Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rytų fronte nieko naujo: Lietuvos ir Rusijos santykių netolimoje ateityje perspektyvos

Rimvydas Ragauskas
2011 09 22

Prasti Lietuvos ir Rusijos santykiai kelia daug galvos skausmo politikos formuotojams, akademiniams sluoksniams bei dvišaliu dialogu besidomintiems abiejų valstybių piliečiams. Prognozuoti ateitį neabejotinai yra nedėkingas užsiėmimas, ypač tokiame dinamiškame pasaulyje, kur pastarieji du dešimtmečiai atnešė pamatinius geopolitinius pokyčius ir kokybiškai naujus saugumo iššūkius. Tad klausimas, kokie bus Lietuvos-Rusijos santykiai 10 metų perspektyvoje yra labai keblus ir tikslios prognozės vargu ar galima tikėtis. Vis dėlto akivaizdu, kad egzistuoja tam tikri esminiai nesutarimai, neleidžiantys normalizuoti dvišalio politinio dialogo ir vedantys abi šalis į nuolatinę konfrontaciją. Tik identifikavus šias kaktomušas galima prognozuoti dvišalių santykių pobūdį ateityje.

Susiduriantys identitetai

Turbūt nebus klaida teigti, kad, formuojantis posovietinės Lietuvos identitetui, centrinę vietą jos politikoje užėmė (tebeužima) saugumo koncepcija. Akivaizdu, kad pastarųjų dviejų amžių istorija Lietuvai – tai daugiausiai Rusijos okupacijos, priespaudos ir priešinimosi jai istorija. Atgavus nepriklausomybę prisijungimas prie Vakarų organizacijų tapo pagrindiniu tikslu, kuris turėjo ne tik garantuoti saugumą, tačiau taip pat ir patvirtinti priklausymą Europai bei laiduoti galutinį išsilaisvinimą iš Rusijos įtakos. Lietuvai ieškant savo tapatybės esminiu veiksniu tapo Rusijos, kaip Europos demokratijos ir civilizacijos priešingybės, įvaizdis. Ji tapo priešininku, kurio egzistavimas padėjo suvienyti visuomenę, mobilizuoti ją tarptautinio kurso (ES/NATO) palaikymui ir suteikė jausmą, kad priklausome demokratiniam pasauliui.[1] Kitaip tariant, po nepriklausomybės atgavimo Rusija ne tik traktuojama kaip grėsmė mūsų saugumui, bet ir įsitvirtino Rusijos kaip priešingybės viskam, „kuo tiki Lietuva“ (demokratija, laisvė ir kt.), įvaizdis.

Šiame kontekste galima pridurti, kad narystė ES ir NATO buvo svarbi ne tik kaip neabejotinas saugumo garantas, bet ir prisidėjo prie Lietuvos tapatybės formavimo: prisijungimas prie ES turėjo „užcementuoti“ Lietuvos, kaip Europos valstybės, statusą, o narystė NATO buvo ir simbolinis veiksmas ta prasme, kad Lietuva iš Rytų bloko peršoko į Vakarų bloką. Neabejotina, kad narystė minėtose organizacijose savaime neužtikrino tapatumo įtvirtinimo ir nepanaikino nepilnavertiškumo kompleksų, todėl net po įstojimo į ES ir NATO mes vis dar ieškome savo tapatumo patvirtinimo europiniu lygiu bei kovojame dėl savo istorinės atminties. Puikūs to pavyzdžiai – vis pasikartojantis įstatymo dėl okupacijos žalos atlyginimo priminimas (jį galima traktuoti kaip labiau simbolinį gestą, kur labai aiškiai parodoma nuostata, kaip Lietuva traktuoja „narystę“ Sovietų sąjungoje), siūlymai ES lygiu sovietinius nusikaltimus prilyginti nacių nusikaltimams, atsisakymas dalyvauti Pergalės dienos paraduose Maskvoje, Rusijos, kaip grėsmės Europos saugumui, traktavimas ir pan. Dar daugiau, pasiekus užsibrėžtą tikslą (narystę), atsirado poreikis kelti sau naujus tikslus – Lietuva atsigręžė į kaimynus Rytuose (ypač ryškūs santykiai su Gruzija ir Ukraina). Lietuvos noriai priimamas dalyvavimas tokiose iniciatyvose kaip Europos kaimynystė ar Rytų partnerystė taip pat žymėjo ir tolesnį identiteto kūrimą (neabejotinai buvo ir kitų tikslų: ekonominiai interesai, saugumo didinimas, vertybiniai motyvai - V. Adamkaus užsienio politika ir pan.). Tik dabar Lietuva, ilgai mokyta, pradėjo skleisti savo patirtį ir taip savotiškai akcentuoti savo europietiškumą.[2]

Tuo tarpu Rusijoje Sovietų sąjungos dezintegracija buvo rimtas smūgis rusų tautos (ir ne vien tik jos) identitetui bei savimeilei. Trumpi „demokratiniai bandymai“ B. Jelcino prezidentavimo metais nebuvo sėkmingi, nes Rusijos liaudis negalėjo iškęsti alinančių reformų (skirtingai negu Lietuvoje, čia nebuvo prielaidų susiformuoti „nepaprastosios politikos“ laikotarpiui, kurio metu visuomenė tampa daug pakantesnė transformacijai). Imperinis sindromas Rusijoje, valdant Medvedevui-Putinui, tebėra labai ryškus. Nesugebėjimas atitrūkti nuo Sovietų sąjungos įvaizdžio yra vienas iš pagrindinių faktorių, slypinčių už nesibaigiančių Rusijos pastangų atstatyti savo, kaip didžiosios galios, statusą. Rusija vis dar laiko savo privilegija kišimąsi į posovietinės erdvės valstybių reikalus, todėl ir Lietuva jai gali atrodyti (ir, tikriausiai, atrodo) kaip maištingas elementas, laikinai atsiskyręs nuo centro ir, maža to, skleidžiantis Vakarų vertybes Rusijos interesų zonoje. Apibendrinant galima teigti, kad Rusija, iškentusi ekonominę, geopolitinę ir moralinę griūtį, pasaulio politiką tebemato kaip nesibaigiančias varžybas dėl pranašumo, įtakos, resursų ir kultūrinės ekspansijos.[3]

Akivaizdu, kad šiandiena Lietuvoje ir Rusijoje vyrauja skirtingi diskursai: tai, kas mums yra okupacija, Rusijai yra „savanoriškas prisijungimas“; tai, kas mums yra vienos okupacijos pakeitimas kita, Rusijai yra Pergalės diena. Istoriniai įvaizdžiai labai apsunkina dvišalį bendradarbiavimą, nes Lietuvai Rusija visada asocijuojasi su grėsmės šaltiniu, o Rusijos imperinės ambicijos neleidžia jai objektyviai pažvelgti į praeitį (visgi šiokia tokia pažanga pastebima: Stalino statuso susvyravimas (nors jis ir lieka viena iš populiariausių figūrų rusų visuomenėje), pasikeitęs Katynės žudynių traktavimas ir pan.) ar išsižadėti savo ambicijų. Politinį dialogą plėtoti sunku dar ir todėl, kad visada atsiranda nepatogių klausimų, kurie iš anksto užnuodija atmosferą. Panašu, kad šiandien nė viena pusė dvišaliuose santykiuose negali atsiriboti nuo istorijos, tai sąlygoja faktas, kad svarstomi klausimai yra labai skaudūs ir sudėtingi (juk kovojame dėl savo istorinės atminties), o ir laiko praėjo dar palyginti nedaug. Atsižvelgiant į Rusijos vadovų, kurie, greičiausiai, artimiausiu metu niekur nedings, nuostatas ir Lietuvoje vyraujančias tendencijas, tikrai neatrodo, kad jau arti ta diena, kai vardan konstruktyvaus bendradarbiavimo pavyks užglaistyti istorinius nesutarimus ar nustumti juos į šalį.

Susiduriantys strateginiai interesai

Lietuva, kaip maža valstybė, po nepriklausomybės atgavimo galėjo pasirinkti vieną iš dviejų variantų: arba balansuoti tarp Rusijos ir Vakarų, arba pozicionuoti save viename iš blokų. Šiandien akivaizdu, kad balansavimo politika mums svetima. Lietuvos kursas buvo (ir lieka) labai aiškus - integracija į ES bei NATO. Šis kursas nuo pat pradžių kirtosi su strateginiu Rusijos interesu išlaikyti savo įtaką posovietinėje erdvėje. Tačiau net pasiekus minėtus tikslus Lietuvos saugumas nėra garantuotas, o tai pirmiausia susiję su ekonomine/energetine priklausomybe. Bet prieš pereinant prie šio klausimo derėtų išryškinti ir problematiką, kurią prasti Lietuvos ir Rusijos santykiai sukuria tarptautinių organizacijų kontekste.

Vilnius dažnai reiškiasi kaip vienas iš pagrindinių nedemokratinės Rusijos kritikų (šiuo metu tokio pobūdžio retorika yra aprimusi, veikiausiai tai susiję su prezidentų kaita bei tarptautiniu kontekstu) ir turi „šaltojo karo kario“ etiketę. Tuo tarpu Vakarų kritika yra labai nepastovi ir akivaizdžiai taktinė bei vienareikšmiškai neužkertanti kelio bendradarbiauti su Rusija.[4] Apskritai, Europos didieji toli gražu nenurašo Rusijos ir mato ją kaip svarbią, dažnai net strateginę partnerę. Šiuo atveju svarbu suprasti, jog kalbantis su Europa Rusijai nereikia Lietuvos, o jos kaip galimo tilto tarp Europos ir Rusijos funkcija neabejotinai nepriimtina nei ES, nei juo labiau Rusijai. Pastarajai visiškai nereikia Vilniaus patarimų, jos vadovai skrenda tartis tiesiai į Briuselį, Berlyną ar Paryžių[5], o su Europos galingaisiais gali bendrauti tokiais formatais, apie kokius Lietuva gali tik pasvajoti (pav., vadinamosios „troikos“ - D. Medvedevo, N. Sarkozy ir A. Merkel - susitikimas 2010 m. spalį). Taigi, bandydama vykdyti  konfrontacinę politiką, Lietuva rizikuoja apskritai būti nustumta į ES išorės politikos pakraštį.

Kalbant apie dabartines aktualijas svarbus ir JAV-Rusijos santykių „perkrovimas“. Priešraketinio skydo dislokavimo planų keitimas, strateginių atominių ginklų mažinimo sutarties pasirašymas, Prancūzijos ir Rusijos susitarimas dėl Mistral tipo laivų Rusijai pardavimo – visa tai Lietuvoje buvo įvertinta kaip saugumą mažinantys veiksniai, taip pat tai buvo ir šylančių Vakarų santykių su Rusija rodiklis bei neabejotinos Rusijos pergalės tarptautinių santykių arenoje. Tačiau į šiuos pokyčius reagavo ir Lietuva, ryškiausiu to pavyzdžiu tapo NATO parengtas Baltijos šalių gynybos planas, kuris buvo itin nepalankiai priimtas Rusijos. Tokia santykių dinamika ir nuolatinės replikos į vieną ir į kitą pusę rodo tam tikrą strateginių interesų „stumdymąsi“.

Dar vienas svarbus veiksnys yra nuolatinis Lietuvos bendravimas ir pastangos skleisti įtaką posovietinėse rytų kaimynėse (reikia suprasti, kad Lietuva Rusijos dažnai traktuojama kaip JAV agentė), kurias Rusija traktuoja ne tik kaip savo interesų zoną, bet ir kaip gyvybiškai svarbias jos strateginėms pozicijoms valstybes. Šiandien jau nebeverta kalbėti apie regiono lyderių koncepciją, nes Lietuvos užsienio politikos formuotojai ja nebesiremia. Visgi, glaudūs santykiai su Rusijos interesų zonoje esančiomis šalimis yra palaikomi, tiesa, kol kas yra kiek pakitęs bendradarbiavimo su Ukraina (šiuo metu kiek suartėjusia su Rusija, tačiau pilnai neišsižadančia ir Europos kurso) ir Gruzija formatas, t.y. nebe taip išryškinami asmeniniai šalių vadovų santykiai. Žvelgiant į šiandienines aktualijas, D. Grybauskaitės rodytas susidomėjimas Baltarusija taip pat turės būti peržiūrėtas. Svarbu ir tai, kad Rusijos santykių su Vakarais šiltėjimo kontekste slūgsta ir pastarųjų susidomėjimas Gruzija ir Ukraina. Susidaro įspūdis, kad šiuo metu Lietuva stengiasi veikti daugiau ES rėmuose ir neišsišokti, todėl natūraliai kyla klausimas: kokios yra ilgalaikės santykių su minėtomis šalimis perspektyvos.

Vis dėlto, nors D. Grybauskaitės kadencijos pradžioje Lietuva bandė švelninti santykius su Rusija, nors dažnai žiniasklaidoje keliamas klausimas – ar tik ne perdaug apleidome Rytų politikos kryptį ir nors šiandien nebe taip dažnai mėtomės „grėsmingos Rusijos“ įvaizdžiais ES lygiu, tačiau dvišaliai Lietuvos-Rusijos santykiai vis tiek lieka įtempti. Tą įtampą neabejotinai sąlygoja siekis įgyvendinti mūsų strateginius interesus, t.y. toliau gilinti Lietuvos integraciją į NATO (pav., Baltijos šalių gynybos planas) ir ES. Žvelgiant į ateitį šiame kontekste, turbūt svarbiausiu veiksniu dvišaliuose santykiuose taps Lietuvos noras išsilaisvinti iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Šis uždavinys, jeigu tik, žinoma, egzistuos politinė valia jo siekti (o juk Lietuvoje artėja rinkimai) veikiausiai stipriai sąlygos Lietuvos ir Rusijos santykius per ateinantį dešimtmetį.

Lietuvos nacionalinėje energetikos strategijoje aiškiai akcentuojama, kad Lietuvos tikslas yra energetinės nepriklausomybės užsitikrinimas iki 2020 m. Reikia pastebėti, kad juda elektros jungčių su Švedija ir Lenkija projektai, nenubraukiami planai statyti atominę elektrinę, atkakliai siekiama vykdyti dujų sektoriaus pertvarką (diegti vadinamąjį III-jį ES energetikos paketą), taip pat planuojama suskystintų dujų terminalo statyba ir pan. (dar galima pridurti, kad Lietuvoje įsteigtas Energetinio saugumo centras, kuris ateityje sieks gauti NATO akreditaciją). Energetinė priklausomybė yra pagrindinis svertas, kurį savo rankose turi Rusija, ir jos interesas neabejotinai yra jį išlaikyti (juo labiau kad nuo mūsų sugebėjimo prisijungti prie europinių elektros ir dujų tinklų nemaža dalimi priklauso ir Latvijos bei Estijos energetinė integracija). Šiandien iš Rusijos pusės regime akivaizdų pasipriešinimą Lietuvos planams: bene aiškiausiu atsaku į Lietuvos užmojį statyti naują atominę elektrinę įvardijami planai (kurie su vis didesniu pagreičiu pradeda realizuotis) statyti atomines elektrines Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje. Dujų sektoriaus pertvarka taip pat sukėlė audrą ir aukščiausių Rusijos pareigūnų reakciją bei problemos eskalavimą aukščiausiu ES lygiu. Šiuo atveju reikia pasidžiaugti, kad turime Briuselio palaikymą, taigi faktiškai nesame vieni, o veikiame ES kontekste. Galima prognozuoti, kad tai, ką regime dabar, turbūt tėra tik pradžia. Akivaizdu, kad jeigu toliau bus siekiama energetinės nepriklausomybės, Lietuvos laukia labai sunkus pereinamasis laikotarpis ir dideli šio laikotarpio kaštai (politiniai ir ekonominiai). Atkaklus Lietuvos siekis (jeigu, žinoma, toks bus) integruotis į Europą energetikos srityje per ateinančius 10 metų neabejotinai turėtų tapti vienu iš esminių santykių su Rusija faktorių.

Lietuvos ir Rusijos santykių perspektyvos

Be abejonės, norint numatyti bent kiek tikslesnes Lietuvos-Rusijos santykių ateities gaires, reikėtų gerokai išplėsti analizę, tačiau dvišaliuose santykiuose ir taip galima nurodyti bent kelis susikertančius taškus:

  • Skirtingai traktuojama istorija (kova dėl „teisingos“ istorijos versijos);
  • Susikertantys identitetai (Lietuva – nepriklausoma valstybė, kurios saugumui nuolatinį pavojų kelia Rusija vs. Rusija kaip didžioji valstybė, kurios interesų ir įtakos zonoje yra (turi būti) Lietuva);
  • Susikertantys strateginiai interesai:

o Lietuvos suinteresuotumas, kad NATO būtų stiprus ir linkęs plėstis aljansas, tai sąlygotų Lietuvos saugumo didėjimą vs. Rusijos siekis didinti savo įtaką aljanso viduje ir jį silpninti (pvz., noras, kad Baltijos šalys liktų nepilnavertėmis narėmis) taip plečiant savo „komforto zoną“;

o Lietuvos noras matyti vieningą ES ir kuo gilesnė integracija į ją (tuo pačiu – nedemokratinę Rusiją – „lauk iš Europos“) vs. Rusijos noras matyti ES nevientisą, lengvai įtakojamą per kai kurių valstybių sostines ir kuo mažiau integruotą, ypač kalbant apie naujuosius narius);

o Lietuvos Rytų politikos kryptis (ypač santykiai su strategiškai Rusijai svarbiomis Ukraina, Gruzija, Baltarusija): Lietuva kaip ES ir NATO ambasadorė vs. Rusijos kaimynystė kaip išskirtinė jos interesų ir įtakos zona;

o Lietuvos energetinė nepriklausomybė vs. energetika kaip politika ir galios demonstravimo priemonė (tiek lokaliu – Lietuvos, tiek globaliu – ES lygmeniu).

Prieš bandant daryti kokius nors apibendrinimus, reikia pridurti, kad Lietuvos-Rusijos santykiai smarkiai priklauso nuo tarptautinio konteksto, t.y. ES ir NATO santykių su Rusija. Taip pat svarbu, kad šias šalis skiria labai didelė galios asimetrija – ją, žinoma, šiek tiek koreguoja Lietuvos narystė tarptautinėse organizacijose – todėl tikėjimas, kad viena Lietuva gali pagerinti dvišalius santykius ar smarkiai įtakoti Rusijos ir ES/NATO bendravimą, nėra pagrįstas.

Kalbant apie išskirtus veiksnius yra aišku, kad skirtingo istorijos traktavimo ar priešiškų identitetų keliamos problemos niekur greitai nedings. Klausimai, susiję su NATO ir ES, kaip minėta, nuo Lietuvos priklauso nedidele dalimi ir gali pasirodyti dinamiškesni (gali keistis NATO ar ES projektuojamos santykių su Rusija vizijos), tačiau Lietuvos pozicija ir požiūris į šias organizacijas bei jų santykį su Rusija (ši šalis – grėsmė) vargu ar netolimoje ateityje pakis. Šiandien daug klausimų kelia Rytų krypties likimas Lietuvos užsienio politikoje, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tai – regionas, kuriame Lietuva gali būti svarbi ir sąlyginai įtakinga bei reikalinga, nesinorėtų tikėti, jog šios krypties netolimoje ateityje bus atsisakyta. Visgi rimčiausiu iššūkiu taps energetiniai klausimai: toliau vykstant vadavimosi iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos procesui neabejotinai galime laukti labai rimtų dvišalių krizių ir Rusijos pastangų paveikti įvykių eigą sau palankia linkme (tai matoma jau dabar).

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvų, Lietuvos ir Rusijos interesai išsiskiria beveik visose plotmėse, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad galime tikėtis gerų (bent jau normalių) santykių su Rusija. Žinoma, dvišalės įtampos intensyvumas svyruos, tačiau greičiausiai svyravimas vyks tarp taškų, kuriuose santykiai bus „labai blogi“ arba „tiesiog prasti“. Spėčiau, jog, Lietuvai toliau gilinant integraciją į europines struktūras (visų pirma - integruojantis į Europos energetinę sistemą), ateinantys 10 metų Lietuvos-Rusijos santykiuose taps labai sunkiu pereinamuoju laikotarpiu. Žinoma, tokio santykių scenarijaus gali ir nebūti, jeigu Lietuvoje neužteks politinės valios tęsti pradėtus procesus, bet to labai nesinorėtų sau linkėti. Atsižvelgiant į dabartinį Rusijos valdantįjį elitą, kuris, panašu, dar negreitai pasitrauks, Rusijoje kažkokių esminių lūžių artimiausiu metu taip pat neverta laukti (nors klausimas - Medvedevas ar Putinas taps prezidentu 2012 m. gali pasirodyti reikšmingas), o tai reiškia, kad nesikeis ir požiūris į kaimynus.

Paradoksalu, tačiau galima spėti, jog, nepaisant Rusijos priešinimosi ir nesuinteresuotumo Lietuvos integracija į europines struktūras, tik tada, kai Lietuva pilnai integruosis, pasijaus pilnaverte Europos dalimi (galutinai konsoliduos savo tapatybę) ir užsitikrins saugumą (bei patikės savo saugumu), o jos integracija privers Rusiją atsižadėti bet kokių ambicijų ir pretenzijų Lietuvos atžvilgiu, bus galima pradėti konstruktyviai bendradarbiauti. Lieka tik klausimas - kokio laiko tarpo prireiks tam pasiekti. Nereikėtų atmesti ir galimybės, jog gali įvykti kardinalių užsienio politikos pokyčių kurioje nors iš šių valstybių, tačiau, jeigu tokių pokyčių nebus, galima spėti, kad ateinančius 10 metų diplomatinis frontas tarp Lietuvos ir Rusijos išliks.


[1] Elena Fofanova, Viatcheslav Morozov, „Imperial Legacy and the Russian-Baltic Relations: From Conflicting historical Narratives to a Foreign Policy Confrontation?”, Identity and Foreign Policy. Baltic-Russia Relations and European Integration, Ashgate, 2009, 24.

[2]Dovilė Jakniūnaitė, „Neighbourhood Politics of Baltic States: Between the EU and Russia”, Identity and Foreign Policy. Baltic-Russia Relations and European Integration, Ashgate, 2009, 127.

[3] Fyodor Lukyanov, “Russian Dilemmas in a Multipolar World”, Journal of International Affairs, Vol 63, No.2, 2010, 20.

[4] Nortautas Statkus, Kęstutis Paulauskas, „Lietuvos užsienio politika tarptautinių santykių teorijų ir praktikos kryžkelėje“, Politologija Nr. 2 (42), 2006, 99.

[5] Ten pat, 51-52.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (70)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (47)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (138)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (4)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (12)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras