi didžiosioms ES šalims, ir mes galėtume pamiršti nerealius reikalavimus ir pradėti rūpintis verslo ryšių stiprinimu. Tačiau kažin ar tai būtų teisinga taktika ilguoju laikotarpiu. Ji greičiau būtų trumparegiška ir nuviltų tiek mus, tiek mūsų rytines kaimynes. Dar blogiau – po kelerių metų vėl grįžti prie kelis dešimtmečius deklaruotos pagarbos laisvei ir pilietinei demokratijai gali būti per vėlu.

O dėl tam tikrų pamatinių principų taikymo, tai netolerancija autoritarizmui ir korupcijai turi galioti tiek santykiuose su Rusija ir Baltarusija, tiek santykiuose su vadinamosiomis „provakarietiškomis“ Rytų kaimynystės šalimis. Tai turėtų galioti tiek bendraujant su oficialiąja jų valdžia, tiek su opozicija. Antraip bus abejojama ne tik mūsų pačių vertybinėmis nuostatomis, bet ir mūsų nuoširdumu rodant gerą pavyzdį, gebėjimais ir noru kažką pakeisti tame regione. Demokratinių institucinių reformų ir kovos su korupcija prioritetas turėtų būti tiesiogiai siejamas ir su teisiniais ES ir Rytų kaimynystės šalių įsipareigojimais. Kitaip tariant, privalome išreikalauti ES ir Rytų kaimynystės šalių susitarimo ne tik dėl to, ką duos ES, bet ir dėl to, kas, ką ir iki kada turi padaryti, kas už ką atsakingas. Reikia sutarimo, kokiais kriterijais remiantis bus vertinama reformų vykdymo pažanga, ko šalys neteks, jei neįvykdys savo įsipareigojimų. Lygiai taip Lietuva turėtų siekti, kad ir Briuselis įvardintų, kokius reikalavimus turi įvykdyti, pavyzdžiui, Ukraina, Moldova ir Gruzija, kad ES atvertų visą ar bent dalį savo rinkos, pradėtų derybas dėl narystės Sąjungoje ar panašiai. Kol kas tokių tikslų sau nekeldavome – apsiribodavome vietinės reikšmės ir greitą praktinę naudą teikiančiais projektais (pavyzdžiui, bendra sienų apsauga, bendro istorinio kultūrinio paveldo puoselėjimu ir pan.), kurių sėkmę vertinome pagal tai, ar priekaištų dėl lėšų panaudojimo neturi valstybės kontrolė, ar pavyko sušvelninti kai kuriuos ES reikalavimus, „užsidėti pliusą“ partnerių akyse. Jei greta to nesieksime realių reformų regione, labai dažnai Lietuvos pastangos pavirs laiko ir pinigų švaistymu.

Atskiro dėmesio nusipelno Lietuvos santykiai su Rusija. Neabejotina, kad agresyvi retorika, kaip ir Maskvos interesų ignoravimas, provokuoja konfliktus, kurių dvišaliuose santykiuose su didžiąja kaimyne negalime sau leisti. Ir vis dėlto turime nemažą santykių su Maskva patirtį, bylojančią, kad nusilenkus Kremliui neįmanoma pakeisti jo požiūrio ir politikos. Todėl sunku pasakyti, ar nereagavimas į kontroversiškus aukščiausių šalies pareigūnų pasisakymus, kaip ir į neretai netgi „baudžiamąją“ politiką mūsų atžvilgiu, padės užtikrinti stabilų sūrių, pieno, mėsos ir kitokį eksportą į Rusiją. Kitaip tariant, ar bijant diskusijos ir aktyvios politikos įmanoma užsitikrinti energetinį saugumą, išvengti sugriežtintos patikros pasienyje? Greičiau atvirkščiai. Nemėginant bendromis ES pastangomis pakeisti situacijos Rusijoje ir didžiųjų ES šalių požiūrio į šią šalį, nesusipratimų, ginčų, blokadų, boikotų ir panašių dalykų grėsmė ne mažės, o didės. Todėl Lietuva neturėtų bijoti tinkamai pasvertų, aktyvių ir savalaikių veiksmų tiek Rusijos, tiek visų Rytų kaimynystės šalių atžvilgiu. Būtų dar geriau, jei ir didžiąsias Europos valstybes pavyktų įtikinti, kad tai pranašiau už nuolaidžiavimą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 53)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras