Branduolinei energijaitampant svarbia sudėtine Rusijos užsienio politikos dalimi, ji vis dažniau naudojama strateginiams tikslams įgyvendinti. Ignalinos atominės elektrinės uždarymas Lietuvoje ir didėjantis elektros energijos poreikis Baltijos jūros regione sąlygoja energijos deficitą, kuris suteikia Rusijai galimybę jame didinti įtaką tiekiant energiją. Dėl šios priežasties, be to, siekdama užblokuoti Visagino atominės elektrinės (VAE) statybą Lietuvoje, 2009 m. Rusija inicijavo Baltijos atominės elektrinės (BAE) Kaliningrado srityje projektą. Šiai elektrinei statyti numatoma pasitelkti ir privačias lėšas. Rusijai žūtbūt reikia užsienio investicijų, nes tik tada bus galima užtikrinti eksportą iš BAE, antraip ji taptų ekonomiškai negyvybinga. Tačiau iki šiol Rusijai nepavyksta pritraukti investuotojų, nes BAE neturi energijos eksportui tinkamos infrastruktūros ir neranda rinkų Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Taigi, kyla vis daugiau abejonių, ar Baltijos AE apskritai bus pastatyta. Kol kas elektros energijos eksportas į Baltijos valstybes ir Lenkiją nelabai įmanomas. Jei vis dėlto Baltijos AE bus pastatyta, potencialiausia jos rinka bus Vokietijoje, nes ši šalis iki 2022 m. žada uždaryti visas atomines elektrines, o Visagino AE statybai Baltijos AE vargu ar užkirstų kelią.

Branduolinė energetika Rusijos užsienio politikoje

Atėjus į valdžią Vladimirui Putinui, elektros energijos eksportas tapo vienu svarbiausių Rusijos užsienio politikos instrumentų siekiant ekonominės naudos ir užtikrinant strateginius interesus. Iki šiol jie buvo grindžiami gamtinių dujų ir naftos eksportu, bet Rusija strateginiams tikslams pradėjo naudoti ir branduolinę energiją [1]. Žlugus Sovietų Sąjungai, Rusija įsteigė Atominės energetikos ministeriją, vėliau ji buvo reorganizuota į Federalinę atominės energetikos agentūrą (FAEA). Abi institucijos siekė energetinės ekspansijos į kaimynines šalis. 2007 m. FAEA buvo pertvarkyta į valstybinę atominės energijos korporaciją „Rosatom“, svarbiausi jos uždaviniai – Rusijos kompanijų skverbimasis į pasaulio branduolinės technologijos rinkas, branduolinės energijos tiekimas pasauliui ir branduolinės elektros energijos dalies Rusijos energijos balanse didinimas nuo 18 proc. šiais metais iki 25–30 proc. 2030 metais. Be to, Rusija pradėjo urano išteklių įsigijimo procesą visame pasaulyje [2] ir sieks 25 proc. pasaulio rinkos plėtojant ir naudojant branduolinę energiją. Paskaičiuota, kad iki 2030 m. branduolinės energijos paklausa padidės 50 proc., o branduoliniai reaktoriai bus pastatyti dvidešimtyje naujų šalių. Rusijai, turinčiai branduolinių reaktorių statybos ir branduolinės energetikos plėtros patirties, tai suteiks galimybę sustiprinti savo vaidmenį aprūpinant užsienio šalis branduoline energija, statant atomines elektrines kitoms šalims ir taip padidinti šios valstybės įtaką.

Sprendimas dėl Baltijos AE statymo

2010 m. uždarius Ignalinos atominę elektrinę Lietuvoje ir sparčiai didėjant ekonominės plėtros sąlygotai energijos paklausai, Baltijos jūros regione atsirado elektros energijos deficitas. Numatoma, kad 2015 m. Lenkijai, Lietuvai ir Vokietijai papildomai reikės apytikriai 2500 MW elektros energijos. Be to, Baltijos šalys siekia integruoti savo tinklus į Europos elektros energijos sistemą. Vadinasi, šios šalys turės atsisakyti Rusijos energijos sistemos, ir Kaliningrado eksklavas liks energetiškai užblokuotas. Todėl Rusija, siekdama užtikrinti energetinę Kaliningrado nepriklausomybę ir tiekti elektros energiją užsienio šalims, nusprendė statyti Baltijos atominę elektrinę Kaliningrado srityje.

Elektrinė bus statoma netoli Nemano miesto ir turės du blokus po 1150 MW. Pirmojo bloko statyba numatoma 2010–2016 m., antrojo – 2012–2018 metais. Tai turėtų būti pirmoji atominė elektrinė Rusijoje, kurią iš dalies finansuos privatūs (taip pat ir užsienio) šaltiniai. Parengiamuosius darbus „Rosatom“ pradėjo 2010 m. vasarį. Tikimasi, kad licencijos šiems reaktoriams statyti bus gautos iki 2011 m. pabaigos, o statybos darbų sutartys bus baigtos rengti iki 2013 metų. Baltijos AE projektas dar nebaigtas, bet jis bus parengtas remiantis nuo netoli Sankt Peterburgo kylančios atominės elektrinės. Už projekto finansinę schemą ir derybas su galimais užsienio investuotojais atsakinga „Inter RAO“, kontroliuojanti Rusijos elektros energijos importą ir eksportą. Užsienio investuotojams planuojama parduoti 49 proc. Baltijos AE akcijų.

Baltijos AE tikslai

Pagrindinė elektrinės paskirtis – užtikrinti Kaliningrado srities energetinę nepriklausomybę, tačiau šis tikslas jau buvo pasiektas pastačius Kaliningrado termofikacinę elektrinę. Baigus pirmojo reaktoriaus statybą, Kaliningrado srityje atsiras 1020 MW galios perteklius, baigus antrąjį – 1990 MW perteklius. Taigi, Baltijos AE reikės eksportuoti apie 80 proc. pagamintos energijos. Rusija norėtų eksportuoti ją į Lietuvą, Lenkiją ir Vokietiją, kurios patirs didžiausią energijos deficitą regione. „Inter RAO“ tikisi pritraukti investuotojus iki 2011 m. pabaigos. Rusijos valdžia tikina, kad problemų dėl projekto finansavimo nėra ir kad pirmam jo etapui lėšas skirs „Rosatom“. Bet kadangi regionui trūksta elektros energijos, nuspręsta leisti užsienio investuotojams dalyvauti projekte ir importuoti energiją. Rusijai reikalingi investuotojai, nes šaliai trūksta eksporto rinkų, o be jų nebūtų įmanoma statyti elektrinės, nes nebūtų kur panaudoti pagaminto elektros energijos pertekliaus. Prioritetas teikiamas ES, ypač Baltijos regiono kompanijoms. Rusiją ypač domina Lietuva ir Lenkija. Jei šios šalys prisijungs prie projekto, Lietuvos Visagino atominė elektrinė (VAE) taps ekonomiškai nepagrįsta. Kaip ir BAE, VAE paskirtis – užtikrinti elektros energijos tiekimą Lietuvai ir eksportuoti energiją į Latviją ir Estiją. Tačiau šiems poreikiams patenkinti reikia tik vienos atominės elektrinės, be to, planuojamas energijos eksportas į Lenkiją. Taigi, Baltijos AE statybos tikslas – pririšti Lietuvą ir Lenkiją prie Rusijos energetikos sistemos, toliau stiprinti savo pozicijas regione ir neleisti užbaigti Visagino AE projekto.

Regioninis kontekstas

Baltijos AE kelia grėsmę Lietuvos siekiui turėti energetinę nepriklausomybę. Lietuvos ir Estijos vyriausybės kategoriškai atsisako bendradarbiauti su Rusija Baltijos AE projekto klausimais ir tvirtina, kad Rusijos planai yra nerealūs. Taip tikimasi, kad visuomenė palaikys Visagino projektą, ir norima sumenkinti vietos struktūras, kurios siekia partnerystės su Rusija. Visagino AE ateitis priklauso nuo Latvijos, Estijos ir Lenkijos paramos, užtikrinančią eksporto rinkas, ir investuotojų radimo, nes pati Lietuva neturi reikalingų lėšų ir techninių įgūdžių. Kol kas Estija, Latvija ir Lenkija neatsisakė dalyvauti Visagino AE projekte, be to, elektrinę pasisiūlė statyti dvi tarptautinės kompanijos. 2011 m. liepos mėnesį Lietuva pradėjo derybas su „Hitachi“ kaip su strateginiu Visagino AE investuotoju. Šiandien Visagino AE dvejais trejais metais lenkia Baltijos AE, nes parengti visi reikalingi dokumentai. Elektrinės projektas beveik baigtas rengti, statomos jungtys su kitomis šalimis, kurios turi užtikrintą finansavimą. Tiesa, labai daug kas priklausys nuo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos derybų dėl Visagino AE akcijų ir to, kaip šalys pasiskirstys elektros energiją tarpusavyje. Jei derybos bus bevaisės (o taip jau yra atsitikę), Visagino AE gali tekti statyti turint mažiau partnerių ir mažesnio pajėgumo arba šis projektas apskritai gali žlugti. Svarbu ir tai, ką Lietuva sutars su Visagino AE investuotojais. Jei elektrinėje gaminamos elektros energijos kaina nebus konkurencinga, bus sunku ją parduoti energetikos rinkoje. Su investuotojais reikės atsiskaityti, tad nėra jokios garantijos, kad kaina bus tokia maža, kokios tikimasi. Investuotojai gali paprasčiausiai atsisakyti prisiimti tokią riziką. Jei jie atsisakytų finansuoti Visagino projektą arba jei kuri nors šalis atsisakytų dalyvauti projekte, Baltijos AE galimybės padidėtų. Dar viena atominė elektrinė statoma Astrave (Baltarusija), bet jos tikslas – tenkinti vietos poreikius, taigi, ji nėra nei Visagino, nei Baltijos AE konkurentė. Todėl politinis Visagino projekto palaikymas suteikia jam konkurencinį pranašumą, nes užtikrina, kad Lenkija ir Baltijos šalys elektros energiją pirks ne iš Baltijos, o iš Visagino AE. Tai apsunkina Baltijos AE padėtį ir šiandieną jau nebeaišku, ar ji apskritai bus pastatyta.

Rusijos derybos dėl investicijų

Rusijos valdžia ieškojo užsienio investuotojų, tačiau pasirašytos tik kelios išankstinės sutartys. 2010 m. pavasarį Italijos energetikos kompanija „Enel“ ir „Inter RAO“ pasirašė susitarimo memorandumą dėl bendradarbiavimo elektros energijos srityje, įskaitant ir Baltijos AE statybą. Dokumente numatoma, kad iki 2011 m. liepos mėnesio „Enel“ turi nuspręsti dėl dalyvavimo projekte ir sąlygų, tačiau iki šiol ji atsakymo nepateikė. Rusija pasiūlė Ispanijai investuoti į elektrinę, o „Inter RAO“ vedė derybas su Ispanijos energetikos kompanija „Iberdrola“, kuri susidomėjo Baltijos AE (taip pat ir Prancūzijos kompanija EDF) [3]. Vokietija taip pat suinteresuota projektu: Baltijos AE susidomėjo „Nukem Technologies“, o „Siemens“ svarsto galimybę glaudžiau bendradarbiauti su „Rosatom“, todėl investicijos į Baltijos AE visai įmanomos [4]. Trečias pagal dydį Vokietijos elektros energijos koncernas „EmBW“ taip pat išreiškė susidomėjimą. Čekijos kompanija „CEZ Group“ taip pat yra potenciali investuotoja [5]. Pasak „Inter RAO“, bendra reikalingų investicijų suma yra apie 5 milijardus eurų, o 2011 m. liepos mėnesį gauta informacija, kad privatūs Baltijos AE investuotojai bus žinomi iki 2011 m. pabaigos. Potencialiausios partnerės yra Vokietijos kompanijos, nes iki 2022 m. ši šalis turi uždaryti visas atomines elektrines, tad jai elektros energiją reikės importuoti.

Rusija derėjosi ir su atskiromis valstybėmis. Jos prioritetai yra jungtys su Lietuva, Lenkija ir Vokietija. 2010 m. Rusija pasiūlė Lenkijai kartu statyti Baltijos AE, importuoti elektros energiją ir nutiesti jungtį tarp Kaliningrado ir Elblągo, kuria Rusija galėtų eksportuoti energiją į Lenkiją ir Vokietiją. 2010 m. lapkričio mėnesį „Polska Grupa Energetyczna“ (PGE) informavo apie derybas su „Inter RAO“ dėl galimybės nutiesti jungtį tarp Lenkijos ir Kaliningrado, kuri, kaip paskaičiuota, galėtų patenkinti 8 proc. Lenkijos elektros energijos paklausos. Bet PGE atsisakė finansuoti Baltijos AE statybą. 2010 m. gruodžio mėnesį Rusija ir Lenkija susitarė pratęsti diskusijas dėl energijos jungčių tiesimo. Preliminarūs analizės rezultatai turėtų būti parengti 2011 m. vasarą. Tai neramina Lietuvą, nes Lenkija gali pasitraukti iš Visagino AE projekto ir komplikuoti situaciją. Tačiau netgi jei Lenkija nuspręstų prisidėti prie Baltijos AE, Visagine pagamintą elektros energiją galima būtų panaudoti Baltijos valstybėse. Lenkija taip pat planuoja statyti atominę elektrinę šalies šiaurėje ir tai gali sutrukdyti jai prisijungti prie Baltijos AE. Jei Lenkija prisidėtų prie šio projekto, jos planai statytis atominius reaktorius taptų nerealūs. Iki šiol Lenkija neatmetė galimybės importuoti energiją iš Baltijos AE, tačiau jungtys šiaurės rytų Lenkijoje yra per silpnos, kad galėtų importuoti elektros energiją iš abiejų – Baltijos ir Visagino – elektrinių [6]. Taigi, Lenkija turi apsispręsti, kurį projektą palaikys. Kol kas ji vis dar remia Visagino AE, tačiau situacija gali pasikeisti, jei Lietuvai nepavyks rasti investuotojo VAE.

Baltijos AE iššūkiai

Rusija veda derybas su potencialiais investuotojais jau daugiau nei dvejus metus, tačiau kol kas apčiuopiamų rezultatų jos nedavė. Tai atsitiko dėl keleto priežasčių. Visų pirma Kaliningrado sritis neturi reikalingų jungčių su kitomis šalimis energijos eksportui, o dabartinės jungtys su Lenkija ir Lietuva yra nepakankamai pajėgios. Anksčiau „Inter RAO“ informavo, kad siekiant užtikrinti eksportą Baltijos atominei elektrinei būtina tokia infrastruktūra: jungtis tarp Lietuvos ir Švedijos, kabelis tarp Estijos ir Suomijos, jungtys tarp Lietuvos ir Lenkijos. Be to, būtina sustiprinti elektros jungtis tarp Kaliningrado srities ir Lietuvos. Šiuo atveju finansavimas tampa svarbus. Nei Lietuva, nei Lenkija neturi užtektinai lėšų jungtims su Rusija nutiesti. O jungtys „NordBalt“ (Baltijos šalių su Švedija) ir „LitPol“ (Lietuvos su Lenkija), kurios bus naudojamos elektros energijos eksportui iš Visagino AE, jau turi ES finansavimą, todėl Lietuva ir Lenkija renkasi Visagino, o ne Baltijos AE. Gauta pasiūlymų tiesti „LitPol“ jungtį per Kaliningrado sritį, tačiau jie buvo atmesti. Jei Rusijai nepavyks įžengti į Lenkijos ir Lietuvos rinkas, ji gali pradėti tiesti elektros jungtis lygiagrečiai su „Nord Stream“ dujotiekiu, jungiančiu Rusiją su Vokietija. Šis variantas tampa patraukliu, jei Vokietija vykdys savo sprendimą iki 2022 metų uždaryti visas atomines elektrines. Antra, potencialių eksporto rinkų rasti sunku, o Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija nenori jungtis prie Baltijos AE projekto, nes bijo tapti dar labiau priklausomos nuo Rusijos energetinės sistemos. Ši situacija padidina investicijų riziką, o tai apsunkina Rusijos padėtį ieškant investuotojų. Taigi, gali būti, kad Baltijos AE statybos pradžia bus atidėta, o gali nutikti ir taip, kad šio projekto bus apskritai atsisakyta.

Išvados

Visų pirma Baltijos AE yra politinis projektas. Elektros energijos deficitas regione suteikė Rusijai galimybę statyti Baltijos AE, taip blokuojant Visagino AE, ir eksportuojant elektros energiją, pirmiausia į Lietuvą, Lenkiją ir Vokietiją, padidinti Rusijos energetinę įtaką regione. Taigi, Rusijai būtina rasti investuotojų elektrinei, nes be jų elektros energijos eksportas neįmanomas. Tačiau kol kas Rusija neturi reikalingų jungčių su kaimyninėmis šalimis; Estijos, Lietuvos ir Lenkijos politikai palaiko Visagino AE (tad BAE netenka daugybės eksporto rinkų), ES finansuoja „NordBalt“ ir „LitPol“ jungtis – visa tai rodo, kad Rusija turi problemų ieškodama užsienio investicijų. Tai apsunkina Baltijos AE statybą, potencialiai nukeliant statybos darbų pabaigą ir kyla klausimas, ar ji apskritai bus pastatyta. Tačiau jei Rusija tęs BAE statybos darbus, labiausiai tikėtina, kad elektros energija bus eksportuojama į Vokietiją (jei ši iki 2022 m. uždarys visus savo atominius reaktorius).

Akivaizdu, kad siekiant patenkinti elektros energijos paklausą regione bus pastatyta mažiausiai viena atominė elektrinė, tačiau iki šiol neaišku, kuri elektrinė ir kiek jų bus iš viso. Be abejo, statomos bus tos elektrinės, kurios gaus finansavimą ir turės pasirašytas eksporto sutartis. Šiandien labiau tikėtina, kad bus statoma Visagino AE, o Baltijos AE perspektyvos nekokios, tačiau daug kas priklauso nuo derybų tarp Visagino AE investuotojų ir regiono partnerių. Jei derybos nepavyktų, situacija gali pasikeisti drastiškai, ir tai būtų labai naudinga Baltijos AE.

[1]R. Śmigielski, „Atominės energetika Rusijos Federacijos užsienio politikoje“, Lenkijos Tarptautinių reikalų instituto biuletenis Nr. 38 (787), 2011 m. balandžio 6 d.

[2]„Rusijos ekspansija JAV branduolinėje rinkoje“, http://www.osw.waw.pl/pl/publikacje/tydzien-na-wschodzie/2009-06-03/rosyjska-ekspansja-na-amerykanskim-rynku-nuklearnym, žiūrėta 2011 m. liepos 6 d.

[3]A. Łakoma, „Rosatomas su pasiūlymu Lenkijai“, Rzeczpospolita, 2011 m. gegužės 24 d., http://www.rp.pl/artykul/526104,663250_Rosatom-z-oferta-dla-Polski.html, žiūrėta 2011 m. liepos 13 d.

[4]„Vokietija branduolinės pramonės kryžkelėje“, http://www.osw.waw.pl/pl/publikacje/best/2009-02-04/niemiecki-przemysl-jadrowy-na-rozdrozu, žiūrėta 2011 m. liepos 6 d.

[5]S. Oxenstierna, „Rusijos branduolinės energijos ekspansija“, Švedijos gynybos agentūros naudotojo ataskaita, 2010 m. gruodžio mėn., p. 27.

[6]A. Bagdonas, „Nauja atominė jėgainė Lietuvoje: utopija ar realus projektas?“, http://www.geopolitika.lt/?artc=4452, 2011 m. liepos 6 d.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).