Netylant diskusijoms ir planams dėl naujos atominės elektrinės (toliau AE) Visagine statybos ir iš pirmo žvilgsnio pajudėjusių energetikos projektų, neišvengiamai kyla klausimas: kiek reali Lietuvos energetinė nepriklausomybė ir kokios priemonės ar veiksmai garantuotų Lietuvos, kaip suverenios ir nepriklausomos valstybės, išlikimą?

2009 m. gruodžio 31 d. nustojo veikusi pagrindinė šalį elektra aprūpinusi Ignalinos atominė elektrinė. Lietuva iš elektrą eksportuojančios valstybės tapo elektrą importuojančia valstybe, o svarbiausia – daugiausia importuojančia iš Rusijos. Tokia buvo narystės Europos Sąjungoje kaina – visiškas Ignalinos AE veiklos sustabdymas. Paradoksalu, nes ES turėjo tapti Lietuvai naująja demokratijos ir visiškos nepriklausomybės oaze, tačiau iškelta narystės sąlyga davė priešingą efektą – dar didesnę (energetinę) priklausomybę nuo išorės veikėjų. Dar paradoksaliau tai, kad vienas iš integracijos į Europos Sąjungą punktų pabrėžė naujų narių, tarp jų ir Lietuvos, energetikos įsijungimą į Europos energetinę erdvę. Tad kyla klausimas – kas kaltas dėl keblios Lietuvos energetinės situacijos ir kiek realios yra mūsų valstybės energetinio sektoriaus reformos?

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir rengiantis stojimui į ES buvo aišku, kad Ignalinos atominę elektrinę reikės uždaryti. Tačiau pasirengimo tam darbai vėlavo. Bandėme derėtis dėl geresnių AE uždarymo sąlygų, tačiau nepavyko. Uždarę AE patekome į savotišką energetinį šoką, jis atsiliepė ir šalies ekonomikai, nes reikėjo importuoti trūkstamą elektros energijos kiekį, o tai reiškia – pirkti. Susidariusi situacija primena bandymų ir klaidų kelią, kai daromos klaidos, bet nepadaromos išvados. Dabar, žinoma, belieka tik svarstyti, kas kaltas dėl tokio Lietuvos nepasirengimo energetinėms reformoms – politinės valios stoka ar nesugebėjimas strategiškai planuoti ir numatyti veiksmų pasekmes.

Lietuvos energetinė nepriklausomybė: misija (ne)įmanoma?

Neseniai Lietuvos vyriausybės priimta ilgalaikė Nacionalinės energetikos (dar vadinama nepriklausomos energetikos) strategija – rimtas žingsnis keičiant energetikos politikos strateginę kryptį ir siekiant energetikos sektoriaus demonopolizavimo. Pagrindinis strategijos tikslas – užtikrinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę iki 2020 m., jam pasiekti numatomi penki svarbiausi energetikos projektai: Lietuvos ir Lenkijos elektros tilto „LitPol Link“ užbaigimas, Lietuvos ir Švedijos elektros jungties „NordBalt“ projekte imas, Visagino atominės elektrinės statyba, Trečiojo ES energetikos paketo įgyvendinimas ir suskystintųjų dujų terminalo Klaipėdoje statyba. Šių strateginių projektų įgyvendinimas reikštų Lietuvos energetikos sektoriaus liberalizavimą ir įsijungimą į Europos energetikos tinklą. Tačiau kiek reali šių projektų sėkmė?

Paradoksalu, bet didžiausių abejonių kelia kaip tik tas projektas, apie kurį buvo daugiausia kalbėta ir kurio būtinybe šalies vadovybė neabejoja – tai Visagino AE statyba. Dar 2004 m. imta rimtai svarstyti naujos AE statymą, įsteigta nacionalinė elektros energetikos bendrovė LEO LT, tačiau ji, į valdžią atėjus naujai vyriausybei, 2009 m. buvo išformuota. Nacionalinio investuotojo paieškos taip pat nebuvo sėkmingos. Padėtį dar labiau apsunkino ir Lietuvos pašonėje planuojamos statyti Kaliningrado ir Baltarusijos atominės elektrinės, dėl jų nepasitenkinimą Europos Sąjungoje reiškianti Lietuva pati pateko į keblią padėtį – kaip priversti kaimynus atsisakyti atominių elektrinių statymo planų neatsisakant savųjų? Be to, nors branduoliniam kurui naudojamo urano savikaina yra palyginti nedidelė, daugiau kaip 60 proc. pasaulyje sunaudojamo urano išgaunama Rusijoje ir Kazachstane, tad ši rinka taip pat yra gana monopolizuota.

Kitas ne ką mažiau derybų meno reikalaujantis klausimas – Trečiojo Europos Sąjungos energetinio paketo įgyvendinimas Lietuvoje, kuris leistų atsisakyti visiško dujų monopolininko – Rusijos koncerno „Gazprom“ – diktato. ES aktyviai remiamas energetikos paketas teisine prasme taiko atskyrimo principą dujų bei elektros gamybos ir paskirstymo sektoriuose. Lietuva iš trijų galimų atskyrimo galimybių (visiško nuosavybės atskyrimo, perleidimo nepriklausomam sistemos operatoriui arba nepriklausomam perdavimo tinklų operatoriui) pasirinko visiško atskyrimo principą, kurio įgyvendinimas suteiktų galimybę sukurti konkurencingą dujų rinką ir atskirti dujas tiekiančią bendrovę ir jos galimybes kontroliuoti perdavimo ir skirstymo infrastruktūrą. Nors Europos Sąjunga teikia paramą šiam projektui įgyvendinti, Lietuvos dujų rinkos liberalizavimas yra sunkiai pasiekiamas bent jau tol, kol nebus rastas būdas susitarti su „Gazprom“ dėl Trečiojo energetikos paketo direktyvų įgyvendinimo, kuris leistų bent minimaliai sustiprinti šalies energetinį saugumą. Tačiau toks bandymas liberalizuoti monopolinę dujų rinką yra nepalankus koncernui „Gazprom“, nes jis būtų priverstas atiduoti dalį kontroliuojamų dujotiekių kitų valstybių priežiūrai.

Kiek realesni atrodo kiti strateginiai projektai, kurie pastaruoju metu įgavo pagreitį. Nors Lietuvos ir Lenkijos viešojoje erdvėje vyksta diskurso kovos, pajudėjo ir Europos Sąjungos palaikymo sulaukė „LitPol Link“ projektas, jis turėtų pradėti veikti jau 2015 metais. Švedija taip pat patikino sieksianti ir toliau tęsti Lietuvos ir Švedijos elektros tilto tiesimą bei Lietuvos integraciją į Šiaurės Europos elektros rinką. Dar vienas konkurencijos į dujų rinką įnešiantis projektas – suskystintųjų dujų terminalo Klaipėdoje statyba, po neseniai vykusio Lietuvos prezidentės vizito Norvegijoje įgavusi realų pavidalą. Norvegija patikino Lietuvą sutinkanti bendradarbiauti jos dujų sektoriuje.

Apžvelgus svarbiausius strateginius projektus ir jų realizavimo galimybes ima aiškėti galimas ateities vaizdas. Nors kai kurie strateginiai projektai, tokie kaip Lenkijos ir Lietuvos ar Švedijos ir Lietuvos elektros tiltai, įgauna pagreitį, apie visišką energetinę nepriklausomybę kalbėti dar anksti. Visagino AE statyba stringa, Trečiasis ES energetikos projektas Lietuvoje net ir su ES parama sunkiai įgyvendinamas. Tad kalbėti apie 2020 m. numatomą pasiekti energetinę nepriklausomybę dar anksti. Žinoma, svarbu pabrėžti ir tai, kad Lietuvos energetinės politikos tikslai atitinka Europos Sąjungos tikslus, todėl galime tikėtis tiek finansinės, tiek politinės ES paramos. Tik ar mokėsime ja tinkamai pasinaudoti?

Nors turbūt Afrika iki 2015-ųjų pasieks ne visus numatytus plėtros tikslus, vis dėlto žemynas padarė didžiulę pažangą tokiose sferose kaip visuotinis pradinis išsilavinimas, kelias lyčių lygybės link, kova su ŽIV / AIDS, tuberkulioze, maliarija ir kitomis ligomis. Dabartinį progresą Afrikos plėtros ekspertai vadina itin pozityviu, nes pradinė žemyno situacija buvo labai sudėtinga.

Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius Rusijos laidai „Maskvos aidas“ (rus. Echо Моskvy) sakė, kad Latvija susirūpinusi, jog Rusijoje veikiančių pelno nesiekiančių organizacijų veikla susidomėjo Rusijos Federacijos (RF) prokuratūra. Tokį susirūpinimą E. Rinkevičius išdėstė Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui.

Kaip tinklalapiui „Project Syndicate“ rašo ekonomikos profesorius J. D. Sachsas, pasaulio ekonomikoms nebepakanka tik augti. Taip pat reikia efektyviai kovoti su neįtikėtinu skurdu daugelyje pasaulio vietų. Ekonomika turi būti tvarkoma taip, kad saugotų, o ne naikintų gamtą. Reikalinga ir teisingesnė paskirstymo sistema, nes dabar visuomenė yra suskaldyta į labai turtingus ir labai neturtingus žmones.

Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija (VATESI), kuri licencijuoja ir prižiūri branduolinių energetikos objektų veiklą, leido Lietuvos valstybės įmonei Ignalinos atominė elektrinė pradėti pramoninę radioaktyviųjų atliekų saugyklos eksploatavimą pagal В19/1 projektą. Šis sprendimas priimtas gegužės 28 d.

Birželio 3–14 dienomis trečią kartą Baltijos šalyse vyks NATO sausumos ir oro pajėgų pratybos „Kardo kirtis 2013“. Pagal pratybų planus, keliose vietovėse Estijoje ir Lietuvoje vyks brigadų lygmens štabų mokymai, o Latvijos Adažių poligone – kuopų lygmens lauko taktinės pratybos. Pratybų vadavietė įsikurs Lietuvoje.