Tiesą sakant, šis straipsnis patektų į proginių rašinių kategoriją – kovo 29 d. sukanka aštuoneri metai, kai Lietuva įstojo į NATO – Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją, jei ne keletas narystės aspektų, kurie ir šiandien verčia diskutuoti, aiškinti ir aiškintis, abejoti ir prognozuoti.

Ilgas kelias į saugumą

Pradžiai priminsiu keletą tarpinių pagrindinių stotelių kelyje į Aljansą.

Dar formaliai neiširus SSRS, Lietuva jau galėjo pasikliauti Briuselyje 1990 m. lapkričio 17 d. pradėjusio veikti Baltijos informacijos biuro paslaugomis. Iš esmės, kol mūsų šalis dar nebuvo pripažinta, šis biuras tapo tarsi Lietuvos diplomatine atstovybe prie NATO ir prie ES. Po pusmečio, 1991-ųjų gegužės 31 d., įvyko pirmas oficialus Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio vizitas į NATO būstinę. Jam tarpininkavo Danijos misija prie Aljanso.

Svarbus posūkis siekiant narystės buvo 1994 m. sausio 4 d. Lietuvos prezidento A. Brazausko NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Werneriui nusiųstas laiškas su pageidavimu tapti NATO nare. Ši diena laikoma paraiškos narystei padavimo data. Po trejų metų, rugpjūčio 1-ąją, įsteigta jau oficiali Lietuvos misija prie šios organizacijos.

Tie septyneri metai iki Lietuvos priėmimo į Aljansą buvo skirti mūsų šalies „namų darbams“ atlikti, įvairių programų, veiksmų planų, integracijos koordinatorių skyrimo, NATO sesijų (taip pat ir 2001 m. gegužės mėnesį vykusios Vilniuje) metas.

Ir štai 2004 m. kovo 29 d. tuometinis Lietuvos premjeras A. Brazauskas, lankydamasis Vašingtone, kartu su Bulgarijos, Estijos, Latvijos, Rumunijos, Slovakijos ir Slovėnijos premjerais JAV valstybės sekretoriui Colinui Powellui įteikė Vašingtono sutarties ratifikacinius raštus, taigi, šią istorinę dieną Lietuva tapo visateise NATO nare. Po keleto dienų, balandžio 2-ąją, Lietuvos vėliava buvo iškelta prie NATO būstinės Briuselyje.

Drąsi NATO – drąsi Lietuva

Lietuva, istoriškai būdama įvairių grėsmių sankirtoje, į Aljansą stojo puoselėdama viltį, kad ši gynybinė organizacija ją apsaugos nuo visų galimų pavojų. Daugiausia vilčių dedama į 5-ąjį Šiaurės Atlanto sutarties straipsnį, kuriame nurodomas kolektyvinės gynybos principas, kaip būtų reaguojama į vienos NATO šalies užpuolimą.

Naujas viltingas emocinis pakilimas Lietuvą užplūdo per JAV prezidento George‘o W. Busho vizitą Vilniuje 2002-ųjų lapkritį. Sakydamas kalbą ant Rotušės laiptų, Amerikos vadovas kalbėjo: „Jūs įsiliejate į stiprią NATO šeimą, gynybos aljansą, kuris pasiryžęs ginti savo nares. Ir bet kas, kas pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir JAV priešu. Drąsios Lietuva, Latvija ir Estija agresijos akivaizdoje niekada nebeliks vienos.“

Tai buvo pirmas ir kol kas vienintelis JAV prezidento vizitas Lietuvoje. Prieš tai, 1992 metais, Vilniuje pusę dienos viešėjo tuometinis JAV viceprezidentas Danas Quayle‘as. Tais pačiais metais Lietuvoje viešėjo ir buvęs JAV prezidentas Richardas Nixonas. Tačiau beveik prieš dešimt metų Lietuvoje lankėsi kaip tik tas Amerikos politikas, kurio tėvas nepabūgo pradėti karą Persijos įlankoje. Sūnus nuvertė diktatorišką S. Huseino režimą, o dabar privertė džiūgauti didžiulę minią Rotušės aikštėje ir kone visą Lietuvą.

Kas kelia nepasitikėjimą?

Į šį istorinį įvykį nebūčiau atkreipęs dėmesio (tokių metinių proga nedera viešai sklaidyti savo marškinių), bet almanacho „Politologija“ svetainėje perskaičiau jauno politologo Emilio Kazlausko straipsnį „Lietuva ir NATO: lūkesčiai ir realybė“ (http://www.politologas.lt/2010/09/16/lietuva-ir-nato-lukesciai-ir-realybe-ii). Jis rašytas prieš pusantrų metų, bet tuomet TSPMI baigęs jaunuolis neatsispyrė pagundai kritiškai pažvelgti, kaipgi vykdomas sutartinio įsipareigojimo 5-asis punktas. Kadangi apie efektyvų Lietuvos karinį pajėgumą kalbėti netenka, „belieka aklai pasitikėti partnerių Aljanse pažadais, jog galimos grėsmės atveju būsime apginti“. Nors narystė NATO Lietuvai buvo ir yra esminis strateginis imperatyvas, toliau rašo politologas, tačiau „vis dėlto buvimas Aljanso nare negarantuoja visiško saugumo“. Autorius primena tapusį rimtu perspėjimu 2005 m. įvykį, kai Lietuvos teritorijoje, jos oro erdvėje išbuvęs maždaug 30 min., nukrito Rusijos naikintuvas „Su-27“. Tai, kad NATO oro policijos naikintuvai pakilo tik likus porai minučių iki lėktuvo sudužimo, Rusijos armijos generolui Vladimirui Michailovui leido teigti, jog šis įvykis parodė NATO misijos silpnumą.

Aljansas, toliau teigia autorius, jo netraktavo kaip svarstytino incidento, o priešingai – užėmė poziciją, kad tai tėra dvišalis Rusijos ir Lietuvos klausimas. Globalinio terorizmo problemas analizuojančio fondo „Jamestown Foundation“ leidinys „Eurasia Daily Monitor“ tuomet rašė: „NATO oficiali pozicija, jog trijų Baltijos valstybių oro erdvė yra NATO oro erdvė, turėtų logiškai implikuoti NATO narių sąjungininkių pagalbą tiriant ši incidentą, ypač dėl to, jog Lietuva stokojo priemonių su tuo susitvarkyti viena pati. Tačiau NATO pabrėžtinai mėgino atsiriboti nuo šio klausimo. Galiausiai dekoduoti „Su-27“ skrydžio įrašus iš Briuselio buvo pasiųstas ne NATO narės, o Ukrainos specialistas... Seniesiems NATO nariams pasirodė svarbiau neįžeisti Rusijos, besiknaisiojant vieno iš Rusijos karinių oro pajėgų pasididžiavimo liekanose, negu padėti NATO narei išsiaiškinti jos oro erdvės pažeidimo aplinkybes. Tai rodo akivaizdžią NATO valstybių bendros identifikacijos stoką.“

E. Kazlauskas taip pat aprašo Aljanso Gynybos veiksmų plano Baltijos šalims kūrimo peripetijas. NATO buvo užsiėmusi Afganistano ir Irako reikalais, Rusija traktuojama kaip strateginė partnerė, JAV nuspaudė santykių su ja „įkrovimo iš naujo“ mygtuką, vyko karštos branduolinio nusiginklavimo derybos, šalys viena kitą testavo priešraketinės gynybos sistemos dislokavimo Rytų Europoje klausimais...

Todėl tik kur kas vėliau vieno aukščiausių NATO pareigūnų generolo Jameso Craddocko iniciatyva buvo pradėti rengti tokie planai, nors Lenkija jų apmatus turėjo jau nuo 1999 metų. Baltijos šalių gynimo planai yra minimi naujojoje NATO strateginėje koncepcijoje, kuri patvirtinta pernai gruodį. Bet iki šiol tokio dokumento projektas yra įslaptintas, o konkretus planas dar derinamas.

***

Tai, žinoma, Aljanso veiklos vidinė pusė. NATO narės vadovaujasi 2010 m. lapkričio 19 d. Lisabonoje vykusiame NATO vadovų susitikime patvirtinta mūsų minėta naująja Aljanso strategine koncepcija, kurioje sutarties 5-asis straipsnis buvo apibrėžtas kaip pagrindinis organizacijos tikslas. Jis ir yra Lietuvos saugumo garantas. To turbūt pakanka, kad, prabėgus savaitei po Lietuvos įstojimo į Aljansą metinių, balandžio 4-ąją paminėtume ir pačios Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos įkūrimo 63-iąsias metines.

Kalbant apie Afriką, vis dažniau užsimenama apie ekonominius klausimus. Ji įvardijama kaip didžiulių galimybių regionas, bet kai kurie ekspertai nusiteikę skeptiškai, ypač kalbėdami apie ekonomikos pakilimo trukmę.

„Esame suinteresuoti, kad būtų plėtojami ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Kaliningrado sritimi, – Vietnamo Vyriausybės vadovo Nguyeno Tan Dungo žodžius citavo Kaliningrado srities Vyriausybės spaudos tarnyba. – Ypatingosios ekonominės zonos teikiamus privalumus galima naudoti ne tik gaminant prekes, bet ir jas siūlant Europos rinkai.“ Vietnamo Socialistinės Respublikos ministras pirmininkas, pradėjęs darbo vizitą, pareiškė, kad šalis siekia, jog joje pagamintos prekės būtų tiekiamos į Kaliningrado sritį.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.