Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Apie brolius lenkus ir Lietuvą (arba „Ko tikėtis iš Lenkijos“) (1)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 06 12

Šiandien Lenkija yra skelbiama Lietuvoje strategine partnere. Pagrinde strateginė partnerystė plėtojasi abiejų valstybių užsienio politikos Rytų kryptimi srityje. Tačiau Lietuvoje Lenkijos užsienio politika vertinama atsietai nuo šios šalies vidinės situacijos, kas yra neteisinga. Vidaus politika ir tarptautiniai santykiai jau seniai tapo neatsiejamais dalykais supratimo prasme, tuo tarpu Lietuvoje mažai kas susigaudo, kas dedasi už sienos. Paprasti lietuviai geriausiu atveju pasakytų, kad girdėjo, jog Lenkijoje yra tokia pati politinė betvarkė kaip ir Lietuvoje. Tikėtina, kad užsienio politikos specialistų žinios yra platesnės, bet žinoti ir suprasti yra du skirtingi dalykai, tuo labiau, kad mažai kas visoje Europoje supranta, kas iš tikrųjų vyksta Lenkijoje po paskutiniųjų parlamento rinkimų.

Faktiškai šiuo metu Europos Sąjungoje tiek valdžios, tiek piliečių, tiek ekspertų lygmeniu egzistuoja du jų didelio Rytų kaimyno įvaizdžiai. Skeptikų nuomone, dabartiniai Lenkijos vadovai yra arba labai gudrūs, kas yra abejotina, arba tiesiog apgailėtini – nieko nesuprantantys tiek ekonomikos, tiek užsienio politikos srityje, linkę į konfrontaciją ir apsėsti praeities šmėklų gaudymo idėjos, kas ir yra labiau tikėtina. Realistai ir optimistai mano, jog Lenkija nuo komunizmo laikų pasikeitė neatpažįstamai ir pakankamai dinamiškai vystosi: problemų yra, bet jas galima išspręsti. Nuo to, kas yra teisus, priklauso tai, kaip Lietuvai reikėtų vystyti savo santykius su „didesniu (bet nebūtinai vyresniu) broliu“.

Lecho ir Jaroslavo problema 

Turbūt geriausiai tai, kaip veikia broliai Kaczynskiai Lenkijoje, apibūdino The Economist žurnalistas Edwardas Lucasas: „Kur Vyriausybė ligi šiol suklupo, suklupo labiau dėl nepatyrimo negu dėl blogų norų“.

Kas per žmonės yra tie broliai Kaczynskiai? Kaip teigia vienas iš Lenkijos politinių apžvalgininkų, „Įstatymo ir teisingumo“ partijos, kuriai būtent ir vadovauja Lechas (dabartinis Lenkijos prezidentas) ir Jaroslavas (faktinis parlamento ir vyriausybės šeimininkas) Kaczynskiai, atstovai „gyvena tokiose pat bloguose butuose, su tokiomis pat blogomis žmonomis, vairuoja tokias pat blogas mašinas kaip ir prieš penkiolika metų“. Kitaip tariant, tai yra žmonės iš liaudies, kurie kalba apie svarbias liaudžiai vertybes ir kurie yra kupini ryžto ir entuziazmo pertvarkyti korumpuotą nomenklatūrinę Lenkijos politinę sistemą.

Kalbant konkrečiau dėl vertybių, galima teigti, kad Lenkija yra stiprios katalikiškos dvasios šalis ir daugumai lenkų nepatinka seksualinės mažumos, feministės, abortai, eutanazija ir kiti „liberalūs dalykėliai“. Broliai Kaczynskiai drąsiai kalba apie šias vertybes ir jiems iš esmės nėra svarbi Europos pozicija, nes juos remia Lenkijos žmonės.

Kas liečia socialinį Kaczynskių ir Tusko rėmėjų pasidalinimą, tai, kaip rašo minėtas E. Lucasas, „Pilietinę platformą“ ir jos lyderį Donaldą Tuską, gerai ekonomiką ir politiką išmanantį eurofilą, palaiko tie, kam yra gerai, bet jie norėtų, kad būtų dar geriau, t.y. socialinių sluoksnių su aukštesniu gyvenimo lygiu atstovai. Tuo tarpu Kaczynskių partiją remia neturtingas, bet patriotiškas elektoratas, kuris mano, jog paskutiniai penkiolika metų buvo purvo ir nusivylimo metai (gyvuoja net toks posakis, kad Lenkija turėjo stiprių ir sąžiningų vyriausybių, bet niekada abiejų iš karto). Šiame kontekste, kaip vieną iš savo pagrindinių uždavinių Lechas Kaczynskis įvardijo buvusių ir esamų specialiųjų tarnybų darbuotojų ryšių su politikais sistemos sužlugdymą. Šiame kontekste Lenkijos gynybos ministras Radekas Sikorskis pradėjo valymus saugumo ir žvalgybos tarnautojų gretose. Ir visai gali būti, kad „Įstatymo ir teisingumo“ partija bei jos lyderiai yra aršiai kritikuojami (kaltinami neprofesionalumu ir populizmu) būtent tų, kurių nusikalstamas pozicijas jie pabandė pajudinti.

Apibendrinat galima teigti, jog Lenkija ir jos dabartiniai vadovai nėra beviltiški. Šalis turi problemų su korupcija, biurokratija, teisine sistema, nedarbu (18 proc.), protų ir darbo jėgos nutekėjimu ir t.t., bet situacija nėra katastrofiška ir beviltiška. Galima išvardinti ir teigiamus momentus (eksporto augimas, nedidelė infliacija, mokesčių mažinimas ir t.t.), kurių kritikai dažnai sąmoningai yra linkę nepastebėti. Ir dabartiniai Lenkijos vadovai, atrodo, nuoširdžiai nori padaryti tiek darbininkų, tiek verslininkų gyvenimą geresnį, tik susidaro įspūdis, kad jiems trūksta vieno svarbaus dalyko – patirties, patirties ekonominės ir užsienio politikos konstravimo bei vykdymo srityje. Kalbant dar paprasčiau – jiems elementariai trūksta valdžios patirties. Susiklostė tokia situacija, kad prieš Parlamento rinkimus Kaczynskiai nesitikėjo gauti tiek daug valdžios, o kada gavo – atrodo, nusprendė, kad greitai ir paprastai padarys tai, ką norėtų.

Palaipsniui jiems tampa aišku, kad valdymo realybė yra daug sudėtingesnė ir subtilesnė, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – ar tai būtų Lenkijos europinė, ar Rytinė, ar vidaus politika. Tikėtina, kad laikui bėgant Kaczynskiai turėtų apsiraminti tiesiogine ir netiesiogine šio žodžio prasme ir nusileisti žemėn. Šioje situacijoje turėtų pagelbėti dabartinis Lenkijos Ministras Pirmininkas Kazimierz Marcinkiewicz, kuris yra vienas iš populiariausių politikų per visą nekomunistinės Lenkijos istoriją. Ir jeigu, kaip rašo E. Lucasas, J. Kaczynskis destabilizuoja situaciją ir žaidžia politiką, tai Premjeras visus nuramina ir stumia Vyriausybės dabų traukinį į priekį. Jeigu Kaczynskiams nepavyks suvaldyti savo ambicijų ir vaikiško pasitikėjimo savimi, Lenkijoje, kaip pasakytų paprastas pilietis, vėl bus bardakas.

Apie Lenkijos užsienio politiką

Kaip šiame kontekste reikėtų vertinti Lenkijos užsienio politiką? Šios politikos vertinimai yra bendro Lenkijos vertinimo atspindys.

Kitaip tariant, vieni mano, kad Lenkijos užsienio politikos faktiškai nėra. Pavyzdžiui, vienas iš šalies Vyriausybės patarėjų teigia: „Šie žmonės ypatingai nesidomi užsienio reikalais. Jie nemoka užsienio kalbų, Jie nekeliauja į užsieni. Jiems tiesiog dzin“. Šiame kontekste galima prisiminti atvejį, kada Lenkijos žemės ūkio ministras Krzystofas Jurgielis paprasčiausiai atsisakė dalyvauti Europos žemės ūkio ministrų derybose cukraus tematika. Kuomet jis sužinojo, ką jo kolegos nusprendė, jis pabandė vetuoti sprendimą, bet savo nuostabai sužinojo, kad sprendimas buvo priimtas, remiantis daugumos principu ir todėl negali būti vetuotas.

Kiti ekspertai ir žurnalistai dainuoja Lenkijos užsienio politikai šlovės dainas dėl to, kokia ji yra aktyvi, ryžtinga, įvairiapusė ir efektyvi (ypač Rytų kryptimi).

Čia galima būtų daug kalbėti apie Varšuvos užsienio politikos tikslus ir perspektyvas, bet puikiausiai viską iliustruoja vienas J. Kaczynskio pasakymas: „Lenkija, turinti stiprias pozicijas Kijeve ir, jei Dievas duos, Minske – viskam savas laikas – Lenkija, su kuria skaitosi Europoje, Lenkija, priklausanti didžiajam Europos šešetui [Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija, Ispanija ir Lenkija – V. V.] ir turinti gerus santykius su Amerika – tai bus Lenkija, su kuria rusams teks kalbėtis. Mes turime tokią situaciją sukurti ir įtvirtinti, o jie turi iki jos pribręsti“.

Tas pasakymas akivaizdžiai atspindi tą patį Kaczynskių politinį nepatyrimą ir polinkį supaprastinti realybę, kuriuos jie iš vidinės politikos perneša į užsienio politikos sritį ir atitinkamai arogantiškai mano, kad Lenkija yra vos ne pasaulio bamba, kuri ir Amerikai yra gyvybiškai reikalinga, ir ES galingiesiems parodys savo jėgą, ir Rusiją privers vos ne atsiklaupti.    

Lenkija lengvai ir vienareikšmiškai remia postsovietinių valstybių, ypač Ukrainos bei Turkijos priėmimą į ES, o kartu pasisako prieš Sąjungos gilesnę integraciją. Šalia to Lenkija yra ryškiai pro-amerikietiška. Ir tokiame kontekste oficiali Varšuva dar bando aiškinti vokiečiams, kad jie negerai pasielgė, neatsiklausdami lenkų dėl dujotiekio iš Rusijos (sutartį dėl kurio Lenkijos gynybos ministras R. Sikorskis pavadino nauju „Molotovo-Ribentropo paktu“). Su Rusija Lenkijos santykiai pasiekė kurčio ir aklo dialogo lygį, kada abi pusės pasisako už bendradarbiavimą, o realybėje nėra jokio tarpusavio supratimo. Ir jeigu A. Kwasniewskis vertino santykius su Rusija kaip tokius ir važinėjo į ją, pažeisdamas atsakomųjų vizitų diplomatinį protokolą (taip bent jau sukurdamas santykių įvaizdį), tai L. Kaczynskis su Vladimiru Putinu net negali susitarti dėl susitikimo.  

Tokia Lenkijos užsienio politika iš tikrųjų, kaip minėta aukščiau, demonstruoja dabartinių valstybės vadovų nekompetentingumą ir nekonstruktyvumą šioje srityje. Lietuvai šiandien reikėtų suprasti, kad Lenkijos užsienio politika šiuo metu iš esmės plaukia pasroviui, o kartais net prieš srovę, o taip pat atsargiau žiūrėti į bendradarbiavimą su ja. Pažymėtina, kad buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis iš tikrųjų paliko šaliai geras pozicijas įvaizdžio prasme, tačiau šiandieniniai vadovai baigia išbarstyti sukauptą kapitalą, veikdami pasiūlytomis kryptimis nepakankamai apgalvotai (ta pati „energetinio NATO“ idėja, galbūt, galėtų sulaukti didesnio dėmesio, jeigu būtų geriau apgalvota ir pateikta).  

Faktiškai, pačiai Lenkijai, tiksliau dabartiniams jos vadovams, dar reikėtų pribręsti iki atitinkamo lygio, kad ji visų pusių galėtų būti vertinama kaip konstruktyvi partnerė, o ne tiesiog arogantiškai rėkauti „mes nugalėsim!“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras