Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Jeigu rytoj karas (III), arba kas būtų, jeigu Kinija nuspręstų atimti iš Rusijos Sibirą ir Tolimuosius Rytus (50)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2011 07 20

Iš pirmo žvilgsnio karinio Rusijos ir Kinijos susirėmimo tikimybė šiuo metu yra maža. Tačiau tai dar nereiškia, kad ateityje įvykiai negali pakrypti kitokia linkme. Šiame kontekste esminiai yra keli klausimai. Pirmiausia, ar Kinija žiūri į kaimynines Rusijos žemes kaip į savo teritoriją ir planuoja jas okupuoti? Antra, kokiu atveju ji gali ryžtis tokiam žingsniui ir koks būtų jo rezultatas?

Lebensraum reikalauja plėtros

Dar 1987 m. Kinijos kariuomenės leidžiamas laikraštis rašė, kad „siena nustato valstybės bei šalies gyvenamąją erdvę ir yra susijusi su visa apimančios nacionalinės galybės didėjimu ar mažėjimu“, „atspindi bendrą valstybės galią ir tarnauja jos egzistenciniams, ekonominiams, saugumo ir moksliniams interesams“. 1988 m. tas pats laikraštis tvirtino: „Ilga ir efektyvi strateginio rajono, kuris yra už geografinių sienų ribų, kontrolė galiausiai veda prie jų perkėlimo“ (žr.: http://constructive-project.org/ru/analysis/2.htm).

Tačiau ekspertų tarpe nėra vieningo sutarimo dėl Kinijos planų Rusijos atžvilgiu. Viešojoje erdvėje populiari nuomonė, kad už Uralo rusų greitai visai neliks, o kinų ten amžiaus viduryje gali būti vos ne 10 milijonų, ir tai taps puikiu pretekstu Kinijai „apginti tėvynainių teises“. 2002 m. žinoma Rusijos demografijos specialistė Ž. Zainočkovskaja pažymėjo, kad Rusijos pasienio regionuose vienu metu gali būti apie 200–300 tūkstančių kinų (žr.: http://2002.novayagazeta.ru/nomer/2002/26n/n26n-s11.shtml). Čia atkreiptinas dėmesys į žodžius „vienu metu“, kurie reiškia, kad nuolat gyvenančių Rusijoje kinų (net turint omenyje nelegalią migraciją) gali būti mažiau (ne taip seniai jų buvo apie 40 tūkstančių). O štai A. Lukinas linkęs nepervertinti demografinės kinų grėsmės. Jo manymu, šie apokalipsiniai perspėjimai tėra „didžiąja dalimi niekuo nepagrįsti ir daug kartų specialistų paneigti pareiškimai“ (žr.: http://www.migrant.ru/smi.php?id=148).

Dabar apie geopolitiką ir geoekonomiką. Pavyzdžiui, ilgai dirbęs Kinijoje kaip sovietinės užsienio žvalgybos agentas ir gerai išmanantis kinų mentalitetą (visiškai perprasti jį ne kinui be galo sunku) A. Deviatovas mano, kad Pekinui nereikia imtis karinės agresijos prieš Rusiją siekiant jos Sibiro ir Tolimųjų Rytų. Pasak jo, šios žemės Kinijai yra strategiškai svarbios, bet naudos iš jų ji pasistengs gauti ne ginklu, o gudrumu. Be to, ekspertas pareiškė: „Rusija ir Kinija – kaimynai flange. Frontas yra nukreiptas Ramiojo vandenyno kryptimi. (...) Pagrindinis priešas – tai JAV“ (visą interviu galima rasti http://china-business-connect.ru/statya-iz-izdaniya.htm).

Savo ruožtu Politinės ir karinės analizės instituto direktoriaus pavaduotojas A. Chramčichinas neabejoja, kad Kinijos agresija prieš Rusiją tėra laiko klausimas. „Kinija objektyviai nėra gyvybinga dabartinėse savo sienose. Ji turi tapti didesnė, jeigu nenori tapti mažesne. Ji negali apsieiti be išorinės ekspansijos, kurios tikslas būtų resursų ir teritorijų užgrobimas. Tokia realybė. Be to, nereikia išsigalvoti, kad pagrindine Kinijos ekspansijos kryptimi taps Pietryčių Azija. Ten per mažai teritorijos ir išteklių ir labai daug vietinių gyventojų. Atvirkštinė situacija – labai daug teritorijos, daugybė išteklių ir visai mažai gyventojų – Kazachstane ir azijinėje Rusijos dalyje“, – tvirtina analitikas (daugiau žr.: http://www.popmech.ru/article/6543-kitay-protiv-rossii/).

Kitaip tariant, niekas neabejoja, kad Kinijai reikia ekonominio artimiausių Rusijos žemių potencialo, tačiau neaišku, ar sprendimas jas paimti iš tikrųjų padėtų jai išspręsti savo vidines socialines ekonomines problemas, nes karas gali jas tik dar labiau komplikuoti ir sužlugdyti Kinijos ekonominį augimą.

Pagaliau verta paminėti civilizacinio suderinamumo aspektą. Įdomiai skamba eilinio interneto vartotojo iš Rusijos mintis apie kardinalų rusų ir kinų skirtumą kaip Kinijos ekspansijos į Rusiją stabdį. „Taip jau išėjo, kad žmogui psichologiškai lengviau varžytis ir kariauti su tais, kurie panašūs į jį. Užkariauti azijiečius mongoloidus (visas Ramiojo vandenyno regionas) kinams bus lengva, bet kaip užtikrinti europiečių ar rusų, kurių prigimtis jiems yra visai nežinoma, paklusnumą? Dominuoti ginklo jėga pernelyg neefektyvu, o socialinės arba, jei norite, psichologinės dominavimo pasaulyje sistemos Kinija pasiūlyti negali – dėl grynai biologinių priežasčių. Etniniai skirtumai tarp mūsų per dideli, europinės rasės kodo kinai nesulaužys, kaip ir mes jų“, – konstatavo forumo dalyvis. Kita vertus, yra nuomonė, kad gyvenantiems Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose rusams patiks kinų įvesta tvarka bei dėmesys regionų raidai ir jie nesipriešins Kinijos ekspansijai. Žiūrint iš ruso savimonės pusės, šis argumentas yra abejotinas: rusai visada priešinosi užkariautojui, kad ir kokia sunki būtų jų padėtis, ir todėl kinus jie sutiks greičiau su neapykanta nei ištiestomis rankomis (ką jau kalbėti apie kinų kariavimo tradicijas: puldami jie negaili nieko, ir tai tik paskatintų rusų pyktį). Žinoma, didesnę vietinių gyventojų dalį galima tiesiog išnaikinti ir apgyvendinti užimtas teritorijas savo darbo jėga. Tačiau egzistuoja nuomonė: kad ir kokie ištvermingi ir darbštūs būtų kinai, rusiško Sibiro ir Tolimųjų Rytų klimatas nėra jiems priimtinas ir važiuotų jie ten visam laikui tik kraštutiniu atveju.

Trumpai sakant, kad Kinija eis kariauti su Rusija, tikrai nėra akivaizdu. Kinijos karinė mintis aukština pergalę be karo ir ataką, kai teigiamas rezultatas yra neabejotinas. Taigi Pekinas kol kas demografiškai skverbiasi į Rusijos teritoriją ir stengiasi negadinti santykių su Maskva, ir tai užtikrina jam taikią naudą. Paimti kaimynės žemes karo keliu jis bandys tik žinodamas, kad nesulauks praktiškai jokio pasipriešinimo, o tai įmanoma tik aštrios Rusijos valstybingumo krizės atveju. Tokių tendencijų nematyti, todėl Kinija lauks. Pagaliau Amerika agresijos atveju greičiausiai stotų Maskvos pusėn, nes nėra suinteresuota, kad Pekino galia dar labiau išaugtų Rusijos sąskaita. Be to, čia būtų gera proga įtraukti Rusiją į NATO ir taip galutinai susieti ją su Vakarais. Tokiu atveju Kinijos planai visiškai žlugtų, tai ji puikiai supranta ir todėl nenori žudyti savęs savo rankomis.

Kai kalba patrankos

Tačiau įsivaizduokime, kad kinai vis dėlto ryžtasi puolimui. Kadangi ateitį nuspėti sunku, tenka remtis šiandieniniais duomenimis apie teorinį ir praktinį abiejų šalių kariuomenių ir atskirų jų dalinių pajėgumą. Branduolinio karo variantą atmeskime iš karto, nes atominis ginklas vargu ar būtų naudojamas. Detaliai aprašinėti čia hipotetinio karinio konflikto scenarijų nėra prasmės. Tokį aprašymą galima rasti, pavyzdžiui, „‘Если завтра война‘. К вопросу о возможности Российско-Китайской войны“ (žr.: <http://almanacwhf.ru/?no=1&art=9>) ir „Восточная Сибирь и Дальний Восток как перспективная ресурсная база Китая“ (žr.: <http://constructive-project.org/ru/analysis/2.htm>).

Pastarojo straipsnio išvada – Kinijai reikalingi regionai bus užimti per mėnesį. Tačiau svarbu pažymėti, kad publikacijos autoriai daro anksčiau minėtą prielaidą, kad Pekinas pradės karą tik žinodamas, jog praktiškai jokio pasipriešinimo nebus. Jeigu viskas vyktų šiandien, rusų kariniai pajėgumai Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose daugiau ar mažiau organizuotai reaguodami sugebėtų atremti kinų puolimą. Kaip rodo grynai statistinė rusų karinio potencialo šiuose regionuose analizė, vertinant per ginkluotės kiekio ir lygio prizmę, Rusijos pranašumas prieš Kiniją vis dar išlieka praktiškai visose srityse, pradedant nuo šarvuotos technikos ir baigiant aviacija (ypač strateginės aviacijos, kariuomenę palaikančių atakos lėktuvų bei kovinių ir transporto sraigtasparnių srityse).

Kitas klausimas, kad Kinija gali „imti“ žmogiškųjų ir technikos resursų (pavyzdžiui, senesnių modifikacijų tankų) gausa. Ir nėra garantijos, kad visa popieriuje registruota rusų technika sugebės skristi ir važiuoti. O dėl gyvosios jėgos kokybės, tai akivaizdu, kad Rusijos kariuomenėje profesionalų su rimta kovine patirtimi nėra daug. Tačiau ir Kinijos armijos didesnę dalį sudaro neaukštos kvalifikacijos kariai.

Čia iškyla labai rimtas klausimas dėl pajėgų perdislokavimo. Kitaip tariant, jeigu rusai sugebėtų kaip nors atlaikyti ar bent sulėtinti kinų puolimą (o tai tikėtina, prisiminus Hitlerio žaibo karo planus ir jų fiasko), jie laimėtų laiko ir galėtų permesti į frontą rezervines pajėgas ir rimtesnę ginkluotę. Žinoma, tai padaryti bus nelengva, nes kinai pasistengs sunaikinti visas įmanomas komunikacijas (pirmiausia Transsibiro geležinkelį). Tačiau rusai, manytina, irgi nesėdėtų rankų sudėję ir aviacijos smūgiais bandytų komplikuoti kinų kariuomenės judėjimą ir aprūpinimą. Pagaliau karas, apie kurį kalbama, nėra maža operacija ir pasiruošimas jam negali likti nepastebėtas. Todėl teoriškai rusai gali iš anksto sustiprinti savo karines pozicijas pasienyje. Tačiau net jeigu jie ignoruos visus signalus, bus užklupti netikėtai ir kinai užims norimas teritorijas, pastarieji praras dinamiką, turės rūpintis užimtų pozicijų kontrole ir sulauks kontrpuolimo (o kur dar vietinių gyventojų pasipriešinimas). O užtrukęs konfliktas reikštų Kinijos pralaimėjimą, ypač jeigu Rusiją paremtų JAV laivynas ir oro pajėgos, ką jau kalbėti tiesiog apie karinę Vakarų pagalbą (ji, kaip minėta, tikėtina remiantis net ne tarptautine teise, o strateginiais sumetimais).

Taigi tie, kas sako, kad Kinija jau dabar gali nušluoti Rusiją ir lengvai užgrobti jos Sibirą ir Tolimuosius Rytus, nėra teisūs. Vien šių teritorijų užėmimas Kinijai būtų sudėtingas ir užtruktų, o rusų (plius minus Vakarai) kontrpuolimas įveltų šalį į ilgalaikį konfliktą, kuris pakirstų jos pajėgas.

Išvados

Kodėl Kinija neabejinga kaimyninėms Rusijos teritorijoms, nesunku paaiškinti elementariu geopolitiniu argumentu: kinams reikia erdvės, o Sibire daug ploto bei resursų ir mažai žmonių. Tačiau toli gražu nėra tiesa, kad kinai nori skverbtis į Šiaurės žemes – jie tikrai nori jomis pasinaudoti, bet vargu ar pasiruošę jas užimti kariniu būdu. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu Rusijos valstybingumas atsidurtų ties žlugimo riba, kas yra labai abejotina (tendencijos priešingos: Maskva kaip geopolitinis galios centras pamažu vis stiprėja). Kariauti su šiandienine Rusija Kinija pajėgi, bet su perspektyva pralaimėti (ir dėl to, kad Maskvą tikriausiai paremtų Amerika). Trumpai tariant, Kinija yra pratusi laukti ir žaisti naudodamasi kitų nesutarimais, bet ne pati lįsti į problemas. Problemų jai nereikia. Reikia toliau stiprėti ir pagaliau susigrąžinti Taivaną. Na, o tada bus matyti...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 50)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras