Tiesą pasakius, šiame portale analitikai nedažnai atidžiau pažvelgia į Lietuvą, jos problemas ir reiškinius, o daugiau vertina geopolitinius, regioninius ar globalinius poslinkius. Tačiau šį kartą mūsų dėmesį atkreipė iš anksto sumanyta ir daugialypė Kovo 11-osios akcija Vilniaus gatvėse. Būtent – akcija, nes į šventę tos margaspalvės eisenos nė kiek nebuvo panašios, o jau tuo labiau – į tegul ir pompastiškas, dažnai prievartines, bet kupinas minios gaudesio sovietines eisenas. Dar įdomiau, kaip tą akciją apibūdino žiniasklaida, kaip parodė televizija ir kaip vertina apžvalgininkai, neišskiriant nė užsienio.

Muzikos kritikas ir kultūros apžvalgininkas Tomas Bakučionis „Bernardinuose“ išspausdintame savo straipsnyje „Ar mums trūksta sveiko nacionalizmo?“ bene vienintelis blaiviai įvertino trejopą šios akcijos pobūdį: valdžios oficiozinį Nepriklausomybės atkūrimo paminėjimą, Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos bei Lietuvių tautinio centro surengtas eitynes ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto bei Lygių galimybių plėtros centro suorganizuotą bravūrišką eiseną „Švęskime laisvę“.

Jose būta įvairių šūkių, kartais ir provokacinių, rėžiančių ausį, kaip, pavyzdžiui, tautinio jaunimo renginys „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“. O Seime skambėjo priekaištai valstybės institucijoms, nerimas dėl visuomenės degradacijos, perspėjimai dėl nepriklausomybės erozijos, bet apskritai, kaip tvirtina T. Bakučionis, mes turime skirti, kas yra plikas įžeidžiantis nacionalizmas, o kas – tautinio išlikimo skatinimas.

Tačiau dažnai Lietuvos TV kanalai, ieškoję šioje akcijoje sensacingo grūdo, iškapsto nebent žiupsnelį pelų. Ypač įnirtingai sąmokslo teorijų ir negatyvių spalvų šiame renginyje ieškojo TV3 žurnalistai, apgailestavę, kad mažų miestelių ir kaimų žmonės, užuot patraukę į šventinius mitingus, ramiai žiūrėjo televiziją... Jie mėgino šūkį „Lietuva – lietuviams“ pakeisti nacių laikų šūkiu „Juden raus“, kad tik žiūrovą patrauktų dirbtinis išradingumas.

Apie tai, ko nebuvo...

Ir patraukė. Tiesa, ne eilinio Lietuvos piliečio, kuris žino tokių renginių vertę ir jeigu ne pats dalyvauja šventinėse eisenose bei paminėjimuose, tai visa širdimi yra tose margaspalvėse miniose.

Antai kai kurie Rusijos portalai su pasimėgavimu citavo kandžius ir dviprasmiškus Lietuvos politikų, apžvalgininkų, vertintojų pasisakymus apie Vilniuje nuošusias eisenas, ypač jaunimo, mėgino jas priešpriešinti ir suteikti joms nacionalizmo arba „gėjiškumo“ atspalvių.

„Vakar „Juden raus“, šiandien – „Lietuva – lietuviams“: neonaciai vis dėlto pradėjo savo patriotinį žygį Vilniuje“ – štai tokia išradinga antrašte viename Rusijos tinklapyje apibūdinama Kovo 11-osios šventė Lietuvos sostinėje. Skatome toliau: „Iškart trys eisenos ir mitingai Nepriklausomybės dienos proga vyko Vilniaus centre: patriotų kartu su neonaciais, antifašistų ir kairiosios A. Paleckio partijos šalininkų bei vadinamojo tolerantiško jaunimo, kuris Lietuvoje garsėja kaip ginantis netradicinės orientacijos asmenų teises.“ Anot portalo, iš anksto buvo manoma, kad gatvėse susipeš antifašistai ir fašistai, o paskui eis mušti „žydrųjų“.

Žinoma, viso to nebuvo: nei būrių neonacių, nei į juos piktai žvelgiančios antifašistų minios, o juo labiau – susirėmimų. Tiesa, vienas mėgino užkirsti kelią eisenai, kitas per megafoną šūkaliojo nesuprantamus žodžius, dar keletas jaunuolių buvo panašūs į skustagalvius ar iš anksto pasirengusius provokatorius, tačiau, pasak policijos komisaro, didesnių incidentų nebuvo, ir „trilypė“ akcija praėjo gana ramiai...

Gąsdinama neonacizmo baubu

Bet Lietuvoje ir už jos ribų pučiamas neonacizmo burbulas. Štai 2010 m. lapkritį įsteigto visuomeninio judėjimo „Lietuva be nacizmo“ vadovas, Antrojo pasaulinio karo veteranų organizacijos pirmininkas Julius Deksnys dar prieš šią šventė perspėjo pasaulį apie gresiančią „neonacistinę bakchanaliją Lietuvoje“ ir sakė, kad ją remia oficialioji valdžia. Jis žengė dar toliau: apkaltino pokario kovotojus už laisvę 25 tūkstančių neginkluotų žmonių išžudymu 1944–1953 metais. „Štai kur nueina tokių nacionalistiškai nusiteikusių patriotų paradų šaknys“, – su patosu agentūrai REGNUM tvirtino veteranas. Jis teigė, kad tokie „patriotai“ į savo sąskrydžius nesivaržo kviesti SS veteranų iš Estijos, kaip įvyko Ariogaloje netoli Kauno, todėl manąs, kad jie gali pasirodyti ir Kovo 11-osios renginiuose...

Priminsime, kad šis judėjimas – puikus iškreiptos informacijos aruodas Rusijos propagandai. 2010 m. lapkritį Vilniuje vykusioje konferencijoje įsteigto visuomeninio judėjimo „Lietuva be nacizmo“ iniciatoriai sakė kovosiantys su neonacistinių idėjų plėtra bei, jų žodžiais tariant, „istorijos falsifikavimu“. Konferencijoje, kurios dalyviai – daugiausia Antrojo pasaulinio karo veteranai, kalbėję prelegentai tvirtino Lietuvoje klostantis nacizmui palankią atmosferą, o nacizmo įteisinimo apraiškų įžvelgė ir iniciatyvose sovietų režimo nusikaltimus prilyginti holokaustui.

Joje dalyvavęs A. Paleckis kvestionavo ir tai, ar 1940-ųjų įvykiai, kai Lietuva buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos, buvo okupacija. A. Paleckio vertinimu, tai tebuvęs „įstojimas į Tarybų Sąjungą ypatingai apsunkintomis aplinkybėmis, kai faktiškai nebuvo kitų alternatyvų – arba su nacistine Vokietija, arba su stalinistine Tarybų Sąjunga“.

Kai nėra objektyvios informacijos...

Kitaip sakant, užsienyje apie Lietuvą kuriamas „neonacizmo irštvos“ įvaizdis, gal net pranokstantis buvusių nacių bendrininkų eitynes Rygoje ar skandalą dėl Bronzinio kareivio iškėlimo į Talino pakraštį. Taip nacionalizmas sutapatinamas su nacizmu, su kuriuo, žinoma, ne tik užsienyje, bet ir čia, Lietuvoje, daugybė niūrią praeitį menančių žmonių turi savų sąskaitų. Nacizmas įsispaudė į milijonų žmonių atmintį kaip ne arijų kraujo gyvybių naikinimo mechanizmas, ir ši klišė dabar taikoma bet kokioms tautiškumo apraiškoms. Nors Kovo 11-osios eitynės Vilniaus gatvėmis niekuo nebuvo panašios į nacizmo arba pikto nacionalizmo proveržį, padedant vietiniams veikėjams užsienyje jos pavaizduotos vos ne kaip Sodoma ir Gomora.

Bet čia yra ne tik tokių „informatorių“ kaltės. Kaip kovo 1-ąją interviu portalui DELFI sakė politologas Nerijus Maliukevičius, Lietuvai trūksta kokybiškos informacijos apie Rusiją, o pastarajai – apie Lietuvą. Abipusis išsamios ir objektyvios informacijos badas padeda tarpti priešiškumui, netolerancijai ir stiprina šaltuką tarpvalstybiniuose santykiuose.

Nacionalizmas yra ne visa apimantis baubas, o priemonė išsaugoti lietuvišką savastį globalizacijos okeane ir visokių sąjungų priklausomybėje. Todėl visai suprantamas raginimas minėtame T. Bakučionio interviu, kurį jis baigia tokiais žodžiais: „Nebijokime nacionalizmo, šiandien jo mums reikia daugiau, kad Lietuva liktų Lietuvoje.“

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).