Praėjusių metų pradžioje priimtas JAV sprendimas peržiūrėti priešraketinės gynybos (PRG) sistemos komponentų dislokavimo Europoje planus, atrodo, nė kiek nesušvelnino Maskvos retorikos šios sistemos plėtros Europoje klausimu. Kremliaus kritika buvo ir iki šiol išlieka arši, neretai – net ultimatyvi. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, šių metų sausį pasirašydamas naujosios Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutarties (Strategic Arms Reduction Treaty, START) ratifikavimo dokumentą, įspėjo JAV. Politiko teigimu, tuo atveju, jei JAV bandys vienašališkai dislokuoti savo priešraketinio skydo komponentus Europoje, Maskva svarstysianti galimybę pasitraukti iš START susitarimo. Analogišką grasinimą šių metų gegužės 19 d. Rusijos Valstybės Dūmoje pakartojo šios šalies užsienio reikalų ministro pavaduotojas Sergejus Riabkovas. Tąkart diplomatas pabrėžė, kad Rusija galėtų pasitraukti iš START susitarimo, jei JAV ir toliau vykdys PRG sistemos plėtros projektus Europoje be parengtų teisinių garantijų Rusijai. Komentuodamas gegužės 3 d. susitarimą dėl PRG sistemos komponentų dislokavimo Bulgarijoje, nuolatinis Rusijos atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas negailėjo kritikos JAV ir Bulgarijai. Pasak jo, kurti pavienes priešraketinės gynybos dalis Europoje, kol nesusiformavo bendra PRG sistemos (suprask – apimanti ir Rusiją) ir nėra bendros Europos saugumo sampratos, yra neapgalvota ir pavojinga. Reaguodamas į šių metų rugsėjo 12 d. paviešintą JAV gynybos departamento sekretoriaus pavaduotojo Aleksanderio Vershbow (Veršbou) pareiškimą, kad Rusijos ir JAV nesutarimai dėl PRG sistemos plėtros Senajame žemyne gali būti sureguliuoti, jeigu Rusija sutiks, kad Europoje būtų sukurtos dvi lygiagretės sistemos, Kremlius vėlgi pažėrė kritikos. Rugsėjo 14 d. Rusijos URM išplatintame pranešime teigiama, jog pažangos Rusijos derybose dėl JAV kuriamo priešraketinio skydo plėtros Europoje nėra. Vašingtono PRG sistemos planai, remiantis pranešimu, toliau vykdomi nesėkmingų Rusijos ir NATO bei Rusijos ir JAV diskusijų dėl priešraketinio skydo plėtros Europoje fone.

Tokią kritiką Maskva linkusi grįsti Europoje ketinamų diegti PRG sistemos komponentų grėsme Rusijos nacionaliniam saugumui. Viena vertus, Kremlius kritikuoja JAV ketinimą iki 2015 m. Rumunijos Deveselu karinėje bazėje įdiegti trumpo ir vidutinio nuotolio balistinių raketų stebėjimo bei perėmimo priemones. Vienas svariausių argumentų – kad šis objektas yra vos už 500 km nuo Rusijos Juodosios jūros laivyno bazės Sevastopolyje. Rusijai taip pat kliūna neseniai paviešinti JAV planai statyti balistinių raketų stebėjimo radarą Turkijoje, iki 2018 m. dislokuoti strateginių raketų gaudytuvų bazę Lenkijos teritorijoje, nuo 2020 m. PRG skydą Europoje pritaikyti ilgojo nuotolio balistinėms raketoms perimti ir kita. Pasak D. Rogozino, šie pakeitimai leistų JAV PRG sistemos raketoms pasiekti Uralo prieškalnes. Taip Vakarų priešraketinis skydas iš dalies uždengtų Rusijos tarpžemyninių balistinių raketų, kurios yra pagrindinis Rusijos sulaikymo strategijos koziris, veikimo zoną.

Vis dėlto šie Rusijos argumentai vargu ar gali būti laikomi pagrįstais. Jokia paslaptis, kad Sevastopolis – Ukrainos uostamiestis, kuriame dislokuoti tiek šios valstybės, tiek ir Rusijos karo laivai. Be to, tai nėra vienintelė Rusijos karinė bazė už jos ribų. Rusija savo karines bazes yra įkūrusi itin plačioje teritorijoje, pradedant rytinėje Baltijos jūros pakrantėje esančiu Kaliningrado anklavu ir baigiant kariniais objektais Pietų Kaukaze, Centrinės Azijos bei Artimųjų Rytų valstybėse. Tad rasti vietą Europoje, kur dislokuotos JAV PRG sistemos priemonės galėtų stebėti Artimųjų Rytų valstybes nesiekdamos Rusijos karinių objektų, būtų praktiškai neįmanoma. Kita vertus, gerokai perdėta ir galima JAV PRG sistemos plėtros grėsmė Rusijos strateginiam potencialui. Akivaizdu, kad keletas balistinių raketų gaudymo kompleksų, ilgainiui dislokuotų Lenkijoje, Bulgarijoje arba/ir kitose Europos valstybėse, net teoriškai negalėtų sulaikyti Rusijos turimo branduolinio arsenalo. Todėl Maskvos nuogąstavimus dėl JAV PRG sistemos grėsmės Rusijos strateginiam saugumui galima vadinti pernelyg išpūstais.

Tikrosios Rusijos intencijos – gerokai pragmatiškesnės. PRG sistemos dalių įkūrimas Europos valstybėse pagilintų šių šalių integraciją į JAV dominuojamą Vakarų karinę ir saugumo sistemą. Tai savo ruožtu reikštų dar glaudesnius jų santykius su JAV, padidintų šių valstybių politinę reikšmę tarptautinėje arenoje ir t. t. Tokia perspektyva Rusijai, siekiančiai didinti savo vaidmenį Europos politinėje erdvėje, tikrai nėra priimtina.

Aukštų Rusijos pareigūnų komentaruose galima rasti įvairių paralelių, neretai prieštaraujančių viena kitai. Iš jų galima paminėti šias: „JAV PRG sistemos plėtra Europoje nukreipta ne prieš ką nors kitą, o prieš Rusiją“, „Rusija niekam nekelia grėsmės“, „karo atveju JAV PRG skydas nesugebėtų sulaikyti Rusijos branduolinių raketų“, „jei nepavyks susitarti su JAV dėl tolesnių PRG sistemos Europoje plėtros gairių, Rusija bus priversta plėtoti smogiamąsias branduolines priemones“ ir t. t. Tokie skirtingi Kremliaus atstovų pareiškimai, viena vertus, palaiko Rusijos propagandinę retoriką, kurią trumpai galima apibūdinti žodžiais „mus supa priešai“, o kita vertus – Maskva, švaistydamasi šiais ir panašiais skambiais pareiškimais, įgyja papildomų svertų dialoge su Vakarais. Rusija Vakarų valstybes pirmiausia vertina kaip konkurentes didžiuosiuose geopolitiniuose žaidimuose. Todėl JAV planai Europoje dislokuoti priešraketinės gynybos elementus tampa svarbiu svertu, leidžiančiu Maskvai, siekiant savo tikslų, manipuliuoti konfrontacijos ir galimų Rusijos politinių susitarimų su JAV ir kitomis valstybėmis dėl PRG sistemos Europoje plėtros kortomis.

Galiausiai skausmingą Maskvos reakciją į JAV ketinimus Europoje dislokuoti PRG priemones galima paaiškinti ir keliais psichologinio turinio motyvais. Viena vertus, Bulgarijoje ir Lenkijoje ėmus diegti JAV PRG sistemos komponentus, Vakarų karinės technologijos vis tvirčiau įsitvirtintų posovietinėje erdvėje. Imperinių ambicijų nestokojanti Rusija, itin jautriai reagavusi ir tebereaguojanti į euroatlantinių struktūrų plėtrą Rytų Europos kryptimi, šiuos žingsnius gali laikyti kaip dar vienu „asmeniniu įžeidimu“. Kita vertus, atsisakydama savo pretenzijų dėl JAV priešraketinio skydo plėtros Europoje, Rusija jau greitu metu būtų priversta pripažinti šios sistemos pranašumą prieš savo PRG priemones. Pasak oro ir kosmoso gynybos sistemų eksperto Igorio Ašurbeilio, iki 2011 m. vadovavusio tokias sistemas kuriančiam Rusijos konstruktorių biurui „Almaz-Antei“, Rusijoje šiuo metu naudojami PRG kompleksai A-35, A-135, S-300 jau yra pasenę ir turėtų būti nurašyti. Juos turinčios pakeisti sistemos S-400 kūrėjai iki šiol taip ir nesulaukė didesnių valstybės užsakymų. Kariškiams perduotas labai nedidelis šių priemonių skaičius. Kompleksų S-500 ir kitų naujų PRG sistemų kūrimas Rusijoje šiuo metu stringa. Tad Maskva JAV PRG sistemos plėtrai iš dalies priversta priešintis ir todėl, kad pati neturi šiai lygiaverčių priemonių. Pasak žurnalo „Nacionalnaja oborona“ vyriausiojo redaktoriaus Igorio Korotčenkos, „vargu ar kas tarsis su šalimi, kuri nesugeba užtikrinti net savo sostinės saugumo“. Žinoma, šiuos savo motyvus Maskva greičiausiai sutiktų užgniaužti, jei gautų reikšmingų JAV ir kitų Vakarų valstybių politinių dividendų.

Tokie Rusijos motyvai leidžia daryti kelias esmines išvadas. Viena vertus, Maskvoje neabejotinai suvokiama, kad, Rusijai ir toliau aktyviai priešinantis JAV priešraketinės gynybos skydo plėtrai Europoje, Vakarams jau greitu metu gali tekti susidurti su papildomais sunkumais. Planuojama, kad jau šių metų spalio viduryje NATO šalių gynybos ministrai neformaliame posėdyje turėtų priimti JAV pasiūlytą Europos PRG kovinės vadovybės dislokavimo planą. Remiantis įvairiais šaltiniais, kitų metų gegužę Čikagoje vyksiančiame NATO vadovų susitikime turėtų būti svarstomi ir galbūt priimti pagrindiniai dokumentai, įtvirtinsiantys galutinius NATO sąjungininkų susitarimus dėl PRG Europoje. JAV nepavykus pasiekti susitarimo su Rusija dėl tolesnių PRG sistemos plėtros Europoje gairių, šių ir kitų būtinų sprendimų priėmimas gali imti strigti.

Rusija nuolat pabrėžia JAV PRG sistemos komponentų Europoje grėsmę savo saugumui. Neva Vakarams darydama didelę nuolaidą savo saugumo sąskaita, t. y. laipsniškai atsisakydama savo pretenzijų dėl JAV priešraketinio skydo plėtros Europoje, Maskva jau greitu metu gali pareikalauti Vakarų politinių dividendų kitais opiais tarptautinės politikos klausimais. Dėl šios priežasties „agresyvią“ Rusijos politiką priešraketinio skydo Senajame žemyne klausimu galima vertinti ir kaip savotišką derybinės galios kaupimo politiką, kuria Maskva gali pasiremti spręsdama įvairius ginčytinus klausimus su Vakarais.

Galiausiai, jei Maskvos ir Vašingtono darybas dėl JAV priešraketinio skydo Europoje greitu metu pavyks išjudinti iš mirties taško, Rusija greičiausiai sieks įgyti kuo daugiau svertų, padėsiančių JAV PRG sistemą kontroliuoti „iš vidaus“. Rugsėjo 3 d. per vieną Tadžikistano sostinėje vykusį renginį Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pabrėžė, kad Rusija yra pasirengusi lygiavertei sąveikai su JAV „nuo pat pradžios“: atliekant bendrą grėsmių analizę ir vertinimą, jei reikės – kuriant techninę karinę infrastruktūrą ir t. t. Siekdama „užtikrinti abipusį Maskvos ir Vašingtono pasitikėjimą“, Rusija gali paprašyti įvairių naujų „tarpusavio pasitikėjimo“ stiprinimo garantijų. Tokiomis priemonėmis galėtų tapti Rusijos pareigūnams suteikti platūs Vakarų PRG sistemos objektų Europoje tikrinimo įgaliojimai, dvišaliais arba daugiašaliais susitarimais apibrėžtas maksimalus leistinas balistinių raketų gaudyklių skaičius Senajame žemyne ir kita.

Taigi JAV PRG sistemos plėtros Europoje klausimas – svarbus koziris Rusijos rankose, padedantis Kremliui siekti savo tikslų. Todėl tikėtina, kad juo Maskva įvairių politinių klausimų kontekste pasinaudos dar ne kartą.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).