Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  1991 m. rugpjūčio pučas Sovietų Sąjungoje – pasmerkti pralaimėti (2)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2011 09 05

Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo didžiausia geopolitinė amžiaus katastrofa.

Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas (2005 m.)

Šiemet Rusijoje minimos rugpjūčio pučo Sovietų Sąjungoje dvidešimtosios metinės. Tada Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas (Государственный комитет по чрезвычайному положению, ГКЧП) drebančiomis G. Janajevo ir jo ne mažiau išsigandusių ir pasimetusių bendražygių rankomis bandė išgelbėti byrančią sovietinę imperiją. Galiausiai maištininkai (ar gelbėtojai – kaip kam patinka) pralaimėjo, tačiau įdomu pasvarstyti, ar viskas galėjo būti kitaip, ar jų pergalė būtų ką nors pakeitusi.

Pučo fiasko faktiškai tapo galutinio SSRS kracho pradžia, priešpaskutiniu jo akordu. Žiūrint plačiau, Sovietų Sąjunga žlugo dėl komplekso priežasčių. Pirmiausia pamažu visišku farsu virto valstybinė komunizmo ideologija, viešas jos garbinimas tapo tiesiog juokingas (ką jau kalbėti apie tai, kad komunizmas iš principo netinka rusų imperijai ir tautai kaip nacionalinė idėja). Antra, griežta planinė ekonomika yra ekonominės raidos aklavietė (jau neminint didžiulių karinių išlaidų naštos). Realiai SSRS sugebėjo su ja gyventi tiek metų tik dėl gamtinių išteklių. Tačiau kai jų kainos pasaulinėje rinkoje ėmė kristi, prasidėjo sunkumai. Šiuolaikinės Baltarusijos pavyzdys tik patvirtina totalinio valstybinio ekonominio planavimo neefektyvumą. Trečia, sovietinę imperiją XX a. devinto dešimtmečio pabaigoje ėmė rimtai klibinti nacionaliniai judėjimai. Ilgą laiką botago (jėgos) ir meduolio (dotacijų) politika padėdavo Maskvai išsaugoti stabilumą, bet kai pinigų ima trūkti, o represinė priežiūros mašina užgęsta (kartais net sakoma, kad KGB paskutiniais SSRS gyvavimo metais iš valstybės saugotojo virto jos griovėju), užgniaužtos tautinės laisvės troškulys atgimsta. Ketvirta, prie Sovietų Sąjungos likvidavimo prisidėjo ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Negalima sakyti, kad jų vaidmuo buvo lemiamas (valstybės pirmiausia žlunga iš vidaus), bet jis neabejotinai buvo reikšmingas.

Tačiau bet kokia imperija turi šansų išlikti, jeigu joje kritiniu momentu atsiranda efektyvus lyderis, kurį supa progresyvus elitas. Jų ryžtingumas šią akimirką padeda valstybei išlikti ir suteikia viltį permainoms bei naujam jos raidos ciklui. SSRS iš esmės buvo pasmerkta sugriūti po Stalino mirties. Tada atsirado galimybė padaryti iš jos kitokią valstybę, tačiau tuometiniai lyderiai mąstė konjunktūriškai (pagal principą „mano gyvenimui užteks“), ir iki pat devinto dešimtmečio sovietinis elitas parazitavo ant istorinio pagrindo. Dar vieną nedidelį šansą išgelbėti sovietinę imperiją turėjo M. Gorbačiovas. Sunku pasakyti, ar jis piktybiškai nenorėjo to daryti, ar tiesiog nesugebėjo to pasiekti, bet jam nepavyko. Ir tada imtis veiksmų nusprendė pučistai. Tačiau tai buvo žmonės, kurie net laimėję nežinotų ką daryti. Šiandien galima konstatuoti, kad jų pergalė nebūtų apsaugojusi SSRS nuo subyrėjimo – jis tik kuriam laikui būtų atidėtas, nes jie neturėjo naujos visiems priimtinos vizijos, kuri būtų galėjusi užkirsti kelią netrukus įvykusiai geopolitinei katastrofai. Kita vertus, gal tai buvo visai ne katastrofa, o neišvengiamas ir logiškas istorinis įvykis?

Atsakymą į šį klausimą padeda duoti dabartis. Geopolitinė logika verčia manyti, kad Eurazijoje turi vienu ar kitu pavidalu egzistuoti stambus darinys (Heartlando imperija), aplink kurį susiburtų mažesni geopolitiniai vienetai. SSRS kaip toks polius žlugo. Tačiau šventa vieta tuščia nebūna, ir vietoj jos turėtų atsirasti kažkoks kitas junginys, kurio tikėtinu branduoliu galėtų tapti ta pati Rusija. Kaip pažymėjo žinomas belgų geopolitikas Jeanas Thiriart‘as, „SSRS buvo kaip šokolado plytelė su apibrėžtomis respublikų-dalelių sienomis. Kai dalelės jau atlaužtos, jas neužtenka sudėti kartu, kad plytelė būtų atkurta. Tai galima pasiekti tik išlydžius visą plytelę ir pagaminus naują formą.“ Tuo šiandien lyg ir užsiima Rusija, vedama V. Putino. Mūsų akyse gimsta Muitų sąjunga ir Vieningoji ekonominė erdvė, kuri iš esmės pretenduoja į naujos eurazijinės imperijos pagrindo statusą. Projekte, be Maskvos, jau dalyvauja Kazachstanas ir Baltarusija. Teliko palaužti Ukrainą, be kurios, kaip pažymėjo Z. Brzezinskis ir A. Duginas, nauja Rusijos imperija yra neįmanoma, ir svarbiausios NVS erdvės valstybės vėl bus kartu.

Kitaip tariant, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad istorija įrodo, jog 1991 m. rugpjūčio pučo pralaimėjimas ir SSRS žlugimas buvo nukrypimas nuo taisyklės. Tačiau esminis žodis šiuo atveju yra „palaužti“. Šiandien vienintelis Kazachstanas sąmoningai remia Rusijos eurazijinės imperijos atkūrimo ambicijas. O Baltarusija yra tiesiog priversta paklusti Maskvos reikalavimams. Negalima sakyti, kad baltarusiai dega noru vėl gyventi geopolitiniame komunaliniame bute. Paprasčiausiai A. Lukašenkos valdymas atėmė iš jų šansą išbandyti save Europoje. Ukraina vis dar priešinasi Kremliaus planams, bet, kaip besibaigtų jos kova, akivaizdu, kad Rusija atkartoja praeities – Sovietų Sąjungos – klaidas. Beveik niekas nenori vienytis su ja savo noru, o ji, užuot pasiūliusi konstruktyvų geopolitinės vienybės pagrindą, eina senu jėgos (energetinės ir karinės) keliu, nesuprasdama, kad vėl kuria tai, ko nepavyks išgelbėti dėl iš pat pradžių netvirtų pamatų.

Šiame kontekste jau galima daryti išvadą, kad SSRS žlugimas buvo visiškai logiškas, ir pučas turėjo pralaimėti. Ar gali Rusija iš principo pasiūlyti idėją, kuri kaip magnetas pritrauktų jos kaimynus, pasakyti sunku. Lygiai taip pat galima klausti, ar bus kada nors pasiūlyta idėja, kuri taps vienos pasaulio valstybės pagrindu. Šiandien tvirtai galima konstatuoti tik tai, kad 1991 m. pučistai buvo pasmerkti pralaimėti, nes jų ginama valstybė sugriuvo iš vidaus, o jie kaip elitas buvo politiniai impotentai be naujos jos raidos vizijos.

Bet koks chaosas ir krachas ne tik sukuria prielaidas visuotiniam galui, bet ir suteikia viltį atgimimui, geresnei realybei.

Sovietų Sąjungos žlugimas kaip duotybė tikrai tapo didžiule geopolitine katastrofa, bet tai buvo katastrofa, atvėrusi kelią į šviesesnę visų SSRS respublikų ateitį. Deja, kol kas ta ateitis Rusijos politikos atveju nedžiugina, bet dažnai reikia daug kartų suklysti, kad ateitų supratimas, jog būtina elgtis kitaip. Antraip ji vėl bus pasmerkta pralaimėti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras