Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Preface

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2009 05 26

Photo by NATOKonferencijos „NATO atgrasymo iššūkiai“ (NATO‘s Deterrence Challenges), vykusios 2009 m. gegužės 10-12 dienomis Vilniuje, įdėjų analizė

Egzistuoja nuomonė, kad branduolinio atgrasymo tema yra pasenusi praėjusio amžiaus (suprask, šaltojo karo) problematika. Esą jos aktualizavimas šiandien yra nepagrįstas ir tik komplikuoja branduolinio ginklo platinimo problemos sprendimą. Tačiau iš tikrųjų branduolinio atgrasymo tematika bus aktuali tol, kol pasaulyje liks bent viena valstybė, turinti branduolinį ginklą, ar bent viena branduolinė galvutė, ir šiandieninės tarptautinės realijos tik patvirtina, kad branduolinio ginklo iššūkio žmonija dar neįveikė. Užtenka paminėti vien Irano ir Šiaurės Korėjos branduolinių programų problemą, ką jau kalbėti apie tai, kad Pakistano branduolinis arsenalas gali patekti į islamo religinių ekstremistų, paranojiškai priešiškai nusiteikusių Vakarų atžvilgiu, rankas.

NATO, viena pagrindinių karinių politinių organizacijų pasaulyje, buvo sukurta šaltojo karo pradžioje ir dabar, žlugus Sovietų Sąjungai, bando ieškoti sau naujo vaidmens. Branduolinio atgrasymo klausimas Aljansui vis dar yra aktualus. Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo atgrasymo objekto apibrėžimo (deterrence is about who is deterred). Pažymėtina, kad Rusija tebėra rimta branduolinė galia, kuri šiandien ėmėsi savo branduolinio arsenalo modernizacijos, ir jos santykiai su Aljansu yra gana įtempti. Esminė problema šiuo atveju yra abipusio pasitikėjimo stoka, ir tai neleidžia NATO ir Maskvai tapti strateginiais partneriais ar bent jau draugais, o ne būti priešais, kaip tai duodama suprasti naujojoje Rusijos nacionalinio saugumo strategijoje iki 2020 metų. Tačiau Rusija yra tik bendros NATO branduolinės problematikos dalis. Kitas svarbus momentas yra susijęs su tuo, kad šiandieninio pasaulio saugumo aplinka dinamiškai kinta: grėsmių skaičius didėja, jų kokybė kinta, ir branduolinis ginklas anksčiau ar vėliau gali patekti į religinių teroristų ar kitų neprognozuojamų nevyriausybinių subjektų rankas. Todėl Aljansas jau šiandien privalo pradėti ruoštis galimai branduolinei atakai prieš kurią nors iš savo šalių ne iš valstybinio veikėjo pusės. Pažymėtina, kad tiek Rusijos, tiek terorizmo atgrasymo problemų sprendimui reikia, kad efektyvi branduolinio ir konvencinio atgrasymo suderinimo koncepcija būtų suformuluota vidinio pasitikėjimo ir aktyvių transatlantinių konsultacijų pagrindu.

Dabartiniu metu vyksta naujos NATO strateginės raidos koncepcijos ruošimo procesas, ir šiame dokumente turi būti aiškiai apibrėžtas Aljanso požiūris į visus anksčiau minėtus momentus. Kad tai padaryti bus sunku, yra akivaizdu, nes šiandien – po šaltojo karo, kurio metais Vakarus vienijo bendra grėsmė iš Rytų, pabaigos – Aljansui trūksta vienybės. Faktiškai jis susideda iš valstybių, kurios skirtingai vertina savo strateginę aplinką bei grėsmes ir turi skirtingus interesus, tai, pavyzdžiui, rodo ir nesutarimai, lydintys NATO operaciją Afganistane. Šis atvejis kaip joks kitas išryškino naštos pasidalijimo (burden sharing) Aljanso viduje problemą, tai tinka ir branduolinio atgrasymo klausimui.

Šiame kontekste ypatingo aktualumo įgyja JAV branduolinio ginklo išvežimo iš Europos problema. Jos esmė susiveda į tai, kaip šis sprendimas paveiktų Aljanso strategines karines politines pozicijas išorinių valstybinių ir nevalstybinių grėsmių akivaizdoje. Kalbant teoriškai, branduolinio ginklo laikymas Europoje Amerikai brangiai kainuoja ir kariniu p Europai nėra jau toks svarbus kaip 5 straipsnio vykdymo garantija, nes įtampa Vakarų santykiuose su Rusija ženkliai sumažėjusi, palyginti su šaltojo karo laikais, ir atskiros Europos valstybės turi savo branduolines pajėgas. Todėl šis žingsnis, jeigu jis būtų žengtas, turėtų labiau politinę nei karinę reikšmę. Tačiau ši reikšmė būtų labai neigiama Aljansui, nes JAV branduolinio ginklo išvežimas iš Europos parodytų, kad ir taip jau komplikuotas transatlantinis ryšys bloko viduje silpnėja. Todėl situacija tokiam Amerikos sprendimui dar nepribrendo.

Pažymėtina, kad šis sprendimas iš dalies susijęs su branduolinių ir konvencinių ginklų kontrolės ir nusiginklavimo problematika. Šie klausimai turi būti svarstomi labai atsargiai. Būtina pažvelgti tiesai į akis ir pripažinti, kad „pasaulis be branduolinio ginklo“ yra artimiausiu metu sunkiai įgyvendinama idėja. Faktiškai reikėtų globalios branduolinių ginklų kontrolės, o tai yra kelias į tam tikrą pasaulio vyriausybę (regioninis ar dvišalis branduolinis nusiginklavimas yra beprasmis ir net žalingas strateginio stabilumo prasme, nes nesprendžia problemos iš esmės), o jai niekas šiandien dar nėra pasiruošęs. Kita vertus, klausimą galima suformuluoti kitaip: ar mes tiesiog norime pasaulio be branduolinio ginklo, o jis nebūtinai taps dėl to saugesnis, ar apskritai saugesnio pasaulio – tegul ir su branduoliniu ginklu? Realijos verčia ieškoti antro varianto atsakymų, nes, kaip buvo minėta, „pasaulio be branduolinio ginklo“ perspektyva šiandien atrodo siektina, bet utopinė.

Turbūt vienintelis sprendimas šioje situacijoje yra stengtis užkirsti kelią branduolinio ginklo platinimui, o jeigu jis įvyko – vienašališkai ir/ar kolektyviai atgrasymo būdu sulaikyti (ne)valstybinį veikėją, gavusį branduolinį ginklą, nuo jo panaudojimo. Ryškiausias praktinis pavyzdys šiuo atveju yra Iranas. Dabartiniu metu pasaulio bendruomenė bando įtikinti Iraną atsisakyti minties sukurti branduolinį ginklą. Tačiau viskas krypsta link to, kad anksčiau ar vėliau jis tą ginklą turės, nes a) ligi šiol neaišku, kokių garantijų (kalbant konkrečiau, kokių režimo išlaikymo garantijų) Iranui reikia, kad jis to atsisakytų; b) jo negąsdina nei Amerikos, nei Izraelio perspėjimai kariniu būdu spręsti problemą, nes jis jaučia savo galią imtis rimtų atsakomųjų veiksmų karinio smūgio atveju (pavyzdžiui, Ormuzo sąsiaurio blokada darytų ženklią įtaką pasaulio naftos rinkai). Dar labiau komplikuoja situaciją Rusijos politika Irano kryptimi: Maskva naudoja savo ryšius su Teheranu kaip savo santykių su Vakarais veiksnį. O Iranas su branduoline bomba – tai visiškai kitokia strateginė situacija Artimuosiuose Rytuose, turint omenyje Teherano priešiškumą Izraeliui, kuris pats turi branduolinį ginklą, ir jo pretenzijas į regiono geopolitinio lyderio (šeimininko) statusą, ypač po Saddamo Husseino režimo Irake žlugimo.

Galimi keli tolesnių įvykių (tarp jų ir NATO reakcijos į susiklosčiusią padėtį) raidos variantai. Pirmasis: karinis Amerikos ar Izraelio smūgis Irano branduoliniams objektams nepaisant jo atsakomųjų veiksmų padarinių. Antrasis: Izraelio priėmimas į NATO kaip Vakarų garantija jam branduolinio Irano akivaizdoje. Trečiasis: naujo saugumo režimo Artimuosiuose Rytuose, kurio garantu taptų Amerika ar NATO, sukūrimas. Jo esmė būtų Irano geopolitinių ambicijų regione pažabojimas (containment) ir taip pat kitų regioninių galių (pavyzdžiui, Saudo Arabijos) sulaikymas nuo minties sukurti savo branduolinį ginklą, nedislokuojant regione Amerikos branduolinio ginklo. Ketvirtasis: Amerika ir NATO galėtų dar aktyviau imtis priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) Europoje kaip savo saugumo garanto kūrimo.

Šiuo metu PRGS yra aštrių JAV ir Rusijos nesutarimų objektas, nes Maskva mano, kad šios sistemos elementų dislokavimas Lenkijoje ir Čekijoje yra nukreiptas prieš jos strateginį branduolinį potencialą ir todėl žlugdo globalų strateginį stabilumą. Manytina, kad branduolinis Iranas taptų grėsme tiek Rusijai, tiek Vakarams. Todėl geriausia išeitis tokiu atveju būtų bendros Rusijos ir NATO (t. y. ne vien Amerikos) PRGS sukūrimas lygiateisiais ir skaidriais pagrindais (Rusija iš esmės sutinka su tokia idėja, tik nenori, kad Vakarai pasiimtų jos PRGS technologijas, neįtraukdami jos į sistemą kaip lygiateisės partnerės).

Trumpai sakant, branduolinio atgrasymo problema šiandien nėra praradusi savo aktualumo ir turi daug tarpusavyje glaudžiai susijusių aspektų. Patraukus už vienos virvutės, tenka traukti už kitos, ir galiausiai atsiveria labai sudėtingas politinis karinis vaizdas, kupinas daugybės problemų, kurioms spręsti didžiausia kliūtis yra pasitikėjimo tarp atsakingų subjektų stoka. Konferencijos „NATO atgrasymo iššūkiai“ (NATO‘s Deterrence Challenges) dalyviai stengėsi savo pranešimuose ir diskusijose paliesti visus čia minėtus probleminius klausimus ir pasiūlyti jiems sprendimus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras