Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kur link suka Ukraina? (10)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2010 10 18

Po Viktoro Janukovyčiaus atėjimo į valdžią Ukrainos vidaus ir užsienio politika gerokai pasikeitė, todėl verta paanalizuoti, kuria linkme šalis dabar suka nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu.

Pradedant nuo vidaus politikos, galima konstatuoti, kad šalyje vyksta akivaizdi valdžios konsolidacija (monopolizacija) Regionų partijos ir prezidentūros rankose. Rusijos pavyzdžiu kuriama vadinamoji valdžios vertikalė. Tad svarbiausiu naujų Ukrainos valdytojų uždaviniu tapo konstitucinis prezidentinės institucijos stiprinimas. Padaryti tai nebuvo paprasta, tačiau Regionų partijai pavyko pasiekti tą tikslą. Opozicijos tarpusavio rietenų fone Konstitucinis Teismas, kurio palankiu sprendimu ši partija pasirūpino iš anksto, vis dėlto grąžino ankstesnę „prezidentinę“ konstituciją.

Apskritai šalyje vis didesnį svorį įgauna politinė valdžia, ji iš oligarchinės politikos objekto virsta subjektu. Tuo pat metu aiškėja jos ir oligarchų „žaidimo“ taisyklės. Taip, stiprėja autoritarinės tendencijos, bet taip pat nuo „oranžinio“ stabilaus nestabilumo pereinama prie daugiau ar mažiau konstruktyvaus darbo. Koją valdantiesiems gali pakišti maisto produktų ir dujų bei komunalinių paslaugų gyventojams kainų augimas, tai neabejotinai darys įtaką jų reitingams. Tačiau ryškėjantis ekonomikos stabilizavimasis turėtų leisti subalansuotai išspręsti šią problemą.

Ne paskutinį vaidmenį šiuo atveju turėtų suvaidinti dabartinio Ukrainos ministro pirmininko  Nikolajaus Azarovo veiksnys. Svarbiausia, kad jis yra techninis premjeras, profesionalas, neturintis politinių ambicijų. Vadinasi, politinės konkurencijos tarp jo ir prezidento nebus (kaip buvo būdinga šalies politiniam gyvenimui Julijos Tymošenko ir Viktoro Juščenkos laikais) ir didesnį dėmesį bus galima skirti konkrečioms socialinėms ekonominėms problemoms spręsti. Be to, jis yra patyręs ūkininkas (tegul dar sovietinio tipo), pirmiausia užsiimantis savo tiesioginių pareigų vykdymu, o ne nacionalinio turto perdalijimu (tuo užsiima kitos naujosios valdžios jėgos).

Trumpai tariant, nors Leonidas Kučma ir sakė, kad Ukraina nėra Rusija, šiandien ji politiškai vis labiau primena savo autoritarinę kaimynę. Kita vertus, bent jau dabar tai yra geriau negu V. Juščenkos ir J. Tymošenko kivirčų chaosas.

Užsienio politikoje Ukraina po V. Janukovyčiaus pergalės prezidento rinkimuose taip pat radikaliai pakeitė kursą iš provakarietiško į suartėjimą su Maskva. Pirmu ryškiu naujosios valdžios žingsniu šiame kelyje tapo sutarties dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno bazės Sevastopolyje nuomos pratęsimo pasirašymas. Antra, buvo priimta nauja užsienio politikos koncepcija, kuri atmetė tikslą Ukrainai įstoti į NATO, pabrėždama jos neutralumą. Pažymėtina, kad strateginis europinės Ukrainos integracijos orientyras joje išliko, tačiau realiai tai yra tik „saldainis“ provakarietiškai nusiteikusiems šalies gyventojams. Iš tikrųjų toji Ukrainos integracija į ES vyks amžinai (panašiai kaip Turkijos). Trečia, pamažu Rusija – ne be naujųjų Ukrainos vadovų pritarimo – perima svarbiausias kaimynės ūkio šakas (aviacijos pramonę, atominę energetiką, laivininkystę ir t. t.).

Ukrainos prorusiškos politikos apoteoze gali tapti kalbų įstatymo, kuris jau yra pateiktas Aukščiausiajai Radai ir faktiškai suteikia rusų kalbai antros valstybinės kalbos statusą (tai rodo ir kategoriškai neigiama šalies nacionalistų reakcija į šią iniciatyvą), priėmimas. Žinoma, realiai Regionų partija nedega noru priimti šį įstatymą, nes tuomet ji jau negalės sakyti, kad atstovauja visai Ukrainai. Tačiau tai buvo vienas svarbiausių jos ir V. Janukovyčiaus rinkiminių pažadų ir jeigu jis vienaip ar kitaip nebus įvykdytas, gana didelė dalis Regionų partijos ir prezidento šalininkų gali nuo jų nusisukti. Todėl kelio atgal faktiškai nėra.

Bet kas gali būti blogo, kad Ukraina tampa artima Rusijos sąjungininke? Iš tikrųjų tai yra labiau teigiamas nei neigiamas reiškinys. Praktika parodė, kad dirbtinė Ukrainos traukimo už ausų į NATO politika, kurią vykdė ankstesnė šalies valdžia ir kuri laužė Ukrainą civilizacine prasme, akivaizdžiai nepasiteisino. Ji ne tik nesulaukė didesnės ukrainiečių dalies paramos, bet ir stūmė valstybę link pilietinio konflikto, kuris potencialiai galėtų baigtis šalies dezintegracija. Kitaip tariant, V. Juščenkos valdymo laikais susidarė ryškus įspūdis, kad siekiama ne Ukrainos gyventojų daugumos, o kažkieno kito interesų. Žinoma, galima teigti ukrainiečius niekaip nenorėjus suvokti, kad jų ateitis yra ne su Rusija, o su Vakarais. Tačiau beviltiškas V. Juščenkos pasirodymas per paskutinius prezidento rinkimus įrodė, kad didesnė Ukrainos gyventojų dalis nepritaria jo pasiūlytam keliui (ką jau kalbėti apie prieštaringus jo žingsnius vertinant istoriją ir atskirus jos herojus).

Juk draugiško Ukrainos sugyvenimo su Rusija tradicija yra istoriškai pagrįsta ir natūrali. Tad galima prognozuoti, kad vidutinėje perspektyvoje ji taps posovietinėje NVS erdvėje konstruojamos rusiškos geopolitinės struktūros, kurios kertiniais ramsčiais, be pačios Rusijos, turėtų būti Kazachstanas, Baltarusija ir Ukraina, integruota dalimi.

Apibendrinant galima teigti, kad šiandien Ukraina yra pakeliui į autoritarinę valdžios centralizaciją V. Janukovyčiaus, Regionų partijos ir jos sąjungininkų rankose bei į Rusijos strateginių geopolitinių partnerių (satelitų) grupę. Tai ryškiai skiriasi nuo ankstesnių šios šalies raidos tendencijų, bet turėtų garantuoti jai didesnį stabilumą ir socialinės ekonominės situacijos pagerėjimą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 10)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras