Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ar įmanoma taika Afganistane? (14)

Valentinas Mitė
2010 04 26

Taip, Hamidas Karzajus yra Afganistano prezidentas, formaliai ir Vakarų sąjungininkas. Tačiau po jo neseniai paskelbtų antivakarietiškų pareiškimų nekyla abejonių, kad tai nepatikimas, aikštingas ir nenuspėjamas politikas. Tačiau kito prezidento Afganistane nėra ir tenka jį priimti panašiai, kaip susitaikoma su kitais Afganistano ypatumais, sakykim, su šaltomis žiemomis ar kalnais. Mažai tikėtina, kad artimiausiu metu atsirastų kokia nors alternatyva jam.

Vienaip ar kitaip, H. Karzajus, būdamas nevykęs ir trumparegis politikas, komplikuoja ir taip sudėtingą padėtį Afganistane.

Pradžioje pažvelkime, kaip ir kodėl H. Karzajus tapo problema JAV ir apskritai Vakarams, jų siekiui stabilizuoti Afganistaną.

Po Afganistano okupacijos George‘o W. Busho administracija šalies vadovu pasirinko jį vien todėl, kad geresnių kandidatų nebuvo. JAV administracijos santykiai su H. Karzajumi buvo geri ir dėl to, kad tuometinė JAV valdžia viešai užmerkdavo akis prieš daugelį jo valdžios trūkumų. Tai nereiškia, kad jų nematė. Buvusi JAV valstybės sekretorė Condoleezze Rice, 2008 metais lankydamasi Afganistane, viešai gyrė H. Karzajų ir sakė, kad „JAV jį besąlygiškai remia“, bet kalbėdama privačiai ragino Afganistano vadovą kovoti su korupcija.

Ši tariama idilija baigėsi į valdžią atėjus Barackui Obamai. Priekaištai Afganistano prezidentui šiuo metu reiškiami viešai, nė nemėginant apsimesti, kad JAV jį „besąlygiškai“ remia. Susirūpinti H. Karzajaus valdymu yra pagrindo.

JAV ir visą tarptautinę bendruomenę nemaloniai nustebino pernai įvykę Afganistano prezidento rinkimai. Pirmame ture H. Karzajaus šalininkai suklastojo daugiau kaip milijoną biuletenių, todėl spaudžiant tarptautinei bendruomenei įvyko antras turas, kurį H. Karzajus laimėjo. Nors klastojimų vyko ir per jį, bet ne tokiu mastu kaip pirmame ture, ir tarptautinė bendruomenė jų „nepastebėjo“. Taip H. Karzajus dar kartą tapo „demokratiškai“ išrinktu Afganistano prezidentu.

H. Karzajui rinkimai buvo pamoka, bet ne tokia, kokios tikėjosi Vakarai. Jis panoro įrodyti, kas yra tikroji Afganistano valdžia. Kaltinimus balsų klastojimu H. Karzajus priėmė kaip įžeidimą. Naujai „išrinktas“ prezidentas tuoj pat paskelbė, kad vyriausiąją rinkimų komisija sudarys tik jo paskirti pareigūnai. Spaudžiant Vakarams ir negavęs pritarimo Afganistano parlamente, H. Karzajus savo sumanymo atsisakė, bet šio jam nemalonaus epizodo nepamiršo. Dar vienu įžeidimu jis palaikė raginimus kovoti su korupcija Afganistano valdžios struktūrose, kurių pažėrė Kabule lankydamasis B. Obama. Emocingasis H. Karzajus uždarame susitikime su šalies politikais pasakė, kad jei Vakarų „kišimasis“ nesiliaus, jis pereis į Talibano pusę. Po kelių dienų, Vašingtone kilus pasipiktinimo audrai, Afganistano prezidentas pareiškė taip niekada nekalbėjęs. Audra aprimo, bet įtampa tarp Vakarų ir H. Karzajaus išlieka, nors pastaruoju metu jis ir vengia iššaukiančių antivakarietiškų pasisakymų. Neabejotina tik viena: tokie jo viražai nepadeda stabilizuoti šalies.

Beje, paties H. Karzajaus padėtis, nepaisant jo bravūriškos retorikos, yra gana dviprasmiška: jis yra vienos nestabiliausių ir labiausiai korumpuotų valstybių formalus vadovas. H. Karzajaus valdžia, kiek jis iš tikrųjų jos turi, laikosi tik remiama užsienio kariuomenės. Tačiau JAV ir NATO tikslas yra ne išlaikyti jį valdžioje, o sutriuškinti Talibaną ir „Al Qaeda“, keliančius grėsmę Vakarų saugumui. Dėl susiklosčiusių aplinkybių H. Karzajus šiuo metu Vakarams, deja, yra nepakeičiamas.

Afganistano stabilizavimas tebėra bene svarbiausias B. Obamos užsienio politikos tikslas. Vašingtonas laiko misiją Irake beveik baigta ir vis daugiau karinių ir ekonominių išteklių skiria Afganistanui. JAV ir NATO kariškiai atsisakė pasyvios taktikos ir vis aktyviau bando išstumti Talibaną iš jo kontroliuojamų šalies regionų. Kai kurios neseniai vykusios operacijos yra kariniu požiūriu sėkmingos. Ateityje planuojamos naujos Kandaharo provincijoje, kur gubernatoriumi yra H. Karzajaus pusbrolis Ahmedas Vali Karzajus, pagarsėjęs narkotikų prekyba ir korupcija. Beje, neseniai atliktos apklausos Kandahare rodo, kad dauguma provincijos gyventojų Talibaną laiko sąžiningesniu ir labiau patikimu nei Kabulo valdžia, kuriai atstovauja H. Karzajus. Tačiau naujojoje JAV strategijoje karinės operacijos yra tik dalis platesnio strateginio plano. Afganistane, kaip ir visur, kur vyksta partizaninis karas, svarbiau yra ne kovos lauke nugalėti priešininką, o laimėti vietos gyventojų simpatijas ir paramą.

Šią paramą įgyti nėra lengva.

Tačiau Talibanas nėra vienalytė organizacija, susidedanti vien iš religinių fanatikų. Su daugeliu prieš JAV ir NATO kovojančiu grupuočių galima derėtis. Tarptautinė bendruomenė – ne tik NATO ir JAV, bet ir Jungtinės Tautos – pradeda aiškiai suprasti, kad Talibano demonizavimas niekur neveda.

H. Karzajaus vyriausybė įkūrė Afganistano taikos ir susitaikymo šurą (asamblėją). Asamblėja jau šį pavasarį šaukia konsultacinę taikos džirgą. Kokių rezultatų pasieks džirga, sunku pasakyti, nes joje Talibanas – svarbiausia pasipriešinimo jėga – nedalyvaus.

Bandant rasti bendrą kalbą su atskiromis Talibano grupuotėmis, iškyla nenumatytų kliūčių, mat Talibanas kontroliuoja savo kovotojus ir vietos gyventojus daug efektyviau nei centrinė valdžia ir bet kurį, užmezgantį nors menką kontaktą su Kabulo valdžia, negailestingai likviduoja. Tai rodo, kad be esminių pergalių karinėse operacijose rimtos derybos su Talibanu, kad ir kaip jų norėtų atskiri lauko karo vadai, sunkiai įmanomos.

Štai keletas esminių klausimų, kuriuos puikiai suformulavo JAV taikos instituto analitikas Aleksandras Tieras. Pirmas ir svarbiausias: ar visi Afganistane nori taikos? Ar svarbiausi Afganistano politikos veikėjai – vyriausybė, opozicija, ginkluotas pasipriešinimas, JAV ir jų sąjungininkai bei šalies kaimynai, ypač Pakistanas, siekia taikos? Antras klausimas: net jeigu i visi nori taikos, kokios taikos jie siekia? Trečias klausimas: ar visoms suinteresuotoms pusėms pavyks susitarti, net jeigu jos nori taikos ir turi nuomonę, kaip ta taika turėtų atrodyti?

Kol kas atrodo, kad visos pusės siekia savo tikslų neatsižvelgdamos į oponentų norus. Tai tinka ir H. Karzajaus valdžiai, ir JAV bei NATO, ir Talibanui.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 14)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras