NATO suvažiavimo Čikagoje išvakarėse „Foreign Policy“ (FP) tinklalapyje buvo pateikti apklausos apie NATO realijas ir perspektyvas rezultatai (žr.: http://www.foreignpolicy.com/articles/2012/05/14/expert_survey_the_future_of_nato). Apklausoje dalyvavo grupė žinomų ekspertų, politikų ir pareigūnų (tarp jų ir Lietuvos gynybos ministrė R. Juknevičienė) ir svarbiausias jos tikslas buvo išsiaiškinti, ar 63-ejų metų Aljansas vis dar reikšmingas šiandien.

Klausimai buvo patys įvairiausi, o atsakymai dažnai nedžiuginantys. Nors nei vienas iš respondentų nepasakė, kad NATO reikia paleisti, daug kas nebuvo tikras dėl NATO galimybių prisiderinti prie besikeičiančių geopolitinių ir karinių realijų ir užtikrinto galimų būsimų operacijų finansavimo.

Klausimai ir atsakymai

Kaip pagrindinį Aljanso egzistavimo tikslą apklaustieji nurodė kolektyvinę Europos gynybą (Rusijos sulaikymas nebuvo populiarus). Kartu, jų manymu, nereikėtų atsisakyti misijų už Europos ribų, bet stengtis vykdyti jas tik tuomet, kai tai yra svarbu Europai ir suderinta su JT. Šiuo atveju taip pat būtina paminėti, jog praktiškai visi respondentai pažymėjo, kad europiečiai nesugebėtų susitvarkyti su Libija be Amerikos pagalbos (be jos Aljansui tikrai nebūtų geriau) ir tikimybė, jog artimiausiu metu jie galės savarankiškai vykdyti panašias misijas, yra maža (nebent padidės ES šalių kariniai biudžetai, nors pastaruoju metu jie tik mažėja). Šiame kontekste visiškai nenustebino ir ekspertų atsakymai dėl galimo NATO įsiveržimo į Siriją, pavyzdžiui: „Jūs juokaujate? NATO neturi tam resursų: nėra valios, nėra priemonių, trūksta įgūdžių, ir tai jau nekeliant klausimo dėl mūsų interesų ten.“

Toliau FP paprašė nurodyti sėkmingiausias Aljanso operacijas. Tokiomis ekspertai laiko Bosniją, Kosovą ir Libiją (nors beveik pusė respondentų nesutiko su nuomone, kad pastarasis atvejis galėtų tapti pozityviu ateities operacijų modeliu). Didžiausia problema, jų manymu, yra Afganistanas, kur po NATO pasitraukimo gali vėl įsitvirtinti „Al Qaeda“.

Kalbėdami teoriškai, kaip tikėtiną naujos Aljanso operacijos vietą respondentai pirmiausia nurodė Artimųjų ir Vidurio Rytų regioną, o priežastimi galėtų tapti būtinybė užkirsti kelią Irano karinėms branduolinėms ambicijoms ar laivininkystės Persijos įlankoje apsauga (tas pats Irano faktorius). Kartu pažymėtina, kad kaip galimą ateities konflikto zoną vienas iš apklaustųjų nurodė Arktį: „Arktis tampa vis svarbesnė ekonomiškai ir politiškai ir pagrindinės NATO valstybės turi ten interesų, kuriuos reikėtų apginti, bei karinių priemonių tai padaryti.“ Pagaliau buvo ir tokių, kurie išsakė nuomonę, kad gali ateiti metas, kai Aljansui teks blokuoti didelius migracijos srautus prie savo sienų.

Didžiausius iššūkius NATO (pagal svarbą) respondentai išrikiavo taip (skliausteliuose pateikiamas trumpas jų komentaras):

• ekonominė krizė (tiesiogiai su finansavimu susijęs iššūkis);
• nacionalizmas / vidinės skiriamosios linijos (faktiškai NATO vienybės nebuvimas, apie ką jau seniai kalbama ir kas ypač neramina Baltijos valstybes);
• Afganistanas (akivaizdi NATO aklavietė, į kurią Aljansas pats save įstūmė);
• terorizmas (jau tradicinė grėsmė);
• kibernetiniai konfliktai (pastaruoju metu vis populiaresnis akcentas);
• Sirija (konjunktūra);
• balistinių raketų proliferacija (klasikinė grėsmė, susijusi su PRGS klausimu ir santykiais su Rusija);
• Rusija (kaip be Rusijos, juolab kad Rusija vis dar laiko Aljansą strateginiu priešu);
• klimato kaita / energetika (tas pats, kas kibernetinių konfliktų tema);
• konvencinė ataka (iš tikrųjų sunku įsivaizduoti, bet Maskva grasina „Iskander“, o yra dar didžiulė Kinija);
• kita.

Įdomus buvo klausimas apie šalį, kurią galima būtų pašalinti iš NATO. Didesnė dalis ekspertų nurodė Graikiją, bet buvo ir tokių, kurie pasiūlė Turkiją. Kartu apklaustieji pažymėjo, kad Turkijos nepriėmimo į ES atveju ji gali grįžti prie Osmanų imperinės politikos ir persiorientuoti į musulmonišką pasaulį.

Kitas klausimas buvo apie galimus naujokus, ir šiuo atveju svarbūs yra keli momentai. Pirma, gana daug balsų, palyginti su kitais variantais (Makedonija, Australija ir kt.), surinko Ukraina, ji aplenkė net Izraelį. Antra, didesnė dalis respondentų gana skeptiškai įvertino Rusijos narystės Aljanse perspektyvą, nebent pasikeistų jos vidaus (nedemokratinė) ir užsienio (priešiška NATO) politika. Šiame kontekste įdomu pažymėti, kad kai kurie apklaustieji mano, jog Vokietijos užsienio politika ateityje stipriai priklausys nuo jos santykių su Maskva.

Komentaras

Komentuojant apklausos rezultatus išskirtina keletas momentų. Pirma, apklaustieji aiškiai pabrėžė NATO pajėgumų finansavimo svarbą, karinių biudžetų didinimas ypač reikalingas Europos šalyse, nes kitaip tik JAV ir tegalės vykdyti Aljanso misijas. Antra, sprendžiant iš ekspertų atsakymų, galima daryti prielaidą, kad NATO turėtų atsargiau žiūrėti į operacijas už savo ribų: atsisakyti jų nesiūloma, bet realybė diktuoja būtinybę nesivelti į avantiūras (pavyzdžiui, į Siriją). Trečia, labai keistas pasirodė atskirų respondentų pasiūlymas pašalinti iš Aljanso Turkiją, kartu pripažįstant, kad vakarietiška jos orientacija gali dėl to pasikeisti. Turkija yra valstybė, kuri realiai yra Vakarų tiltas į musulmonišką pasaulį, ir jos atstūmimas būtų klaidingas. Pradžiugino nuomonė, jog vis dar kaip potenciali naujokė vertinama Ukraina, kad ji nėra pamiršta (nors ES šiuo metu faktiškai daro viską, kad ji pultų į Rusijos glėbį). Trečia, gana keistai atrodo apklaustųjų nuomonė apie sėkmingas NATO operacijas. Bosnijos atvejį dar galima vertinti kaip daugiau ar mažiau teigiamą, o Kosovo ir Libijos misijos buvo ganėtinai prieštaringos (nebent žiūrėtume į reikalą grynai iš karinio rezultato pusės). Ketvirta, iš apklausos tapo aišku, kad Afganistanas yra tikras NATO galvos skausmas, bet atrodo, kad pasitraukimas šiuo atveju yra geriau už amžiną karą (net nepaisant baimės, kad išėjus Vakarų koalicijai šalyje vėl gali įsitvirtinti „Al Qaeda“). Penkta, verta pažymėti, kad atskiri respondentai neatmeta galimybės, jog Aljansui greitai gali tekti veikti Arktyje ir spręsti migracijos problemas. Iš tikrųjų tai, kas šiandien atrodo mažai tikėtina, dažnai užklumpa kaip pirmasis sniegas, o aštrios priešpriešos Arktyje bei nekontroliuojamos masinės migracijos pavojus (ypač jeigu Artimuosiuose ar/ir Vidurio Rytuose prasidėtų didelis regioninis karas) jau yra neabejotinai apčiuopiamas.

Apibendrinant galima prisiminti buvusio JAV gynybos ministro R. Gateso žodžius, pasakytus 2011 m. birželį, kad Aljanso ateitis yra „blanki, jeigu ne niūri“. Tačiau vienas iš apklausos dalyvių atkirto: „Didžiąja dalimi teisinga, bet taip buvo visuomet.“ Trumpai sakant, NATO dabar yra sunku: Aljansas vis dar ieško savęs, sunkiai ir ne visada sėkmingai bando rasti sau darbo, bet vis dėlto pacientas yra labiau gyvas nei miręs. Ir jeigu per tiek metų, praėjusių po šaltojo karo pabaigos, NATO nežlugo, vadinasi, yra kažkas, dėl ko tai neatsitinka (gal tai Vakarų civilizacijos idėja?).

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).