Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  „Baltarusija: probleminis ES kaimynas“

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 05 10

2006 04 24 VU TSPMI įvyko konferencija „Baltarusija: probleminis ES kaimynas“, kurioje dalyvavo nemažai šios šalies opozicijos atstovų. Buvo bandoma suprasti, kas įvyko Baltarusijoje, kodėl taip įvyko ir kas turi būti daroma ateityje, kad Baltarusija pagaliau taptų demokratine valstybe. Šiame straipsnyje autorius, stebėjęs konferenciją iš šalies, norėtų pasidalinti savo bendrais įspūdžiais ir pasvarstymais dėl jos turinio.

Kodėl demokratinė revoliucija Baltarusijoje nepavyko?

Kad galėtume atsakyti į šį klausimą, mes turime perprasti Baltarusijos elektorato struktūrą. Pirminis pagalbos šaltinis šiuo atveju turėtų būti sociologinės apklausos ir tyrimai, tačiau visi puikiai žino, kaip sudėtinga yra juos apskritai atlikti arba atlikti nepriklausomai „demokratinėje“ Baltarusijoje.

Konferencijos metu prof. Olegas Manaevas, Nepriklausomo socialinių, ekonominių ir politinių tyrimų instituto direktorius, pateikė sociologinius duomenis, kurių esmė buvo paprasta – A. Lukašenką remia 60 proc. Baltarusijos rinkėjų, o bendras opozicijos rodiklis yra 30 proc. Žinomas opozicijos atstovas Anatolijus Lebedko suabejojo tokiais skaičiais ir pareiškė, jog, jo duomenimis, A. Lukašenkos palaikymo lygis yra 40 – 50 proc.        

Kaip galima vertinti tokią situaciją? Jeigu teisus yra O. Manaevas, tai visai teisingai skamba ir jo padaryta išvada: „Pasikeitimų šalininkų socialinė bazė Baltarusijoje egzistuoja, bet šiai dienai ji yra nepakankama“. Jeigu teisus yra A. Lebedko, mes gauname situaciją, panašią į tą, kuri susiklostė Ukrainos revoliucijos metu, kada šalis buvo pasidalijusi per pusę. Tačiau kodėl tuomet, esant panašioms sąlygoms, Ukrainoje valdžios kaita įvyko, o Baltarusijoje ne?

Galima spėti (jeigu mes jau darome prielaidą, kad A. Lebedko kiekybiniai duomenys yra pagrįsti), jog problemos esmė yra opozicinio elektorato kokybinės charakteristikos ir jo lyderių vienybė bei organizaciniai sugebėjimai. Negalime ignoruoti ir išorinio (Vakarų ir Rusijos) faktoriaus svarbos. Tačiau prieš pereinant prie ką tik minėtų momentų aptarimo straipsnio autorius norėtų tarti keletą žodžių apie A. Lukašenkos šalininkus.

Tiksliausiai juos charakterizuotų terminas homo sovieticus (sovietinis žmogus). Tai yra žmonės, kuriems svarbiausias dalykas yra socialinis saugumas, nesvarbu, kas ir kokiu būdu – ar tai būtų demokratinis, ar autoritarinis režimas – jį garantuoja. Kitaip tariant, šiems žmonėms yra priimtinas kraštutinis I. Berlino pozityvios laisvės variantas (kalbant paprastai, pozityvios I. Berlino laisvės esmė – individualių teisių atidavimas už tam tikras valstybės garantijas; negatyvioji I. Berlino laisvė – absoliuti individualių žmogaus teisių viršenybė). Pastebėtina, jog A. Lukašenkos rėmėjams tikėtinai yra nesvarbu ir tai, kiek jų socialinis saugumas yra ekonomiškai efektyvus. Juos tenkina Baltarusijos totaliai planinė ekonomika. Manoma, kad jie neprieštarautų situacijai, kurioje turėtų tas pačias socialines garantijas rinkos ekonomikos sąlygomis, tačiau problema yra tame, kad reikės išgyventi socialiai sudėtingą perėjimo į rinkos ekonomiką laikotarpį. Kam tada kažką keisti, jeigu ir taip yra gerai? Apibendrinant galima teigti, jog A. Lukašenkos rėmėjams, kurių dalis vis dar yra pakankamai didelė, permainų entuziazmas vargu ar yra būdingas dabar ir bus būdingas ateityje. Šiandien Baltarusija panaši į miniatiūrinę Sovietų Sąjungą (tik be etninio heterogeniškumo problemų, kas mažina revoliucinį potencialą), kurioje vienintelė revoliucijos viltis yra demokratiškai orientuotas opozicinis elektoratas.

Žvelgiant tiesai į akis, galima teigti, kad Minsko Majdanas buvo tik Kijevo Majdano parodija. Klausimas – kodėl opoziciškai mąstantys žmonės, kurių, remiantis A. Lebedko duomenimis, yra tikrai nemažai, neparodė tokios iniciatyvos, kokią parodė ukrainiečiai? Straipsnio autoriui, išklausiusiam konferencijos dalyvių pranešimus, susidarė nuomonė, jog viena iš svarbiausių Baltarusijos problemų yra didesnės opozicinio elektorato dalies pasyvumas (abejingumas), kurį, kaip pareiškė tas pats A. Lebedko, papildomai stiprina represijų baimė ir ekonominė priklausomybė nuo režimo. Šiame kontekste pagrindinis opozicijos uždavinys buvo mobilizuoti, paskatinti, „pakelti“ tuos potencialiai revoliucingus žmones. Šiandien matome, kad opozicijai to padaryti nepavyko.

Viena vertus, tai jos pačios kaltė. Pozityvu, kad opozicija paskutinių Baltarusijos prezidento rinkimų metu pasiekė sau neįprastą integracijos lygį, tačiau šis lygis vis tiek yra nepakankamas. Taip pat, straipsnio autoriaus manymu, Baltarusijos opozicija nėra pakankamai gerai pasiruošusi praktine revoliucijos vykdymo prasme. Prisiminkime, kaip profesionaliai buvo organizuotas Kijevo Majdanas. Čia galėtų ir turėtų padėti Vakarų (JAV ir ES) pinigai bei politinių technologijų ir masinės vadybos specialistai, ypač turint omenyje, kaip aktyviai veikia Baltarusijos KGB. Įvykių Minske metu straipsnio autorius tos pagalbos asmeniškai pasigedo. Šiuo atveju kaip niekad tiksliai ir ironiškai skamba garsioji Ostapo Benderio frazė: „Užsienis mums padės“.

Galima tik spėti, kodėl Vakarų pasaulis neparėmė Baltarusijos demokratizavimosi pastangų taip, kaip jis tai padarė Ukrainos atveju. Galbūt vakariečiai iš anksto nematė Baltarusijoje reikiamo revoliucinio potencialo, paprastai kalbant – šanso laimėti (todėl ne itin aktyviai rėmė Baltarusijos opoziciją prieš rinkimus ir nebuvo tinkamai pasiruošę situacijai, kai žmonės Minske išėjo į gatvę ir nebuvo iš karto išvaikyti)? Kartu, jeigu nėra tokio šanso ar net jei jis yra, kam tiek ES, tiek JAV papildomai komplikuoti savo santykius su Rusija, kurie ir taip yra įtempti, bet nuo to nėra mažiau svarbūs (ES energetinės priklausomybė, JAV suinteresuotumas Rusijos parama Irano klausimu).

Esant situacijai, kai:

  • mažiausiai pusė Baltarusijos žmonių, būdami homo sovieticus, remia esamą režimą dėl jo teikiamų socialinių garantijų;
  • opozicinis elektoratas didžiąja dalimi yra pasyvus;
  • opozicija yra nepakankamai vieninga ir profesionaliai pasiruošusi revoliucijos vykdymui;
  • Vakarų pasaulio parama yra ribota visomis prasmėmis;
  • režimas yra hiperaktyvus (iki prievartinio agresyvumo) kontrrevoliucine prasme, –

revoliucijai Baltarusijoje šį kartą nebuvo lemta įvykti. Tačiau tai dar nereiškia, kad Baltarusija yra amžiams pasmerkta diktatūrai. Prielaidos demokratinėms permainoms yra. Opozicijai būtina tik gerai apgalvoti tolimesnius savo veiksmus ir gal tada išsipildys optimistinė A. Lebedko viltis, kad A. Lukašenka nesulauks savo trečio prezidentavimo termino pabaigos.     

Kas toliau?

Konferencijoje Baltarusijos opozicijos atstovai taip suformulavo pagrindinius savo uždavinius artimiausioje ateityje:

  • didesnė opozicijos vienybė (galima būtų dar pridėti žodį „profesionalumas“; įdomus faktas – kada Lietuvos Televizijos žurnalistas Vikintas Pugačiauskas uždavė klausimą dėl Aleksandro Milinkevičiaus kaip opozicijos lyderio tinkamumo, Andrejus Sannikovas, tarptautinis pilietinės iniciatyvos „97 Сhartija“ koordinatorius, pakankamai griežtai atsakė, kad baltarusiai patys gali nuspręsti, ką jie nori matyti opozicijos lyderiu; toks savimi pasitikintis požiūris, tiesą sakant, truputį stebina, turint omenyje, kokių „įspūdingų“ rezultatų Baltarusijos opozicija yra pasiekusi šiai dienai);   
  • opozicinės socialinės bazės plėtra (tam, opozicionierių nuomone, būtina ne tik nuolat informuoti žmones apie esamo režimo trūkumus ir nusikaltimus – kalbant apie pastarąjį momentą, tai Vilniuje, galbūt, greitai pradės veikti Lukašenkos režimo nusikaltimų pilietinis teismas – bet ir pateikti jiems savo išplėstą demokratinės Baltarusijos viziją).

Žinoma, opozicijos atstovai apgailestavo dėl nepakankamos Vakarų pasaulio paramos. Jie užakcentavo kelis dalykus, kurių jie tikisi iš vakariečių ateityje:

  • nuosekli strategija Baltarusijos atžvilgiu (daug kas buvo išsakęs mintį, kad šiuo metu tokios strategijos nėra, bet linkstama prie tinkamai neapgalvotos konfrontacijos);
  • parama nepriklausomai Baltarusijos spaudai ir televizijai (konferencijoje dalyvavo Baltarusijos žurnalistų asociacijos pirmininkė Žana Litvina, kuri faktiškai išjuokino 2 milijonus eurų, skirtus Europos Sąjungos nepriklausomo televizijos kanalo Baltarusijoje projektui, kurie neduoda rezultato ir yra mizeris, palyginus su dešimtimis milijonų dolerių, kuriuos A. Lukašenkos režimas kasmet skiria oficialiai propagandai, nekalbant jau apie Baltarusijos specialiųjų tarnybų veiklą, nukreiptą prieš laisvą ir nepriklausomą žiniasklaidą);
  • laisvos demokratinės Baltarusijos diskurso formavimas visais lygmenimis (opozicionierių nuomone, Vakarai turi viešai ir neviešai, tiek valstybiniame, tiek visuomeniniame lygmenyje spausti Baltarusijos valdžią dėl vykdomų represijų ir be perstojo atkreipti pasaulio bendruomenės dėmesį į antidemokratinę A. Lukašenkos režimo prigimtį); 
  • demokratinės Baltarusijos klausimo kėlimas santykiuose su Rusija (Rusija neabejotinai yra Baltarusijos demokratizavimosi sulaikymo faktorius, kadangi jai yra nereikalinga nepriklausoma ir orientuota į Vakarus Baltarusija, tačiau ji gal ir galėtų paspausti A. Lukašenką imtis bent minimalių ekonominių reformų ir sulėtinti represijų mašiną mainais į tam tikras nuolaidas kitose sferose). 

Atskirai šioje dalyje autorius norėtų aptarti Anatolijaus Michailovo, Europos humanitarinio universiteto rektoriaus, nuomonę dėl to, kaip Vakarai galėtų elgtis santykiuose su dabartine Baltarusija, norėdami pasiekti kokių nors apčiuopiamų rezultatų demokratijos srityje. Savo kalbos pradžioje prof. Michailovas pasiūlė aiškiai atskirti iliuzijas, lūkesčius ir tikrovę, su kuria reikia dirbti, o ne teorizuoti ją. Šiandien, jo manymu, situacija yra tokia, kad A. Lukašenkos režimas yra pakankamai stiprus ir sunkiai pažeidžiamas. Vakarų sankcijos, ypač tokios juokingos, kaip vizų į ES neišdavimas aukščiausiems Baltarusijos valdžios pareigūnams, ir atviras tiesmukiškas Baltarusijos spaudimas nėra veiksmingos priemonės, nes jos tik sustiprina oficialios propagandos nuostatą, jog tokiu būdu „piktieji Vakarai bando riboti Baltarusijos liaudies pasirinkimo teisę“ ir kartu demonstruoja vakariečių bejėgiškumą, ką nors realiai pakeisti. Kitaip tariant, kaip buvo galima suprasti iš A. Michailovo kalbos, šiandieniniais savo veiksmais Vakarai, pasirinkę tinkamai neapgalvotos konfrontacijos kelią, tik skatina Baltarusijos izoliacionizmą ir prisideda prie paramos autoritariniam režimui augimo. Šiame kontekste profesorius siūlo vakariečiams sukurti subtilią konstruktyvių santykių su esama Baltarusijos valdžia strategiją, kurios esmė būtų dialogo užmezgimas be išankstinės savo viršenybės ir vienareikšmio Baltarusijos paklusnumo nuostatos („without notion of imposement“). Tokio dialogo užmezgimas padarytų Baltarusiją atviresnę Vakarų įtakai, leistų jiems lengviau kreiptis į Baltarusijos žmones, kurių mobilizavimas, kaip rašyta aukščiau, yra esminis demokratinių jėgų uždavinys.        

Straipsnio autoriaus nuomone, A. Michailovo principas – ribota partnerystė (kitokios su A. Lukašenkos režimu šiuo metu būti negali, kadangi Vakarai nenorės savęs per daug diskredituoti, bendradarbiaudami su autoritaru, o Baltarusijos vadovas nenorės per glaudžių santykių su „priešu“, bijodamas jo „neigiamo“ poveikio liaudžiai) geriau negu tiesmukiška konfrontacija – atrodo realistinis ir konstruktyvus, leidžiantis kartu kritikuoti A. Lukašenkos režimą ir neizoliuoti Baltarusijos žmonių.

Vietoje išvadų

Šiame straipsnyje daug buvo kalbama apie Baltarusijos demokratizavimosi realijas ir perspektyvas, tačiau neatsitikinai paskutinis konferencijos straipsnis buvo skirtas Rusijos-Baltarusijos santykiams, kurie sukasi aplink vieningos valstybės sukūrimą. Jeigu Rusijos ir Baltarusijos susivienijimas į vieną valstybę įvyks, tai būtų galima ilgam laikui dėti kryžių ant demokratinės Baltarusijos vizijos. Todėl vienas iš esminių dalykų yra išplėšti Minską iš Maskvos rankų, kas yra labai sunku, bet nėra neįmanoma, kaip parodė Ukrainos pavyzdys.

Viskas ir vėl atsiremia į vienintelį dalyką – žmonių norą gyventi kitaip.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras