Kovo mėnesį Afrikos valstybė Kenija atrado naftos. Iš pradžių buvo neaišku, ar tai galima panaudoti komercijos tikslais. Mažai kas suprato, kad pinigų srautas prasideda toli gražu ne iš karto: valstybės tarnautojai jau reikalauja daug didesnių atlyginimų. Surasta nafta yra tarsi psichologinis žemės drebėjimas, nes žmonės pradeda įsivaizduoti, kad atėjo labai geri laikai. Visgi Afrikos gyventojai gana gerai žino, kad gamtos ištekliai grobstomi ir švaistomi. Didžiausias iššūkis – valdyti pyktį žengiant reikalingus praktinius žingsnius, pasimokyti iš istorijos, kad ji nepasikartotų. Tiesa, dar reikia išsiaiškinti, kokie tie praktiniai žingsniai būtų.

Kaip paradoksaliai tai beskambėtų, Afrika gali pasimokyti iš Vokietijos – geriausiai valdomos ekonomikos Europoje. Aišku, Vokietija neturi gamtinių išteklių, todėl ekonomikos valdymas nukreiptas į kitas problemas. Tačiau politiniai Vokietijos sėkmės pagrindai nepriklauso tik nuo ekonominės politikos ypatybių. Vokietijos ekonomikos padėtis ne visada buvo tokia: jai yra tekę patirti hiperinfliaciją ir kitų sunkumų. Tada buvo griežtai ištarta „daugiau niekada“. Vokiečiai sugebėjo paversti emocijas praktinėmis priemonėmis.

Apskritai, Vokietijos politikos formuotojai žengė tris žingsnius, kad išvengtų ankstesnių klaidų pasikartojimo. Pirma, jie sukūrė ekonominės politikos fiskalines taisykles. Kai kurios Afrikos vyriausybės siekia įdiegti konstitucines taisykles pajamoms iš naftos tvarkyti. Pvz., praėjusiais metais Ganos valdžia priėmė taisyklę, kad 30 proc. naftos pajamų reikia taupyti. Taisyklės yra svarbios kaip gairės, bet kai kurios vyriausybės pačios nesilaiko savo taisyklių. Tiesą sakant, nebūtina žvelgti į Afriką, siekiant rasti tokių pavyzdžių. Euras turi fiskalines taisykles, kurias euro zonos narės visgi sulaužo. Taigi taisyklės patartinos, bet to nepakanka.

Antrasis žingsnis buvo sukurti institucijas, kurios įgyvendintų minėtąsias taisykles. Vokietijoje – tai nepriklausomas centrinis bankas, pirmasis toks bankas Europoje tuo metu. Pats principas tinka ir Afrikoje: reikalinga atsakinga institucija taisyklėms įgyvendinti. Kai kurios Afrikos vyriausybės jau kuria naujas institucijas, investicinius fondus, kurie tvarkytų pajamų iš resursų taupymo procesą, tačiau galima ignoruoti ne tik taisykles, bet ir institucijas. Kartais jos tik imituoja neva atliekamas funkcijas. Taisyklės ir institucijos svarbu, bet ir to dar neužtenka.

Svarbiausias ir įsidėmėtinas buvo trečiasis Vokietijos žingsnis. Tai pastangos, kad paprasti piliečiai suprastų ekonomines problemas ir remtų taisykles bei institucijas. Kenijai trūksta tokių susipratusių piliečių, kurie realiai suvoktų surastos naftos teikiamas galimybes.

Pagal 2012 m. birželio 11 d. „Global Policy“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).